Tai buvo tikra loterija – iki tol su mažuoju šeimos nariu keliavome tik Lietuvoje ir tik kelis šimtus kilometrų, kurių didžiąją dalį jis smagiai miegodavo. Bet kas mūsų laukė naujoje kelionėje nežinojo niekas.
Todėl pradžioje didelių planų nekūrėme – viskas priklausė nuo mažiausio ekipažo nario ryžto keliauti, na, o mes pasistengėme jam sukurti maksimaliai komfortišką kelionės atmosferą. Kaip parodė galutinis rezultatas, kelionės lūkesčiai buvo viršyti su kaupu.
Susikrovę mantą į naująjį Renault Talisman Grandtour, sumontavę joje mažyliui įprastą kėdutę, leidomės į nežinomybę – tiesą sakant, ketinome nuvažiuoti bent jau iki Varšuvos ir tada spręsti, ką daryti toliau – tęsti kelionę ar sukti atgal.
O kad keliauti būtų įdomiau, Facebook paskyroje surengėme apklausą klausdami, kaip toli pavyks nuvažiuoti? Nes atsakymo į šį klausimą nežinojome net mes. Tad pirmoji stotelė – Lenkija.
Nusprendėme aplenkti Varšuvą ir pirmai nakvynei stoti ne didmiestyje. Išgugliname pirmą kartą girdimą Kazimierz Dolny miestelį. Nors nuo pasirinkto maršruto tenka pasukti keliasdešimt kilometrų į šoną, džiaugiamės čia užklydę – pasirodo, tai visos Lenkijos dailininkų Meka, galbūt todėl kažkuo primena jaukią Nidą.
Jis įsikūręs ant Vyslos upės kranto – sutvarkyta pakrantė primena tiek Druskininkus, tiek ir Neriją. O ir pats miestelis neįtikėtinai mielas – mažas, bet su daug smagių menininkų artelių, parduotuvėlių, užeigų.
Viską vainikuoja nakvynė buvusioje sinagogoje, kurioje dabar yra svečių namai Dawna Synagoga Beitenu ir muziejus, kuriame surinkta istorija apie iki karo čia klestėjusią žydų kultūrą. Rekomenduoju tiek aplankyti šį miestelį (dar galima pakilti į ant kalno esančius pilies griuvėsius), tiek ir apsistoti šiuose svečių namuose (visas nakvynes rezervuodavome booking.com svetainėje) – neįtikėtinas potyris!
Viena – didelė, žalia, bet šalta
Pasirodo, mūsų keliauninkui kelionė prie širdies – didžiausią laiko dalį automobilyje miega, pabudęs nesiveržia iš kėdutės – nežinau, ar tai dėl kėdutės, ar automobilio. Faktas: mes keliaujame toliau, ir tai džiugina!
Kita numatyta stotelė – Austrijos sostinė Viena. Ne kartą ją teko pravažiuoti, tolumoje matant didmiesčio dangoraižius, bet į patį miestą užsukame pirmą kartą. Jis didelis, todėl renkamės viešbutį arčiau centro ir senosios miesto dalies – kadaise klestėjusios imperijos sostinės gatvės plačios, važiuoti nesudėtinga, o ir pastatyti automobilį vietos pakanka.
Pati Viena – didingos architektūros miestas, kažkada vienas didžiausių miestų Europoje. Ta didybė net užgožia, tad ieškantieji jaukumo, vargu ar jį čia ras – taip, čia daug parkų, džiugina žalios Dunojaus pakrantės ir salos, bet visgi čia smagiausia bus besidomintiems architektūra, o mūsų Austrijos sostinė neužkabino. Ir dar jos centre susidaro įspūdis, kad čia pramogauja visi labiau prakutę aplinkinių Balkanų šalių gyventojai – kažkuo net primena balkanišką Palangą.
