Atvykimas į šalį pakankamai griežtas – kiekvienas keliautojas likus 24 valandoms iki skrydžio privalo užpildyti „Cyprus Flight Pass“ formą internete, kitu atveju negalėsite patekti į šalį. Visos šalys suskirstytos į A, B ir C kategorijas. C kategorijos šalių (didžioji dalis pasaulio) turistai į šalį neįleidžiami, išskyrus čia gyvenančius ir kitas išlygas, be to jiems atvykus privalomas 14 dienų karantinas bei privalomas koronaviruso testas.
B kategorijai (jai priklauso Prancūzija, Graikija, Italija, Olandija, Lenkija, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys) taikomos panašios sąlygos kaip ir C, bet 14 dienų karantinas nėra privalomas – vietoje to reikia save izoliuoti iki tol, kol gaunate neigiamą Covid-19 testo atsakymą. A kategorija apribojimų neturi. Šiai kategorijai priklauso ir Lietuva, tad į šalį galima atvykti laisvai. Tiesa atsitiktine tvarka gali būti atliktas testas, tačiau nei mes, nei aplinkui esantys žmonės eilėje sustabdyti nebuvo.
Į Kiprą bilietus nusipirkome porą savaičių prieš skrydį ir štai po 3,5 valandų mes jau Larnakos oro uoste. Išlipus iš lėktuvo visi išsirikiuoja į eilę ir kiekvienam tikrinama temperatūra. Tai vyksta tiesiog pereinant per koridorių su termovizoriumi. Kadangi išvykome visiškai sveiki (grįžome taip pat sveiki), ši procedūra nesukėlė jokio jaudulio. Praėjus ją – imigracijos kontrolė. Reikia pateikti „Cyprus Flight Pass“ bei tapatybės kortelę. Štai ir viskas – mes jau lauke.
Dar prieš kelionę išsinuomojome automobilį – 4 dienoms kaina svyravo tarp 40-80 Eur, priklausomai nuo pasirinkto draudimo. Gavę apynaujį Volkswagen Polo – traukiame į Larnakos centrą. Tiesa, eismas vyksta kaire puse, tad šiek tiek reikia perjungti smegenis. Nors svarstėme įvairius variantus, kur geriau būtų apsistoti, vis dėlto, pasirinkome ne visai kurortinę Larnaką.
Miesto centre radome ne vieną automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje tiesiog dirba žmogus ir renka pinigus už parkavimą. Visa diena vos 2 Eur – taip reklamuoja iškaba. Realybė kiek kitokia – 2 Eur dienai, bet jei nori automobilį palikti nakčiai, tai kaina kaip už dvi dienas – 4 eurai. Iš pradžių bandėme ginčytis, bet senukas paaiškino labai paprastai „Look! I’m the boss – 4 euros!“. Griežtas, bet teisingas. Daugiau nebesiginčijome. Visgi 4 eurai tikrai maža kaina. Vėliau mūsų santykiai su parkingo bosu tapo itin draugiški – jau iš tolo modavo ranka ir geresnį kelią dienos išvykai pasiūlydavo.
Pirmą dieną nusprendėme praleisti Larnakoje. Pats miesto centras nedidelis, tad pėsčiomis apeinamas labai greitai. Nuolat lydėjo jausmas, kad esame atvykę ne sezono metu. Žmonių tikrai mažai, tad jautėmės gerokai saugiau nei prie Baltijos jūros.
Kadangi gyvenome prie Larnakos centrinio „Finikoudes“ paplūdimio kranto – nusprendėme šiek tiek pasimėgauti saulės voniomis. Jūra ypatingai šilta, tad net keista lįsti į tokią arbatėlę. Krantas gilėja itin lėtai, tad net šiek tiek pavargome, kol pasiekiame normalų gylį.
Visuose valstybiniuose paplūdimiuose kainodara ta pati – viskas po 2,5 Eur. Ar tai būtų gultas ar skėtis, tad dviem žmonėms „komplekto“ kaina – 7,5 eur. Personalas ginkluotas net mobiliu kasos aparatu, tad kiekvieną kartą gauname ir čekį. Nors visus kartus atsiskaitėme grynais, sprendžiant iš dar kelių prietaisų prisegtų prie personalo diržo, įtarčiau, kad jie priima ir korteles. Po nuolatinio derėjimosi dėl gulto Azijoje – tokia oficiali ir nedidelė kaina džiugino. Beje, šiame paplūdimyje kiekvienas gultas po naudojimo dezinfekuojamas.
