Na gerai, galvoju, perpasakosiu tuos jo nuotykius, negi man sunku, reikia juk prisidėti prie visuomenės švietimo. Pamenate kai pasakojau apie jo ir draugų nuotykius Lvove ir Vokietijos viešnamiuose? Ne taip seniai tai buvo, tikiu, lengvai atrasite tuos tekstus internete, jei tik bus interesas. Buvo žmonių sakiusių, kad tie nuotykiai išgalvoti, bet tai nėra tiesa, nes pažįstu savo pusbrolį – jam jo vidinis manifestas neleistų tokių dalykų prikurti, nes anot jo, tokiu atveju jaustųsi nevykėliu, kuris nebegalėdamas nieko įdomaus nuveikti, kuria išgalvotas istorijas. Aš pats tokių sukurti irgi negalėčiau, nes nesu rašytojas fantastas. Aš esu toks labiau kaimo tipo rašytojėlis, kuris rašo tik apie tai ką mato prieš savo nosį arba patiria savo kailiu. Jei reikėtų istorijas kurti, tai nusivažiuočiau taip, kad visi šalin vytų. Ukš nuo bačkos, fantasmagore, sakytų.
Taigi štai, po išdaigų jau minėtuose kraštuose sakiau, kad pusbrolis jomis neapsiribos ir ieškoti pikantiškų nuotykių nepaliaus. Ir nepaliovė, nepaliovė. Netrukus dar kartą nukako į Ukrainą. Kodėl būtent ten? Nes lengva nuvykti ir galima finansiškai jaustis kaip žmogui neskaičiuojančiam centų. Aišku, čia aš kalbu apie priešpandeminius laikus. Nors dabar Ukrainoje taip pat pigu, bet nuvykti jau truputį sudėtingiau. Nors kita vertus, nėra taip sudėtinga kaip gali pasirodyti, tereikia būti pasiskiepijus. Mėčiusieji akmenis į pareigūnus gal ir susidurtų su keblumais aplankyti tiek šią, tiek bet kurią šalį, tačiau, greičiausiai, tokių kelionės ir nedomina. Nebent iki Vingio parko ar Seimo, bet gali būti, kad greitai ir ten be galimybių paso nepavyks patekti, teks mitinguoti Labanoro girioje ar ant Kupiškio marių. Aišku, ir kelionėse situacija nuolat keičiasi, ją reikia ištisai sekti, bet jei labai norisi Ukrainos, išeičių tikrai yra.