Slovėnija – neatrastas rojus
Jei dar nebuvote Slovėnijoje –– keliaukite ir būtinai susipažinkite su šia puikia šalimi! Tiesą sakant, originali kelionės idėja ir buvo skirti visas dvi atostogų savaites Slovėnijai – vadovaudamiesi stereotipais mąstėme, kad su kūdikiu bus puiku neskubant praleisti laiką kalnuose, jaukioje sostinėje Liublianoje, senoviniame Maribore, Adrijos jūros pakrantėje, o ne sukti tūkstančius kilometrų be konkretaus tikslo. Visgi pirminis planas pasirodė pernelyg nuobodus...
Pagavę ritmą ir pelnę tylų (svarbiausia!) mažojo keliautojo pritarimą, nusprendžiame minti tiesiai nedidelės Slovėnijos teritorijoje esančios Adrijos jūros pakrantės link. Apsistojame kurortiniame Pirano miestelyje – už 50 eurų įsikuriame svečių namuose Apartments Sončne Terase su jaukiu sodu ir vaizdu į jūra. Vos 10 min. pėsčiomis ir apačioje – puikus bei jaukus senamiestis, ieškantiems ramybės. Norintiems daugiau veiksmo – greta esantis Porto Rožo kurortas su kazino ir kitomis pramogomis.
Kur toliau keliausime? Venecija!
Žinoma, mes jau kelionės pradžioje turėjome optimistinį planą – ne tik aplankyti Slovėniją, bet ir užsukti į netoliese esančią Šiaurės Italiją. Stebime mažąjį keliautoją, jis stebi mus – akių kontaktas ir gu-gu kalba išduoda, kad tarpusavio supratimas yra – važiuojame toliau.
Kas gi negirdėjo, kad Venecija, ypač vasarą, yra popsinis miestas, kurį užtenka pamatyti atvirutėse. Nė velnio – nors automobilį tenka palikti už kelių kilometrų ir toliau keliaujame ore kabančiu funikulieriumi, plaukiojančia gondola ir savo kojomis bei stumiamu (o dar dažniau – per kanalus ant rankų nešamu) vežimėliu, istorinis miestas palieka didelį įspūdį.
Iš dalies ir todėl, kad po keliasdešimto ant rankų per tiltelį pernešto vežimėlio karto darosi nebejuokinga – kiek dar teks įveikti painių gatvių labirintų, kur už kiekvieno kampo – dar vienas kanalas?
Na, bet turiu pripažinti, kad suklydau dėl išankstinės nuostatos apie Veneciją – matydamas siauras vingiuotas gatveles, aš puikiai save įsivaizdavau tiek šėlstantį čia viduramžio laikų užeigose, tiek ir dabar keliaujant su šeima – mieste be automobilio galima su didžiausiu malonumu klaidžioti dienų dienas – reikia tik pasirūpinti gera nešiokle!
Toskanos širdyje Florencijoje
Planavome važiuoti iki Šiaurės Italijos, bet judame toliau! Kaip suprantate, mažajam keliautojui tai visai patinka, o kuo labiau į Pietus, tuo daugiau dėmesio vaikams – užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad vėliau gana sunkiai teko pratintis apsieiti be jo (dėmesio).
Nežinau, kaip apibūdinti šį jausmą – gailiesi, kad negali pasilikti patikusioje vietoje (Venecijoje), bet žinai, kad nakvynė laukia ne ką mažiau įspūdingame mieste – renesanso ir Toskanos sostinėje Florencijoje (rašydamas šiuos žodžius pradedu pavydėti pats sau (vėl) – čia užsisakėme nakvynę išvakarėse.
Ir nakvosime ne bet kur – Dante Alighieri 10 adresu esančiame viešbutyje pačiame Florencijos centre (vos už 50 metrų – ir žymiojo Florencijos poeto namas-muziejus). Ir kai siaurėjančiose UNESCO paveldo Senamiesčio gatvėse tenka beveik užlenkti mūsų kelioninio Renault veidrodėlius ir iškilmingai įvažiuojame į centrinę Piazza della Signoria aikštę, suprantu, kad baltas ženklas su raudonu apvadu reiškia tą patį ką ir Lietuvoje – draudžiamą eismą.
