Pirmoji pasakojo, kad kur tik ji nueidavo, jai atsiverdavo visos durys, kurios paprastai visiems būna uždaros, bet niekas negalėjo atsispirti jos žavesiui ir, kad ji per savo viešnagės laikotarpį sudaužė tiek širdžių, jog iki šiol negali atsiginti gerbėjų žinučių. Va ir dabar jai ką tik parašė toks Džamalas ar Džabaras, kuris pardavęs jai kebabą taip ją įsimylėjo, kad dabar nori tuoktis, žada dovanoti milijoną žvaigždžių, saulę, jūrą, baltą sniegą ir dar kažką. „Oi negaliu, koks išdykęs“, - kikeno ji, draugei net kratantis iš pavydo.
Taigi, Londonas – kas šiais laikais neturi apie jį kažko papasakoti? Net ir giliausiame kaime gyvenantys senukai paporins apie jų Samantutę ar Dovydėlį, kurie Londone sėkmę ir pinigus semia kibirais.
Jei jau visi tai visi, pagalvojau, reikia ir man nuvykti į Londoną įspūdžių pasigaudyti, „Primarke“ apsipirkti, Big Beną apžiūrėti, draugus ir tėtį Aleksą aplankyti. Šiais laikais tai padaryti paprasta ir pigu. Iš visų Lietuvos oro uostų kasdien ten skraido lėktuvai ir dažnai, ypač ne sezono metu, skrydžių bilietai kainuoja dešimt eurų.
Lėktuvuose į Londoną skraido praktiškai vien tik lietuviai. Dar baltarusių pasitaiko, nes skristi iš Minsko jiems per brangu. Anksčiau, pamenu, prieš daugiau nei dešimtmetį, dauguma keleivių buvo emigrantai, o dabar jau daug lietuvių skrenda tų emigrantų lankyti. Pamenu, lėktuve žmonės švęsdavo ir į Londoną atskrisdavo jau gerokai įšilę. Dabar tokių atvejų pasitaiko gerokai mažiau. Iš kur žinau? Iš patirties, nes į Londoną tenka skristi keliskart per metus. Vis gi neseniai teko matyti dėdulę, kuris lipo iš lėktuvo toks nusitašęs, kad žodis lipo taikomas su avansu.
O sykį keliaujant iš Kauno mačiau tetutę stovinčią prie įlaipinimo vartų su po pažastimi laikomu šakočiu. Kai jai buvo paaiškinta, kad į lėktuvą galima įsinešti tik vieną nešulį, ji užsidėjo tą šakotį ant galvos. „Čia mano kepurė“, - sako. Būčiau tai moteriškei įteikęs išradingiausio metų keleivio medalį, bet medalio neturėjau. Oro uosto darbuotoja akivaizdžiai sutriko ir matydama kaip miršta iš juoko aplinkiniai, pradėjo isteriškai krizenti ir nervingai dairytis. Kaip sakoma, kai nori Samantutei nuvežti lietuvišką šakotį – įveiksi visas kliūtis.
Kaip ir priklauso save gerbiantiems lietuvaičiams, Londone nakvojame tik pas kažką, nes viešbučiai yra ponų pramanas. Kam jų reikia, kai lietuvių yra ant kiekvieno kampo. Nesvarbu, kad dėl to dažnai tenka prarasti tapatumą ir orumą, bet gi pigiau. Tąkart mus, su atsivežtais skilandžiais ir Žemaitijoje vadinamais „ruliadais“ priėmė draugų giminaičių draugai. Jie buvo šiek tiek aukščiau pakilę socialinėje plotmėje, nes devintoje Londono zonoje turėjo nuosavą namuką su kiemeliu apsodintu tujomis.
Jos nebuvo paprastos tujos. Tai buvo magiškos tujos atlikusios ir tvoros vaidmenį. Kai draugų katinas šmurkštelėjo į kaimyno kiemą, praskleidę jas išvydome visiškai nuogą, žolę pjaunantį kaimyną, kuris tarė: „Hello“. Argi ne magija? Paleidę tujas palikome ir katiną, ir kaimyną ramybėje. „Norės – pats sugrįš“, - nutarėme, - „Mes dėl jo nudizmo seansų nestebėsime“. Kita vertus, tai buvo tiesiog dviveidiškumas, nes jei žolę būtų pjovęs ne nuogas vyras, o nuoga moteris, katino suradimas būtų tapęs pasaulinio svarbumo misija. Negalima juk leisti gyvūnėliui prapulti, ne žvėrys juk esame.
Visgi tie draugų giminaičių draugai nepasirodė tokie draugiški, nes kai ryte ėjo į darbą, neleido mums likti namuose – išvijo laukan. Tai ar čia draugystė? Nenuostabu, tiek laiko praleidę užsienyje jie atitrūko nuo bendruomenės, nuo tikrųjų žmogiškųjų vertybių, susvetimėjo ir atsižadėjo jiems gerą linkinčių neturtingų tautiečių. Kaip sakoma, parodė savo tikrąjį veidą.
