Galbūt iš emigracijoje gyvenančių arba daug keliaujančių draugų esate girdėję, kad Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje veikia toks parduotuvių tinklas, kuriame drabužiai parduodami pusvelčiui. Tarp mano draugų apie tai nuolat kas nors kalba ir laukia akimirkos, kada vėl galės pasileisti plaukus ir nerti į tą neįtikėtinų kainų rojų. Atsiranda net tokių, kurie specialiai kelionę iš Lietuvos organizuoja, kad tik galėtų apsipirkti tame tinkle.
Ponios ir ponai, pristatau jums „Primark“. Būtent taip vadinasi ta parduotuvė, apie kurią kuriamos legendos. Internete galima rasti tūkstančius istorijų, kaip kas nors, vienoje iš mano paminėtų šalių, sugebėjo nuo galvos iki kojų apsirengti už, pavyzdžiui, 20 eurų. Arba už tokią pačią sumą nusipirko marškinėlių dviem metams į priekį. Ir tos istorijos nėra išgalvotos – taip tikrai įmanoma.
Iš vienos Londono priemiestyje gyvenančios ponios netgi esu girdėjęs tokį žiaurų pasakymą: „Grįžčiau gyventi atgal į Lietuvą, bet ten pas jus drabužiai brangūs. O pas mus Londone yra „Primark“. Šias parduotuves emigrantė įvardino, kaip vieną didžiausių pliusų gyvenant toli nuo tėvynės.
Kas gi slepiasi po šiuo pavadinimu? Kompanija įkurta 1969 metais Dubline. Airijoje nuo pat pradžių iki dabar šios parduotuvės vadinamos „Penneys“. Pirmoji parduotuvė už Airijos ribų buvo įkurta Anglijos mieste Derbyje, 1973-iais. Deja, vardo „Penneys“ naudoti negalėjo, nes čia jau buvo įregistruotas amerikiečių tinklas „J. C. Penney“. Taip „Penneys“ tapo „Primark“, išgarsėjusiu visame pasaulyje.
Iš viso tinklas turi daugiau nei 350 parduotuvių Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Pati didžiausia parduotuvė, tiesiog visas „Primark“ pasaulis yra Mančesteryje, ten ji užima net 14,4 tūkstančių kvadratinių metrų.
Šios parduotuvės siūlo labai platų pasirinkimą: nuo prekių kūdikiams, vaikams, moterims ir vyrams, iki namų apyvokos reikmenų, aksesuarų, papuošalų, batų ir saldumynų. Nuo 2014-tųjų „Primark“ parduoda ir kosmetiką. O nuo šių metų pradžios čia taip pat galima rasti veganiškų užkandžių.
Šalyse, kuriose atsidaro „Primark“, parduotuvių tinklas iškart ima stipriai plėstis. Štai pavyzdys Olandija – pirmoji parduotuvė ten atidaryta 2008-iais Roterdame. Šiuo metu šioje šalyje yra 16 parduotuvių.
Apsilankiau Amsterdamo centrinėje Damrak gatvėje esančioje šio tinklo parduotuvėje, eilinį šeštadienį, dar ne nuolaidų sezonu. Bet tai visai nesvarbu, nes nuolaidos ten būna visada. Ne kokios nors juokingos po 5 ar 10 procentų... Jeigu jau skelbia, kad nupigina bent 50 proc., kad būtų išties pigu.
Ištisus metus ten būtinai kas nors parduodama po 1 eurą. Tai gali būti penkios poros kojinių, arba apatinių kelnaičių komplektas iš trijų vienetų. Kartais galima rasti šlepečių ar akinių nuo saulės už tokią kainą. O tą dieną, kai aš užsukau į „Primark“ už 1 eurą pardavinėjo tikriausiai labiausiai perkamą prekę – marškinėlius. Baltus, juodus, pilkus arba nebūtinai, buvo ir ryškių su „Marvel“ komiksų herojais.
Tiesa, nereikia būti žinovu, kad suprastum kokia jų kokybė. Paimi į rankas ir jauti, kad na nėra tas rūbas, kurį nešiosi dešimt metų. Todėl, jeigu jums po 1 eurą nepatinka – prašom, kitas skyrius, kur kalnas marškinėlių po 2 eurus. Pardavėjas Hugo sako, kad šitie tai žymiai, žymiai geresni. Na, juk ir kaina dviguba.