Tad oriai pravažiavę pro savo viešbučio įėjimą, pasistatome automobilį maždaug už dviejų kilometrų leistinoje ir, žinoma, mokamoje vietoje – grįžtame su visa manta ir vežimėliu pėsčiomis. Labai tikiuosi, kad automobilio savininkų nepasiekė laimės laiškas su tam tikra eurų suma įvertintu turistiniu pasivažinėjimu po istorinį Florencijos Senamiestį.
Vakare ir kitą dieną jau savo kojomis lankome istorinę Florencijos dalį – neabejotinai, tai vienas įspūdingiausių Italijos miestų! Nepraleiskite galimybės apsilankyti ir kitame Arno upės krante ant kalvos esančioje Mikelandželo aikštėje, iš kur atsiveria puikus vaizdas į miestą.
Pietų Italija – kitokia Italija
Po Florencijos, kuri buvo pirmoji suvienytos Italijos sostinė, nusprendžiame ne sukti atgal, o keliauti dar toliau į Pietus – mes taip įpratę, ir vėliau dėl to nė kiek nesigailime!
Sostinę Romą prašauname nesustoję – nuo Florencijos iki jos – pernelyg mažas atstumas, kad dairytumėmės nakvynės, tad važiuojame tiesiai iki didžiausio Pietų Italijos miesto Neapolio ir šalia esančio populiaraus Amalfio kranto bei kurortinio Sorento.
Kelionė greita – per Italijos vidurį besidriekiantis mokamas greitkelis (maždaug 10 eurų už 100 km) ne tik leidžia greitai įveikti maršrutą, bet ir yra vaizdingas – būtent čia Italijoje yra kalnai, pakrantėse – beveik vien neišvaizdžios lygumos ir lėtas eismas per miestelius.
Į nakvynės vietą už Neapolio atvažiuojame gana vėlai – laiką gaištame tiek dideliame eisme tarp Neapolio ir pagrindinio Amalfio kranto kurorto Sorento, tiek ieškodami užsakytos nakvynės vietos, važinėdami siaurais Tirėnų jūros pakrantės keliukais. Vienu metu navigacija atveda net į nuošliaužos nunešto kelio atkarpą – gerai, kad važiavome dar ne visai sutemus.
Arba be mašinos, arba mopedu
Sunkią dienos kelionę kompensuoja gyvenama vieta – mus pasitinka ne tik itin guvi ir nė žodžio angliškai nemokanti šeimininkė, bet ir puikaus citrinmedžių sodo apsuptyje ant kalno esantys kambariai. O pro kambario langą matomas Vezuvijus – na, geresnės vietos nakvynei negalėjo būti! Labai rekomenduoju – Via Nastro Verde 74, Sorentas, svečių namai Casa Elena.
Rytą, šeimininkės apdovanoti iš jos sode augančių citrinų spaustu limončelu – gaiviai kvepiančiu namų gamybos citrininiu likeriu, – pajudame Amalfio kranto keliais per čia esančius miestelius. Planuojame stoti ne viename gražiai aprašytame pakrantės miestelyje (nors ir neaplankysime greta esančios Kaprio salos, kurioje vilas turi ne viena Holivudo įžymybė), tad laukia puiki diena!
Bet žmogus planuoja, o likimas – juokiasi! Tiksliau, ne likimas, o realios situacijos neįvertinimas – nors Neapolio įlankos pakrante reikėjo nuvažiuoti vos kelias dešimtis kilometrų, bet greitai tapo aišku, kad šiuose keliuose beveik 5 metrų ilgio universalu jei ir įmanoma prasilenkti (šiaip ne taip tą pajėgia padaryti ir apdaužyti turistiniai autobusai), bet rasti kur jį pastatyti – misija neįmanoma!
