Naujųjų metų išvakarėse aš atsidūriau prie vieno tokio iglu viešbučio Šveicarijoje, netoli Gštado, stovinčio 1950 metrų aukštyje, kiek žemiau Zanerslocho keltuvų stoties. Šalia yra lauko baras, iš kurio atsiveria vaizdai į slidinėjimo trasas, o viduje – restoranas: ledas skleidžia raminančią melsvą šviesą, o mediniai stalai stovi nišose, iškirstose sniege.
Penki tokie slidininkams pritaikyti „iglu kaimeliai“ (vok. Iglu-Dorf) panašūs į įvairius ledo viešbučius, kiekvieną žiemą statomus Skandinavijoje, tačiau tokiuose kurortuose kaip Davosas ir Cermatas jų yra kur kas daugiau ir jie pigesni.
Kiekvieną rudenį tris ar keturias savaites ant masyvių balionų kraunamas sniegas, kol sukuriama pagrindinė iglu struktūra. Sukietėjus sniegui, iš balionų išleidžiamas oras, ir vidun įžengia darbininkai, apsiginklavę pjūklais, kastuvais ir drožinėjimo įrankiais, pasirengę suformuoti kambarius ir baldus, tokius kaip lovos ir suolai. Vėliau menininkai išdrožinėja ledo skulptūras: kiekvienas viešbutis turi susigalvojęs kokią nors temą, pavyzdžiui, senovės Roma, skandinavų mitologija, Džeimsas Bondas ar jūros gyviai.
Kiekvienas iš 11 numerių Gštado viešbutyje – tarsi atskiras mažesnis iglu, sniego koridoriumi sujungtas su restoranu, sauna ir sūkurine lauko vonia. Dauguma numerių naudojasi bendru vonios kambariu koridoriaus gale. Trys numeriai turi atskirus vonios kambarius, iš kurių vienas – su sūkurine vonia.
Numeriai jaukūs, su įmontuotu LED apšvietimu, suteikiančiu patalpoms šviesos ir erdvumo, nepaisant langų trūkumo. Lovos išpjaustytos iš ledo blokų ir apklotos kailiais, paminkštintais čiužiniais, ekspedicijas atlaikančiais miegmaišiais ir patogiomis pagalvėmis. Temperatūra išlieka pastovi, pora laipsnių aukščiau ar žemiau nulio, nesvarbu, koks oras lauke. „Sniegas teikia puikią izoliaciją, – sako Gštado viešbučio vadovas Marius Mosimannas. – Kai lauke yra minus 10 ar 20, atėję pas mus jaučiatės tarsi vaikščiotumėte po savo butą, net jei termometras rodo nulį laipsnių Celsijaus.“
Vis dėlto dauguma lankytojų pasilieka tik vienai nakčiai, o kitą dieną vėl sugrįžta į šiltus plunksnų patalus ir centrinį šildymą slėniuose apačioje. (Jei neužsisakėte kambario su atskira vonia, naktiniai žygiai į tualetą reiškia, kad tenka išsiristi iš lovos, užsivilkti kombinezoną ir apsiauti sniegbačius, o tada pėdinti per visą koridorių – žodžiu, ne pati maloniausia patirtis.)
Restorane kas vakarą ruošiama vakarienė 40 ar daugiau svečių, bet galimi tik du pasirinkimai: sūrio fondiu arba makaronai su mėsos padažu. „Mūsų virtuvė taip pat įsikūrusi iglu, todėl ruošti maistą gana komplikuota“, – prisipažįsta M. Mosimannas. Vakarieniautojai paprastai nenusivelka slidinėjimo drabužių, dažniausiai sėdi su kepurėmis ir netgi pirštinėmis; praleidus naktį po sniegu, ryte už kelių šimtų metrų esančiame kalnų restorane tiekiami sušildantys pusryčiai.
„Iglu-Dorf“ viešbučių rasite Davose, Gštade ir Cermate (Šveicarija), Kutajuje (Austrija) ir Cūgšpicėje (Vokietija). Kiekviename viešbutyje gali apsistoti nuo 32 iki 48 svečių – apartamentuose, dviviečiuose arba bendrabučio tipo numeriuose. Visuose viešbučiuose yra sauna, sūkurinė vonia arba ir viena, ir kita. Kainos (įskaitant vakarienę ir pusryčius) svyruoja nuo 159 Šveicarijos frankų (160 dolerių) vienam asmeniui šešiaviečiame numeryje iki 539 frankų vienam asmeniui liukso numeryje su vonios kambariu ir sūkurine vonia.
