Kai pasiilgstam lietuviškos Nidos, tereikia sėsti į automobilį ir po poros valandų kelio autostrada bei Landų miškais atsiduriam prie Atlanto, kur mus svetingai į savo glėbį priima prancūziškoji Nida.
Kap Feretas
© Shutterstock

Tai kažkada apsnūdęs, lėtas žvejų ir austrių augintojų miestelis Cap Ferret (Kap Feretas), dabar virtęs snobiška ir elegantiška pasiturinčių Bordo bei Paryžiaus gyventojų vasaros rezidencija. Kai stebi šiuos žmones, jų elgesį, gyvenimo būdą ir jų vilų interjerus, kurių nedengia jokios užuolaidos, atrodo tarsi vartytum gražiai iliustruotą apie tikrąjį chic français ir élégance à la française. Supranti, ką reiškia tikrosios buržuazijos spindesys ir skurdas, todėl netgi atleidi jiems tą gališką ir kiek gaidišką pasiputimą.

Vis dėlto, norėdami išvengti spūsčių, į kosmosą besilygiuojančių sezono kainų ir visur šmėžuojančių pasipūtusių buržua su Lacoste krokodiliukais bei jų arogantiškų, chirurgų kiek patobulintų poniučių, arba auksinio jaunimėlio antplūdžio, mes Cap Ferret labiau mėgstame ankstyvą rudenį ir pavasarį.

Arba per tikras žiemos audras, kai siautėjanti stichija išpučia visa snobizmą, ir net ištvermingus, dar likusius čia gyventi retus vietinius gyventojus priverčia aklinai užsidaryti visas langines net dieną.
Pušynai supantys Cap Ferret miestelį iš tiesų primena Lietuvos Nidą. Skanaujant karštą šokoladą Cap Ferret tolimiausiame krašte įsikūrusioje kavinėje „Mirador“ gali stebėti ne tik Atlanto bangas, bet ir aukščiausią bei didžiausią Europoje smėlio kopą Dune de Pilat.

Kap Feretas
Kap Feretas
© Shutterstock

110 metrų virš jūros iškilusi didžioji kopą yra 500 metrų pločio ir 2,7 km ilgio – įspūdingas ir didingas 60 000 000 kūbinių metrų smėlio kalnas. Įveikus daugiau nei 150 stačių medinių laiptelių atsiveria puikus vaizdas į Atlanto vandenyną ir Arcachon (Arkašono) įlanką – atrodo tarsi sklandytum ore virš medžių viršūnių ir vandens stichijos. Vasarą ant kopos pilna ne tik smalsuolių bei romantikų, bet ir jėgos aitvarų ar parasparnių sporto mėgėjų – stiprus vėjas kenkia gamtos stebuklui, bet labai palankus šiems azarto ir gražių vaizdų ištroškusiems atletams.

Nežinau ar teisėtai, bet pliažuose prie Atlanto šunys bėgioja laisvai ir be jokių pavadėlių, bent jau ne sezono metu. Įstatymuose, be abejo, numatyta, kad jų laisvė turėtų būti apribota pavadėliu, o kai kada ir apynasriu, jei šuo pasižymi bjauriu charakteriu.

O dar labiau nei snobiškąjį Cap Ferret aš mėgtu Andernos les Baines, kuriame pirmojo pasaulinio karo metais nuobodžiavo mano mylimoji prancūzų teatro legenda, garsėjusi ne tik savo aktoriniu talentu, bet ir kurtizanės reputacija, žavioji Sarah Bernhardt (Sara Bernar).

Kap Feretas
Kap Feretas
© Shutterstock

Nuobodžiavo ir liūdėjo ji šitame austrių augintojų kaimelyje todėl, jog buvo kankinama siaubingų kojos skausmų, o netrukus tos kojos ir neteko vos už keliasdešimt kilometrų esančioje Bordo ligoninėje. Tiesa, tai nesutrukdė jai vaidinti bei vilioti ir toliau. Tiesa, teatro legendos koja laikui bėgant Bordo laboratorijose… tiesiog pasimetė…. Tiksliau, ją greičiausiai kas pavogė.