Chaotiškas eismas Neapolyje
Tad ryte išvažiavus numatytu maršrutu, tapo aišku, kad mūsų kitos nakvynės vietą Neapolyje pasieksime su šviesa tik tuomet, jei visą laiką važiuosime nesustodami. Ir nors tuos keliasdešimt kilometrų aš nuo šiol vadinu gražiausia kada nors matyta spūstimi, bet visgi tenka atsiduoti realių eismo sąlygų valiai.
Tuo labiau, kad važiavome sekmadienį – neabejotinai nedėkingiausiu metu keliauti viena gražiausių Italijos pakrančių SS163 keliu. Positanas, Amalfis, Ravelas ir dar daugybė kitų įspūdingos pakrantės miestelių – jei ir privažiuosite ten laiku, vargu, ar rasite, kur pastatyti automobilį. Padariau išvadą, kad čia kur kas geriau keliauti mopedu – tikriausiai ne veltui ši transporto priemonė yra itin populiari tarp vietos gyventojų (kaip, beje, ir kitur Italijoje).
Tad tuos keliasdešimt kilometrų važiuojame taip ir nesustoję numatytose vietose ir dar nesutemus atvažiuojame į Neapolį. Tiesa, prieš tai apsilankome Pompėjoje, kur vėl tenka straksėti, rankose laikant vežimėlį su atžala per Vezuvijaus išsiveržimo padarinius – vėl prisimenu Venecijąa ir dar kartą pasigailiu, kad neturime geros vaikiškos nešioklės.
Neapolyje vėl pastatau mašiną daugiau ar mažiau leistinoje vietoje ir einu pėsčiomis ieškoti kelio, kaip privažiuoti iki viešbučio – kaip ir ankstesnių kelionių metu, navigacijos sistemoms Italija yra neįkandamas riešutėlis, tad pasiekti tikslą kartais tenka arba važiuojant esant draudžiamiems ženklams, arba prieš eismą.
Grįžęs randu žmoną gana paklaikusiu žvilgsniu – ji suskaičiavo, kad kas antra pravažiuojanti mašina aplankstyta. Tada diskusijoje išgryninama mintis, kad ji matė mašinas tik iš vienos pusės – statistika, kad chaotiškame mieste nėra neapgadintų automobilių, negailestingai artėja prie 100 proc.
Važinėti automobiliu tokiuose Europos didmiesčiuose kaip Paryžius, Marselis, Barselona, Lisabona, Roma man teko ne kartą. Bet visgi Neapolis nustebina nauja patirtimi – pažadu sau kada nors grįžti į šį miestą ir sužinoti, kiek procentų mopedų vairuotojų, nestabdant neriančių iš išskėstų rankų pločio skersgatvio į 4–-6 eismo juostų gatvę, iškeliauja Anapilin – atrodo kaip makabriška mirties ruletė.
Pritrūko kelių dienų
Deja, bet mūsų kelionei pritrūko kelių dienų – dėl riboto atostogų laiko., Pietų Italijoje turime sukti namų link, tad Sicilija lieka neaplankyta.
Atgal greiteliu važiuojame į Romą, pakeliui užsukę į Kasiną, kurio istorinė vieta buvo visiškai sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu. Romą pasiekiame popiet ir apsigyvename neįtikėtinoje vietoje šalia Koliziejaus (Via Capo d'Africa 38, Roma, 00184, Italija, I love Colosseo – nežiūrint į popsinį pavadinimą, itin skoningai įrengti svečių namai su maloniais šeimininkais).
Nueiname papietauti į netoliese esantį restoranėlį – kaip ir kitur Italijoje, čia kainos kur kas labiau humaniškos nei kaimyninėje Prancūzijoje, po kurią keliavome prieš metus, ir – už 7–-9 eurus galima užsisakyti normalų patiekalą. Taip pat esu įsitikinęs, kad italų virtuvė – geriausia Europoje, ir tuo teko įsitikinti ne kartą, lankantis skirtingo lygio užeigose. Ir dar tas neapsimestinis italų draugiškumas vaikams – mūsų žydraakis blondinas keliauja per rankas, apsuptas jų dėmesio.