Tą pačią dieną didelės nuolaidos buvo taikomos ir kitiems, labai populiariems drabužiams – džemperiams. Užmaunamiems per galvą arba užsegamiems užtrauktuku. Su kapišonais ir be jų. Su didele kišene džemperio viduryje arba be jų. Solidūs rudi, pilki ir balti, arba ryškūs – mėlyni, raudoni, žali. Ant lentelės buvo parašyta, kad įprasta tokio drabužio kaina – 11 eurų, bet šita suma, žinoma, nubraukta. Džemperius pardavinėjo po 6,80 Eur.
Gerbiamieji, melagiu tikriausiai mane išvadinsite, kai pasakysiu, kad savo akimis regėjau rudenines striukes po 10 eurų. Nėra jos labai stilingos, bet tikrai padorios, tinka žvarbiems vakarams. O tinkamas žiemos pradžiai pardavinėjo po 20 eurų. Tas, tokias lengvai pūstas, kokias labai mėgsta vaikinai iš Kauno ir Panevėžio. Juokais liaudis jas vadina „konfliktinėmis“, o dar originalesnį pavadinimą neseniai išgirdau. Vienas kaunietis man sako: „čia gi „ikiteisminės“. Nes atseit, daug banditėlių teismo salėse būtent su tokiomis sėdi. Madinga ir pigu – būna ir taip.
Mane tikrai nuoširdžiai nustebino, kad vyriškus kostiumus šis tinklas parduoda už 30 ir 50 eurų (kelnės, švarkas, liemenė, kartais net marškiniai įskaičiuoti į kainą), aukštakulnius batus ir sportinius batelius – po 10, 15 ir 20 eurų.
Žinoma, kur yra pigu – ten ir eilės žmonių. Nuo ryto iki vakaro „Primark“ primena, ne parduotuvę, o turgų. Ypač savaitgaliais ir darbo dienomis, vakarais apie 17-18 valandą. Kai kurie pirkėjai drabužius matuojasi tiesiog tarp lentynų, nesivargina laukti ilgoje eilėje prie persirengimo kabinų. Būna ir tokių, kurie matuotis iš viso nenori, kadangi pigu – ima visko po didelę krūvą.
Ieškodami tinkamų spalvų ar dydžių žmonės prekes suverčia, todėl dažnai šio tinklo parduotuvės atrodo tiesiog kraupiai. Turėkite galvoje ir tai, kad pardavėjai paskui kiekvieną klientą lakstyti nespėja. Jeigu jums prireiks konsultacijos, greičiausiai jos nesulauksite.
Pasak darbuotojų, geriausias laikas apsilankyti šio tinklo parduotuvėje ryte iki 12 val., ir vakare, likus valandai iki užsidarymo. Taip pat, jeigu atvykstate rimtam apsipirkimui, patariama nesirinkti centrinėse miestų vietose esančių taškų. Internetu susiraskite parduotuvę, kuri yra užkampyje. Bus daugiau šansų, kad dar rasite tinkamų dydžių ir nereikės stumdytis su kitais pirkėjais.
Dar vienas svarbus dalykas – patariama visuomet pasimatuoti drabužius, arba atidžiai pažiūrėti, kas parašyta ant prisiūtos etiketės, nes neretai pasitaiko, kad dydžiai ant sužymėtų pakabų neatitinka tikrovės. Jeigu ant pakabos parašyta, kad marškinėliai yra L dydžio, jie nebūtinai bus L dydžio.
Dažnas klausia, kodėl „Primark“ taip pigu, kas negerai su tais drabužiais? Savo oficialiame tinklapyje prekybos tinklas pateikė atsakymą smalsiems. Jų teigimu, viskas labai paprasta – jie tiesiog kelis dalykus daro kitaip nei konkurentai.
Pirma, jie parduoda labai daug produkcijos. Tai reiškia, kad iš tiekėjų ir gamintojų gauna specialias didmenines kainas. Na, kaip ir kiti didieji tinklai. Šis punktas neįtikina.