Man Andernos les Baines asocijuojasi ne tik su Sarah Bernhardt, ilgais pasivaikščiojimais laukiniais pušynais vandenyno pakrantėje ir sūriu vandenyno oru… Atvykus į šį apsnūdusį miestelį turime ritualą – aplankyti Bilo trobelę „Cabana Bill“ ir užsisakyti austrių bei virtų jūros sraigių su majonezu („bulots“ prancūziškai, ir prisipažinsiu, net nežinau, kaip šis delikatesas turėtų skambėti lietuviškai).

Tiek austres, tiek sraiges ar krevetes čia patiekia arba pats Bilas, kuris ir augina austres gretimoje Atlanto įlankėlėje, arba jo draugas, kurio vardo man taip ir nepavyko sužinoti. Prisipažino man jo draugas tik tiek, kad vakar labai audringai šventė.

O ir išpažintį jis atliko ne savo noru, o labiau iš gėdos. Mat pagirių kankinamas buvo toks nekoordinuotas, jog išpylė man už apykaklės nedidelį asotėlį puikiai atšaldyto baltojo vyno, derančio prie jūros gėrybių ir mano baltų marškinių…

Beje, jeigu grįžtumėme prie teorijos, kad pasaulis pats ateina pas tave tą akimirką, kai tu nustoji blaškytis, papasakočiau jums keletą smagių nutikimų, susijusių su šia mintimi ir su „pipolz“ (taip prancūzai taria anglišką žodį „peoples“, kai kalba pasisuka apie garsenybes). Taigi, pamirškime apsnūdusį austrių augintojų Andernos Les Bains ir grįžkime į aristokratiškąją ir snobiškąją Nidą – Cap Feret.

Kap Feretas
Kap Feretas
© Shutterstock

Miestelį dar labiau išgarsino prancūzų aktorius ir režisierius Guillaume’as Canet’as, prieš keletą metų čia susukęs filmą „Nekaltas melas“ („Les petits mouchoirs“) ir filmavimo pabaigoje įsigijęs vilą, kurioje ir vyko šios prancūziškos dramos veiksmas.

Prancūzai juokauja, kad šis jaunos kartos režisierius ir aktorius turi puikią uoslę nekilnojamo turto projektams – kur tik jis nufilmuoja filmą, ta vietovė būtinai išgarsėja, o namų kainos tuoj pat šauna žvaigždžių link.

Tikiuosi, panaši lemtis kada nors ištiks ir Issigeacą, juk 2011 metais dalis filmo „Jappeloup“ buvo filmuota tiesiai prieš mano galeriją, o G.Canet’o žmona Marillon Cotillard (žavioji prancūzaitė pelniusi Oscarą už Edith Piaf vaidmenį filme „La Mome“), incognito vaikščiojo miestelio gatvėmis nesidrovėdama savo veido be makiažo ir niekieno neatpažįstama sūpavo ant rankų neseniai gimusį judviejų kūdikį Marcelį.

Filmo kūrimo šurmulys ne tik pakėlė apsnūdusio kaimelio „morale“ (šiuo grėsmingu žodžiu prancūzai vadina „nuotaiką“, gink dieve ne dorovės principus) bei ekonomiką, bet ir patvirtino Natali teoriją: tereikia dirbti savo darbą, būti ten, kur privalai, nesiblaškyti, ir pasaulis ar net svajonių vyras susiras tave pats.

Bent jau tuo įtikėjau, kai prie mano butiko durų net tris kartus vieną ir tą pačią dieną išdygo filmo kūrime dalyvavęs mano mylimas aktorius Daniel Auteuill su savo vilkšuniu.

Prancūzijoje atrado lietuviškos Nidos kopiją: tai arogantiškų poniučių ir auksinio jaunimėlio rojus
© Jokūbas Jarmalavičius

Tai jam rūpėjo paklausti kur vaistinė, tai kur tabako parduotuvė, tai dar kažko. Kol galų gale neatlaikiusi tokio moralinio spaudimo nutariau jam prisipažinti meilėje ir paprašyti nusifotografuoti – šiaip gyvenime to nedarau ir prie vyrų bei žvaigždžių nesikabinėju.

Bet šįkart jis pats kaltas – Grand rue (Didžiojoje gatvėje) bent aštuoneri butikai, o jis tris kartus trukdė mano darbą. Po tokių trukdymų, kaip jūs suprantate, dar ilgai negalėdavau susikaupti, taigi, dirbti – todėl nukentėjau ekonomiškai ir reikėjo bent jau moralinės kompensacijos.