Su vaiku – be trumpų sustojimų
Romoje neužtrunkame – žavesys kelyje, o ir miestas ne kartą lankytas. Bet kita kelio atkarpa – itin įspūdinga. Namų link grįžtame per vaizdingą Toskanos regioną, aplankydami Sieną, taip pat devynių bokštų miestą San Džiminjaną – keliauti po šį įspūdingą regioną, lankantis daugybėje čia esančių vyninių, galima dienų dienas, nors ir turistų čia netrūksta.
Apsigyvename Emilijos-Romanijos regiono sostinėje Bolonėje (svečių namai Chez Moi, Vicolo Bolognetti 26 gatvė, Santo Stefano, Bolonė). Kodėl šiame mieste? Nes esu itališko Ducati motociklo savininkas, tad negalėjau praleisti progos apsilankyti Borgo Panigale rajone esančioje gamykloje ir muziejuje – nieko ko nors labai kvapą gniaužiančio, bet motociklų aistruoliams vizitas į neseniai atnaujintą muziejų yra privalomas. Beje, Bolonė yra ir Maserati automobilių gimtinė – šio miesto Piazza Maggiore aikštėje esančio fontano su Neptūnu trišakis atvaizduotas markės logotipe.
Apžiūrėjus dar vieną įspūdingą itališką miestą, kurio senamiestis – vienas didžiausių Europoje – o po portikų skliautais galima klaidžioti ištisus kilometrus, taip pat patenkinus savo aistrą motociklams, sukame Modenos link – šiame regione vos keliolikos kilometrų atstumu vienas nuo kito gaminami garsiausi itališki superautomobiliai Ferrari, Lamborghini, Pagani (taip pat čia 1940 metais iš Bolonės atsikraustė ir Maserati). Akivaizdu, kad šių kraštų vingiuotuose apylinkės keliuose yra viena didžiausių tikimybių pasaulyje prasilenkti su šiais itališkais technikos šedevrais.
Be to, nereikia pamiršti ir Parmos, kitų istorinių miestų ir miestelių, kurie vilioja ne tik istorijos, automobilių ir motociklų gerbėjus, bet ir gurmanus. Bet realybė tokia: – užmigęs mažiausias keliautojas nubraukia bet kokias mintis apie dažnus sustojimus ir muziejų bei gamyklų lankymą, Parmos kumpių, Modenos actų su kietaisiais granapadano ir parmezano sūriais ragavimą, užsigeriant vietiniais Lambrusco ir Bardolino vynais – ką gi, bent jau parvešime lauktuvių.
Austrijos kalnų perėja
Dėl objektyvių priežasčių greitai apvažiavę regioną, kuriame dėl subjektyvių priežasčių būtume praleidę mažiausiai savaitę (na, sutikitme, kad mūsų kelionės kilometražas pirminį planą jau aplenkė mažiausiai kelis kartus), apsinakvojome literatūrinės meilės mieste Veronoje (galite rasti ir Šekspyro aprašytą balkoną), o ryte pro žavingą Komo ežerą patraukiame Austrijos link.
Grosglokneris – beveik 4 kilometrus siekianti aukščiausia Austrijos Alpių viršukalnė, greta jos vingiuoja kalnų perėja. Tiesa, už važiavimą ja reikia sumokėti nei daug, nei mažai – 35 eurus. Ar verta? Ir dar kaip! Įspūdingas kalnais besirangantis kelias su daug poilsio vietų (bet vėl daug kur nestojome dėl miegančio keliauninko), kur galima įamžinti savo kelionę ir aplankyti Pastercės ledyną – nepakartojama patirtis!