Antra, jie skelbiasi, kad beveik neišleidžia pinigų reklamai. Atseit pakanka, kad apie jų kainas ir prekių įvairovę žmonės kalba iš lūpų į lūpas. Kai tuo tarpu konkurentai nuolat vykdo didžiules kampanijas už šimtus tūkstančių ar net milijonus eurų.
Dideliu savo pranašumu parduotuvių tinklas vadina tai, kad nenaudoja brangių pakabų ar etikečių. Tai tikrai matosi jų parduotuvėse. Taip pat „Primark“ giriasi, kad labai atsakingai planuoja logistiką.
Socialiai atsakingi asmenys, žinoma, kelia ir kitą klausimą: ar taip pigu nėra dėl pigiai apmokamų, gal net išnaudojamų darbuotojų?
Ir tikrai, neretai ši kompanija įsivelia į skandalus dėl pigios darbo jėgos naudojimo. 2014 metais viena britė už 10 svarų pirktoje suknelėje rado pagalbos prašymą, įrašytą vidinėje etiketėje. „Priverstas dirbti alinančias valandas“, – buvo rašoma etiketėje, kuri kompanijai sukėlė tikrą viešųjų ryšių krizę. Tuomet moteris teigė, kad mėgino susisiekti su „Primark“ vadovybe, tačiau po prašymo palaukti, jai buvo numestas ragelis. Galiausiai parduotuvių tinklo vadovai sureagavo į šią istoriją ir pažadėjo nedelsiant pradėti tyrimą dėl darbuotojų gerovės.
Dar prieš šią krizę 2013-ias Bangladeše sugriuvo „Primark“ gaminius gaminantis fabrikas, kuriame, kaip teigiama, žmonės dirbo siaubingomis sąlygomis. Nelaimės aukų buvo daugiau nei 1000. Kompensacijoms „Primark“ išleido daugiau nei 6 milijonus svarų.
O dar anksčiau, 2008- taisias žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad „Primark“ fabrikuose buvo įdarbinti 11-mečiai vaikai.
Į Vakarų Europos šalis emigravę lietuviai bando kuo daugiau susitaupyti, todėl „Primark“ parduotuves jie giria ir drąsiai sako, kad jose perka. Vis dėlto taip daro tikrai ne visi pirkėjai. Štai patys britai, vokiečiai, olandai apie šį tinklą kalba sukastomis lūpomis. Juokaujama, kad visi apsimetinėja niekada neapsiperkantys „Primark“, tad parduotuvėje pamatę pažįstamą, apsimeta, kad vienas kito nemato.
Daug kas norėtų, kad pagaliau šis tinklas atidarytų virtualią parduotuvę, tačiau bent jau kol kas internetu prekių pirkti negalima. Norint kažką įsigyti, reikėtų ieškoti „Ebay“ ir kituose panašiuose puslapiuose.
Šio tinklo nepripažįsta ir garsūs madų tinklaraštininkai, jie juokiasi iš parduodamų drabužių, vadina juos nuobodžiais. Pasidairyti užsuka nebent tada, kai išleidžiama kokia nors vardinė kolekcija. Pavyzdžiui, šį rudenį parduotuvėse galima rasti drabužių su „Coca Cola“ ženklu, o prieš keletą metų buvo „Hario Poterio“ vardinė linija.
Pabaigai, šiek tiek apie įžymybes. Paparaciai nuolat gaudo žinomus žmones, kurie rengiasi kuo nors iš „Primark“, tai tarsi mados pasaulio sensacija. Ir štai, kas pakliuvo į jų akiratį: Kate Moss užfiksuota „Wight Festival“ festivalyje, apsirengusi apsiaustą iš „Primark“. Garsus modelis Emily Ratajkowski vilkėjo sijoną, kurio vertė 11 svarų.
O štai 2016 metais viename interviu dainininkė Adelė pati prisipažino, kad labai mėgo šio tinklo parduotuvėse pirkti apatinius ir to ji labai ilgisi. Sako, kad dabar į šias parduotuves neina tik dėl to, kad ten ją užpuola gerbėjai.