Mano siaubui, Daniel Auteuilll mielai sutiko su prašymu. Apkabinęs mane per liemenį taip truktelėjo link savęs, kad nuotraukoje atrodau lyg išsigandęs triušis medžiotojo glėbyje. Vis dėlto šia kad ir nevykusiai užfiksuota akimirka labai didžiavausi.

Iki kitos dienos ryto, kol visas kaimelis nepradėjo manęs sveikinti, vadinti „la star“ (žvaigžde pusiau angliškai, pusiau prancūziškai) ir tik aš viena nesupratau, kodėl. Pagaliau baro savininkė pasigailėjo manęs neišmanėlės ir išskleidė po nosimi didžiausią Akvitanijos krašte laikraštį „Sud Ouest“.

Ten prie visų regbio, politikos, žemės ūkio, ožkų lenktynių ir meno naujienų iš Issigeaco kantono puikavosi ir ta baisioji nuotrauka, kurios pavadinimas turėtų skambėti „Paryžiečio medžiotojo trofėjus – išsigandusi triušytė iš Vilniaus“.

Ji iliustravo filmavimo dieną Issigeace. Mano laimei po nuotrauka tebuvo parašyta: Danieliaus Auteuill ir mano vardas pavardė bei galerijos pavadinimas. Apie triušius, medžioklę ir mano pasimetusį veidą – nė žodžio.

Kadras buvo labai nevykęs, vis dėlto paprašiau nuotrauką dariusio asmens padovanoti ją man ir pasikabinau savo galerijoje (ko irgi gyvenime nesu dariusiu, bet turbūt nuo pietų kraštų saulės smegenys minkštėja ir sentimentalėju).

Keisčiausia, kad dauguma prancūzų manęs klausinėjo, ar čia mano tėtis. Vis galvojau, ar jie taip neišmano savo kino, ar Danielis jau taip neatpažįstamai pasenęs ir tik man vienai gražus ir nuostabus.

Juokingiausia – ši visa trumpa niekinė istorija turėjo dar ir tokį patį trumpą niekinį tęsinį, nutikusį Paryžiuje prabėgus maždaug keletui mėnesių po filmavimo.

Kap Feretas
Kap Feretas
© Shutterstock

Notre Damo katedros varpams mušant vidurdienį pėdinau Senos krantine užsisvajojusi ir batų nosimis sklaidydama ant šaligatvio liūdinčius rudens šalnų pakastus šimtamečių platanų lapus….
Kai išgirdau tokį nustebusį: „Bonjour, čia jūs?“. Tas balsas, kurio nesupainiosi su niekuo, privertė širdį plakti tokiu ritmu, it būčiau paragavusi kokio uždrausto narkotiko ar meilės vaisiaus, arba artėčiau priešinfarktinės būsenos link.

Pirmiausia pamačiau pažįstamą vilkšunio šnipą – jis uostė mano rudų aksominių batų mėlynai lakuotas nosis. Beje, iki tos akimirkos jomis be galo didžiavausi kaip stiliaus viršūne, bet dabar man jau viskas buvo nė motais – rūpėjo tik kažkaip neapalpti ir mandagiai pasisveikinti.

Spurdančia iš džiaugsmo širdimi pakėliau akis ir pamačiau didįjį aktorių, mano Issigeaco darbo dienos trukdytoją. Nusišypsojau, miauktelėjau „Bonjour“ atsakydama į Danielio pasisveikinimą, sulaukiau jo šypsenos….

Prancūzijoje atrado lietuviškos Nidos kopiją: tai arogantiškų poniučių ir auksinio jaunimėlio rojus
© Jokūbas Jarmalavičius

Ir jam jau besižiojant kažką sakyti, pačiai sau netikėtai… nieko nesakius beveik nubėgau tolyn…. Kvailė. Ir sakyčiau – nemandagi, nes pagal prancūzišką etiketą, jei jau pasisveikini, tai bent „Et bonne journée“ („ir geros dienos“) nueidama palinkėk.