Įsižeidę mes juos palikome ir likusias dienas nusprendėme praleisti mano tėčio emigranto Alekso vienvietėje palėpėje, esančioje trečioje zonoje. Patikslinsiu – trečioji Londono zona skaitosi beveik kaip miesto centras, nes metro nuo Alekso palėpės iki Viktorijos stoties važiuoti reikia tik 25 minutes. Tai yra taip arti, kad po darbo toks laikas gali būti per trumpas net Vilniaus centrą pravažiuoti.
Tai buvo emigrantų namas. Didelis, trijų aukštų pastatas talpino po kelis kišeninius kambarius kiekviename aukšte, po kelis žmones kiekviename kambariuke, vieną bendrą virtuvę ir vonios kambarį, kuriame norėdamas be streso pasėdėti, turėdavai keltis ketvirtą ryto.
Dėl tokio apkrovimo namo viduje vietos buvo itin mažai. Su kuprine ant pečių negalėdavai pralįsti pro laukujes duris, jau nekalbant apie prasilenkimą su žmogumi laiptinėje.
Dauguma namo gyventojų buvo paprasti, vyresnio amžiaus, juodus darbus dirbantys ir prastai angliškai kalbantys lietuviai. Dar buvo keli neaiškios tautybės rusakalbiai. Jų visų viešpats buvo namo administratorė – peroksidinė blondinė iš Garliavos, kuri iš savo plačių mostų, kalbos rėksmingumo bei valdingumo priminė tipinę sovietinę bufetavą, bendrabučio komendantę, valgyklos vedėją ar vaikų darželio direktorę, kuriai visi turi lankstytis, brukti kyšius ir bijoti.
Ir bijojo namo gyventojai tos rėksmingos ponios, kelią užleisdavo laiptinėje, mandagiai sveikindavosi, o šiaip stengdavosi nepapulti jai į akis, kad teta nesugalvotų iš buto išmesti. O jei ko prireikdavo, tai su dovanėle pas ją eidavo, kad ponia maloninga būtų.
Aleksai, sakau, tai ką ir tu prieš tą tetą kuprą lankstai? Ai ne, sako, aš namo grįžtu tik pernakvoti, nematau jos, bet dėl visa ko jūs tyliau šnekėkit, kad ji nepamatytų, jog savo palėpėje tiek liaudies priglaudžiau.
O ta jo palėpė tai gerulė – ilga, trumpa ir žema. Nesusilenkęs joje stovėti gali nebent neūžauga, o susilenkęs – daugiausiai vienas žmogus. Kiti tuo metu privalo gulėti, o norint atsistoti reikia apsikeisti su stovinčiuoju, kuris turi atsigulti. Mes buvome keturiese, tad kiekvienam žmogui teko lygiai po du metrus ilgio, metras pločio ir metras aukščio, o ant vienintelės lovos galėjo gultis tas, kuris sąžinės neturėjo. Kiti miegojo ant grindų. Tai mums nesutrukdė kaip tikriems lietuviams lėbauti namie, tik reikėjo stengtis neuždainuoti per garsiai, kad komendantė neišgirstų.
Tos palėpės sienoje buvo kita – dar mažesnė palėpė, kurioje galėjo tilpti nebent senų batų šeimyna ir kelios lentos. Belėbaujant gimė verslo planas – pasiūlėme Aleksui tą mažąją palėpę pernuomoti kokiems nors šešiems liauniems afrikiečiams. Ir jo nuoma atsipirktų ir pats komendantu pabūtų. Pagalvos, sakė.
Vakarais išlindus į koridorių iš visų kambarių griaudėjo rusiškų serialų garsai. Sakau, Aleksai ar tu irgi sėdęs ant rusiškos televizijos. O ką daryt, sako, čia visi ją žiūri, nes lietuviškos nieko gero nerodo, o angliškai niekas nemoka. Nepažinočiau savo tėvo, tremtinių vaiko, sakyčiau – eilinis homo sovieticus su polinkiu į vatą, bet žinau, kad taip nėra. Tai gal angliškai išmok, sakau, nustebsi kaip pasaulis praplatės. Pagalvos, sakė.
Po tokių įspūdžių, pagalvojau, kad gal ir teisus nuolat atsimerkti raginantis draugas, mokytojas Adomas, kuris teigia, kad yra dar ir kita – vargo Lietuva, o ne tik mano elitinis, išpuikęs ponų Vilnius su verslo „lunchais“, „business approachais“ ar prašmatniais „teambuildingais“.
Oi tas Londonas. Norėjau tiek daug papasakoti apie miestą, jo kultūros, meno, kino lygį, bet išėjo kažkoks emigrantų vakarėlis. Bet juk tai mums taip artima ar ne? Kitoje dalyje emigrantų vakarėlis persikels į Londono gatves ir kelionę nuomotu automobilių po Angliją.