Palei jūrą driekiasi promenada (ji šiek tiek primena Nicą), čia taip pat pilna restoranėlių. Maistas nusipelno atskiro paminėjimo. Per visą laiką Kipre neteko valgyti vietoje, kurioje nebūtų skanu. Visur pilna dezinfekcinio skysčio stotelių, personalas aptarnauja su kaukėmis, kai kur ir su pirštinėmis, tad saugumui skiriama tikrai daug dėmesio. Malonu ir tai, kad net keliose vietose nemokamai gaudavome desertą ar lėkštę arbūzo.
Kalbant apie konkretesnes vietas, dar Vilniuje buvome gavę rekomendaciją paragauti jūros gėrybių restorane „Ocean basket“, tad patį pirmą vakarą keliavome ten. Paprastai niekada nesirenku maisto kavinių tinklo ir prioritetą skiriu originalioms vietoms ar šeimyniniams restoranėliams, bet šį kartą tai tapo maloni išimtis.
„Ocean Basket“ galima rasti nuo Pafoso iki Agia Napos – iš viso suskaičiavau 10 vietų. Aptarnavimas čia 10 balų! Nors tai ir nėra greito maisto restoranas – greitis čia tikrai įspūdingas. Meniu nėra daug patiekalų, o norimą patiekalą gali pats susikurti iš atskirų elementų (midijos, tigrinės krevetės, karališkosios krevetės, kalmarai ir t.t.). Mes rinkomės visko po truputį nors Kipre tokios sąvokos apskritai nėra – mažos porcijos čia neegzistuoja. Visur kur valgėme vieną porciją galėjome dalinti dviem asmenims, nes prie tokio karščio ir valgyti daug nesinori. Viename restoranėlyje padavėjas paklausė, ar nieko netrūksta, o mums bandant įveikti likučius lėkštėje ir šiaip ne taip sugebėjus atsakyti „ne“ juokdamasis tepasakė – „lėtai, lėtai“. Iš tikrųjų čia maistu reikia mėgautis lėtai, ir jei būtume turėję daugiau laiko ko gero būtume valgę lėtai. Deja, buvome atvykę tik 3 naktims, o pirmoji diena jau baiginėjosi.
Kitą dieną anksti atsikėlę vykome į Agia Napą (turkiškai dar vadinama Aiya Napa) miestelį. Privažiavę pagrindinį Nissi paplūdimį radome oficialią aikštelę. Joje mašiną galima pasistatyti už 3 eurus, tačiau vos keli šimtai metrų nuo ten, šalia „Adams Beach“ viešbučio, jau buvome nusižiūrėję nemokamą aikštelę.
Dar vienas iš šios nemokamos aikštelės privalumas – iš jos patenkama į iškyšulio atskirtą paplūdimio dalį. Tad prieš einant į pagrindinį paplūdimį šokome į itin skaidrų vandenį ir maudėmės įlankoje.
Nissi paplūdimys – turbūt dažniausiai vaizduojamas Kipro vaizdas kelionių pasiūlymuose bei skrydžių reklamose. Iš čia galima nuplaukti, o jei tiksliau – nubristi, iki negyvenamos salos priešais, o ten užlipus ant kalno apžiūrėti panoramą.
Beje, čia, kaip ir Larnakos paplūdimyje, tarp poilsiautojų išlaikomi tikrai dideli atstumai. Jei ne pandemija – ko gero ant smėlio būtų sunku įkišti koją – 500 metrų paplūdimio juosta itin populiari tarp jaunimo bei linksmybių mėgėjų. Nors po pietų jau buvo sunku rasti laisvų gultų, tačiau tarp jų niekas nesigulė.
Po maudynių užsukome pavalgyti į Agia Napos centrą. Reikėtų pastebėti, kad tikrai ne visos vietos dirba, o ir dirbančiose žmonių tikrai nedaug. Galbūt vakarienės metu situacija keičiasi, bet apie 15 valandą čia buvo itin ramu. Taip, žinau, kad ši vieta garsėja naktiniais klubais, bet vis tiek įsivaizduoju, kad kitomis aplinkybėmis gyvybės gatvėse būtų buvę daugiau.