Tarkim, nesu neišauklėta stačiokė. Tiesiog nesitikėjau kad toks didis žmogus, juolab, taip karštai nuo vaikystės mylimas, ims ir atpažins žiurkikę iš Issigeaco… Na, net nebesvarbu, kas iš tiesų paskatino mano tokią isterišką reakciją – štai kaip nutinka, kai pasaulis ne tik ateina pas tave, o tiesiog užgriūna it koks dangus iš lietuviškos pasakos.

Taigi nenorėdama pasirodyti visiška kvaile prieš save pačią mintyse bandžiau derėtis ir juokauti – greičiausiai taip sureagavau išsigandusi jo žmonos korsikietės pavydo. Juk jiedu gyvena netoliese Senos krantinės, būtent ten, kur ir susitikome – jų tipiškai paryžietiško buto nuotraukas ir namo fasadą buvau mačiusi kažkada spaudoje. Taigi, ką gali žinoti, gal kaip tik tą akimirką ji persisvėrus pro langą stebėjo mylimo vyro ir mylimo šuns promenadą….

Atgavusi sveiką protą ir pasitikėjimą savimi nutariau paerzinti draugę, su kuria buvau susitarusi po pusvalandžio pietauti. Brūkštelėjau žinutę: „Pietų neateisiu, nes sutikau svajonių vyrą su šuniu Senos krantinėje“. Ji tarsi intuityviai supratusi apie ką kalbu pasiteiravo, ar čia tas pats vyras, kuris persekiojo mane Issigeace lygiai tris kartus ir ne trupučio daugiau. Patvirtinau jos spėjimus.

Vis dėlto nebegalėdama nugalėti alkio ir neturėdama jokio kito kvietimo pietums tik mudviejų, akimirksniu prisipažinau, kad gėdingai pabėgau ir niekur jis manęs nepakvietė bei nepagrobė, todėl pėdinu jos link – tegul užsimeta paltą ir laukia manęs prie ištaigingo keliomis žvaigždutėmis nusagstyto „Mandarine“ viešbučio St. Honore gatvėje. Kad ir ne jame pietausime, o kuklioje japonų užkandinėje, susitikti prie prabangių durų juk nieks netrukdo.

Kap Feretas
Kap Feretas
© Shutterstock

Grįžusi į Issigeacą dar kartą pamąsčiau: gal iš tiesų reikėjo nustoti bėgti, atsidurti kažkur dievo pamirštame užkampyje, kur žiemą gatvėje net katės nepamatysi, kad atrasčiau nuotykius, tikrąjį pasaulį čia ir dabar... Kokia banalybė, labai atsiprašau... Bet jeigu dar leisite sentimentaliai pakniaukti, norėčiau prisipažinti, kad turbūt man taip gera ir todėl, kad čia nieko niekam nebenoriu ir nebeturiu įrodinėti, nebenoriu būti svarbi, noriu tiesiog būti, gyventi savo burbule, kaip sako prancūzai, ir leistis nešama gyvenimo į dar nežinomų nuotykių ar net išbandymų (kaip gi be jų) sūkurį.

Be abejo, jeigu jūs paklausytumėte mano barzdoto prancūzvaikio sūnaus, tai jis greitai pasodintų mus visus, Prancūzijos mylėtojus, į kamputį: „Oui oui (taip taip), tu gyveni savo buržuaziniame burbule. Tu – ir tavo keisti bohemiški draugai. Prancūzija visiškai ne tokia – čia pilna neišsilavinusių mužikų ir moterų, kurios labai smarkiai susipykusios su skoniu, apie kultūrą, patylėsiu“.

Galbūt jis teisus, mat jis sukasi toje kitoje Prancūzijoje, kurią mažiau pažįstu – jaunesnėje. Ir jis neturi tų rožinių aklos meilės akinių. Bet kaip atkirtį galiu jam pasakyti: matau prancūzų ir Prancūzijos trūkumus, suprantu, kad skonio ir proto kiekis pasaulyje išlieka toks pat, tik vat žmonių kiekis nenumaldomai didėja, taigi, proporcijos išsikraipo ir ne į gera.

Kap Feretas
Kap Feretas
© Shutterstock

Ir visgi, kadangi Prancūzija didelė, tai tas kvailybės, beskonybės, chamizmo procentas gerokai atsiskiedžia ir pasimeta, todėl galiu ramia sąžine gyventi savo rožiniame buržuaziniame burbule ir matyti Prancūziją tokią, kokią ir įsivaizdavau vaikystės svajonėse.