Pervažiavę tarpeklį nusileidžiame į Zalcburgą – Mocarto gimtinę, kur apie tai primena kas antra miesto parduotuvės vitrina. Čia kur kas jaukiau ne Vienoje (skirtumas tik tas, kad Alpių kalnų papėdėje įsikūrusį miestą dažnai merkia permainingų orų lietūs), nesistebiu, kodėl miestas yra giminingas su Vilniumi – jaučiama labai artima dvasia, o kur dar įtraukiantys muzikiniai festivaliai.
Namai namučiai
Kaip ir galima buvo tikėtis, šeštadienio rytą stringame eismo spūstyje greitkelyje tarp Zalcburgo ir Bavarijos sostinės Miuncheno – o juk mums vakare jau reikia būti Lenkijos Poznanėje.
Atnaujinamus duomenis gaunantis automobilio navigatorius patvirtina – spūstis link Miuncheno driekiasi kelias dešimtis kilometrų, tad išsukame iš pagrindinio kelio ir siaurais vietinės reikšmės keliukais spaudžiame tikslo link. Važiavimas regioniniais keliais užtrunka, bet kur kas smagesnis nei lėkimas autobanu – o ir vaizdingos kalvotos Bavarijos vietos pažįstamos, kadangi čia dažnai tenka bandyti skirtingus automobilius.
Tad, naudodamiesi pasitaikiusia proga, link tikslo važiuojame ne įprastu maršrutu pro Leipcigą, bet pro gerokai ryčiau esantį Drezdeną – vaizdingas miškais apaugusios Tiuringijos peizažas ir mažiau intensyvus eismas nei pagrindiniame link Berlyno vedančiame greitkelyje dar kartą patvirtina, kad ekspromtas – geriausias kelionės prieskonis.
Galiausiai atvažiuojame į Poznanę – kadangi pasiekiame ją tik 10 valandą vakare, miesto lankymą atidedam kitai dienai. Juolab ir laiko turime – nors sekmadienis, tačiau nuo Poznanės iki Vilniaus – mažiau nei 800 kilometrų. Įvertinant, kad beveik pusė to kelio – greitkelis iki Varšuvos, ryte dar randame laiko pasivaikščioti po Senamiestį.
Grįžę namo paskaičiuojame, kad nuo durų iki durų nuvažiavome 6 085 kilometrus. Neturėję aiškaus pirminio plano, galiausiai pasiekėme net Pietų Italiją, nustebinę ir patys save, ir mūsų kelionę Facebooke stebėjusius draugus. Kalbant apie automobilį, vidutinės Renault Talisman Grandtour sąnaudos buvo 5,9 l dyzelino (kelionės pradžioje iki Čekijos sienos jos tesiekė 4,9 l, – vėliau, važiuojant Italijos ir ypatingai Vokietijos, kur neribojamas greitis, greitkeliais, taip pat kalnų keliais, jos padidėjo maždaug litru), į jo didelę bagažinę tilpo visa manta ir dar liko užtektinai vietos lauktuvėms.
Kaip visada tolimame kelyje buvo malonių ir ne visai nuotykių, tačiau, kaip jau ne kartą įsitikinome, net ir važinėjant po Pietų Europos didmiesčius, kuriuose itin intensyvus eismas, jautiesi eismo dalimi, kur, nors iš pirmo žvilgsnio važiuojama chaotiškai, vairuotojai stebi ir gerbia vieni kitus, suprasdami, kad tokiame dideliame sraute svarbiausia – tolerancija ir gebėjimas galvoti ne tik apie save. Deja, gimtinėje to dažnai pasigendu.
Apibendrinant kelionę galima pavadinti maloniu netikėtumu – netikėjome, kad pavyks nuvažiuoti taip toli. Antra vertus, keliaujant su kūdikiu, nepavyks stabtelėti kiekvienoje patikusioje vietoje – visgi vaiko miegas svarbiau. Tad supratome, kad ir dažnų sustojimų planuoti neverta – geriau nuvažiuoti į numatytą vietą ir skirti laiko neskubioms pramogoms. Į tai atsižvelgsime jau kitoje kelionėje.