Pasisotinę nusprendėme šiek tiek laiko skirti turistavimui – aplankėmė netoliese esantį meilės tiltą, Graikų kyšulio lagūną ir jūros urvą. Paskutinis objektas pasiekiamas laukiniu keliu, kai kuriose jo vietose prasilenkti dviem mašinoms yra rimtas iššūkis, o norint automobilio dugnu neliesti kelio reikėjo irgi pasistengti, tačiau atvykus į vietą pastangos atsipirko su kaupu. Čia pastatyti keli suoliukai nukreipti į jūros pusę, kurie yra turbūt bene labiausiai instagramiška vieta Kipre.
Kadangi jau vakarėjo (Kipre saulė leidžiasi gerokai anksčiau nei Lietuvoje), o buvome visai netoli lietuviams itin reklamuoto kurorto – Protaro – nusprendėme jame bent jau išsimaudyti.
Atvykus vakare atrodė, kad Protare pandemijos nė kvapo. Kadangi kranto čia nėra tiek daug – laisvų vietų nebuvo ir nors norėjome tik išsimaudyti – turėjome įveikti didžiulį kliūčių ruožą. Ant kranto esantys restoranėliai sausakimši – pilni didelių šeimų ar kompanijų. Panašu, kad Protaro reklaminė kampanija vykdoma ne Lietuvoje ir ji šiemet tikrai suveikė.
Išaušus paskutinei dienai nusprendėme, kad Nissi paplūdimys mums labiausiai patiko, tad ir vėl traukėme ten. Kelionė ko gero panaši kaip iš Vilniaus į Trakus. Toliau programa gana panaši – maudynės ir geras maistas. Vakarui pasilikome kitą Larnakos paplūdimį/rajoną – MacKenzie beach. Nuo miesto centro iki jo galima nueiti promenada, atstumas 3-4 km.
Aplink daug aukšto lygio lauko barų, tad pasilinksminti tikrai yra kur, tačiau čia atkeliavome vedini kito tikslo – visai šalia paplūdimio yra Larnakos oro uosto pakilimo takas, taigi lėktuvai čia skrenda ypatingai žemai, tiesiog virš galvų. Atvykome neblogu laiku, tad pavyko pamatyti ne vieną besileidžiantį lėktuvą.
Grįždami į Larnakos centrą palydėjome saulę, užsukome į „Ocean Basket“ dar vienai jūros gėrybių porcijai ir štai išaušo rytas, o mums laikas į Lietuvą!
Nusileidę Vilniuje ir praėję imigracijos patikrą, atsidurėme prie bagažo juostų. Čia mums buvo matuojama temperatūra, bet skirtingai nei Kipre, tai daroma visiškai be sistemos. Temperatūros matavimams visiškai nepasiruošta, tad laukėme, kol bus surasta tinkama vieta tai atlikti. Galiausiai leido praeiti pro nešiojamą termovizorių. Temperatūros matavimui vieta buvo parinkta tiesiog „tobulai“ – šalia lango, per kurį šviečia saulė, tad po ilgo temperatūros matavimo vienai merginai, ši išgirdo šokiruojančią žinią: „jūsų temperatūra labai aukšta“. Medikė merginai atliko pakartotinį matavimą paprastu termometru, ir žinoma, temperatūros nebuvo.
Deja, visai neseniai Kipras pasiekė didesnį nei 16 sergančių rodiklį šimtui tūkstančių žmonių, todėl atvykusiems iš Kipro privaloma saviizoliacija. Įdomu tai, kad iki tol net kelis mėnesius kasdien buvo fiksuojami itin maži susirgimai. Paprastai tai būdavo nuo nulio iki poros susirgimų per dieną. Šiuo metu šis dienos rodiklis svyruoja nuo 0 iki 30 per dieną, tačiau kadangi Kipre gyventojų yra labai mažai pasiekti šį rodiklį pavyko ypač lengvai.
Vienaip ar kitaip – kelionė pavyko puikiai. Išlėkti savaitgaliui prie Viduržemio jūros buvo neabejotinai verta, o vienintelis minusas, kad tai truko taip trumpai. Laikas ten lekia tiesiog kosminiu greičiu.