O galbūt visi mes, ieškantys prarasto laiko, esam tiesiog nevykėliai, pasislėpę nuo pasaulio mažame rojuje. Kaip kad sakė supykęs filmo „Geri metai“ herojus, veiklus biržos makleris Max Skinner apie savo dėdę, pabėgusį nuo aktyvaus gyvenimo Anglijoje į Pietų Prancūziją ir atsidavusį hedonistinio prancūziško gyvenimo būdo glostančioms rankoms – geram maistui, ilgoms vakaronėms su raugais, vyno gamybai ir ragavimui, be abejo, šarmingoms prancūzėms moterims…

Ištrauka iš Erikos Umbrasaitės knygos “Prancūzija mon amour”

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kaip „Žalgirio“ sirgaliams neprapulti Belgrade: išsamus miesto gidas (3)

Jau šiandien, gegužės 18 dieną, daugybė krepšinio gerbėjų išvyko į Serbijos sostinę...

Lietuviai sukūrė kvapą gniaužiantį vaizdo filmuką: pasijusite tarsi kitoje planetoje (52)

Neseniai keliautojai Mantas Bertulis ir Vytautas Mikaitis grįžo iš Islandijos, šalies, kurios...

Graikijos Peloponesas – „viskas įskaičiuota“ gerbėjams, kurie ištroškę ramybės (13)

Vienus poilsiautojus ši Graikijos dalis vilioja šilta jūra – joje galima maudytis net vasarį....

Kelionių vadovės patarimai keliaujantiems į Barseloną: muziejai brangūs, bet kava pigesnė nei Vilniuje (29)

Barselona – vienas gražiausių ir lankomiausių miestų pasaulyje, apipintas legendomis ir...

Aplankė populiarų Bulgarijos kurortą: supratau, kas ten traukia lietuvius (51)

Lietuvos statistikos departamento duomenimis praėjusiais metais Bulgariją kaip kelionių kryptį...

Top naujienos

Nerimstantis politinis „žemės drebėjimas“ skandina ne tik Liberalų sąjūdį (31)

Nerimstantis politinės korupcijos skandalas skandina ne tik Liberalų sąjūdį. Nesibaigiančios...

Mačiulis: pinigai dar niekada nebuvo tokie pigūs (26)

Kiek leidžia žinoti turimi duomenys, pinigai šiandien yra pigiausi per 5 tūkst. metų, sako...

Tūpsnis žemvaldžiams: paprasti mirtingieji apie tai galėtų nebent pasvajoti (84)

Publikavus DELFI tyrimą apie gyventojų interesus pažeidžiančias statybas Kėdainių rajono...

Iš „valstiečių“ frakcijos pasitraukęs Urbšys Panevėžyje turi didelių problemų (36)

Panevėžyje darosi karšta ne vien dėl artėjančios vasaros orų. Miesto Taryboje ištirpo...

Agnė Jagelavičiūtė sukritikavo Meghan Markle įvaizdį: pasimatė visi suknelės trūkumai (181)

Savaitgalį įvykusios karališkosios princo Harry ir buvusios aktorės Meghan Markle vestuvės –...

Nesuprantamas vaikino elgesys: vertė pjaustytis rankas mažamečius kaimynus (2)

Mįslingas įvykis Raseinių rajone: vaikinas, grasindamas sumušti, vertė pjaustytis rankas...

Po DELFI straipsnio – susidomėjimas Klaipėdos medikų darbu

Pirmadienį DELFI publikavo straipsnį, kuriame buvo rašoma apie galimą Klaipėdos universitetinės...

Skvernelis įvardijo, kas jam kiša koją (88)

Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad didžiausią grėsmę jo vyriausybės planuojamoms...

Ukrainietis kreipėsi į Trumpą ir lietuvius: ar jūs žinojote apie šiuos nusikaltimus? (375)

Gerbiamas JAV prezidente, ar amerikiečių ir lietuvių kariniai patarėjai žinojo apie Ukrainos...

LRT taryba turi naują pirmininką (2)

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) turi naują tarybos pirmininką. Juo tapo...