aA
Kai kurios mintys užauga labai didelės. Jos tampa įkyriomis idėjomis ir neduoda ramybės, kol pavirsta tavo paties gimtadienio dovanomis. Penkerius metus pamažu manyje augusi mintis nueiti šv. Jokūbo kelią tapo mano paties sau padovanota dovana gimtadienio proga. Tą dieną priėmiau sprendimą ir visiems pradėjau girtis, kad nepersigalvočiau – kai tik nutirpsta sniegas – keliauju šv. Jokūbo keliu!
© Arūnas Vismantas

Kodėl Jokūbo kelias? Todėl, kad tai ne šiaip savaitgalio žygis. Tai galinga tradicija! Pėsčiomis į miestą, kur palaidotas Šv. Jokūbas. Šv. Jono iš Naujojo Testamento brolis, vienas iš artimiausių Jėzaus mokinių. Dėl to Santjagą dar 1189 m. Popiežius Aleksandras III paskelbė šventu miestu. Pagal popiežiaus ediktą piligrimams, kurie atvyksta į Santjagą šventaisiais metais (kai liepos 25-oji yra sekmadienis) visiškai atleidžiamos nuodėmės, o praėjus kelią kitais metais – užskaitoma pusė skaistyklos.

Žmonės į Santjagą keliauja jau šimtus metų ir sakoma, kad piligrimu gali vadintis tik tas, kuris eina ne į Roma ar Jeruzalę, o į būtent į Santjagą. Mano pasirinktas Camino Francés – vienintelis iš daugybės piligrimų kelių, kuris yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldą. Jis prasideda Prancūzijos pasienyje, baskų krašte nuostabaus grožio miestelyje Saint-Jean-Pied-de-Port. Nuo jo iki Santjago beveik 800 kilometrų. Nors didžioji dalis piligrimų pasiekę Santjagą, kelionę dar pratęsia iki miestelio Fistera. Jo pavadinimo lotyniška kilmė viską paaiškina – Finis Terrae – žemės pabaiga. Toliau anuomet buvo tik vandenynas. Sutikite – neblogas gimtadienio dovanos aprašymas?

Gegužės 1 – osios popietę stoviu Garazi (taip baskų kalba vadinamas miestelis Saint-Jean-Pied-de-Port ) turizmo informacijos centre ir prašau išduoti man Piligrimo pasą.

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

– Šiandien nebekeliaukite. Artimiausias miestelis tik už 25 km ir jis beveiki 1,5 km aukštyje, o nakvynę jūs tikrai rasite vienoje iš alberge (taip vadinami piligrimų namai, kurių daugybė visame kelyje. Nakvynė juose su piligrimo pasu kainuoja tik 5 – 8 eurai), – patarė man.

Piligrimui, be paso, dar būtinai reikia kuprinę papuošti kriaukle ir įsigyti lazdą. Kad lengviau atskirčiau –savojoje išdrožinėjau datą ir pririšau trispalvę juostelę.

Pirmieji įspūdžiai ir pirmųjų žingsnių laukimas neleidžia užmigti. Kalbuosi su savimi: „Ne, sunkumų kilti neturėtų. Fizinė forma po prieš savaitę įveikto Ciuricho maratono puiki. O čia gi bėgti nereikės. Tik eiti. Ar gali būti problema nueiti 40 kilometrų per visą dieną, jei nubėgti tam nereikia nė 4 valandų? Už camino nuėjimą – pusė nuodėmių – neblogai, bet ką daryti su kita puse? Vieno camino man nepakaks? Paskutiniai šv. Jokūbo metai buvo 2010-aisiais, artimiausi bus 2021-aisiais, o po to – 2027-aisiais. Ar aš negalėjau palaukti iki 2021?..“

Diena prasideda anksti. 6 val. aš jau su kuprine tarpduryje. Pirmą kartą išeidamas šūkteliu vis dar pusryčiaujantiems: „Buen camino!” Nuo šiol taip sako vienas kitam visi. Daugybę kartų, su kiekvienu sutiktu kelyje apsikeisim Buen camino ir šypsena.

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

Keičiasi miesteliai ir žmonės. Kelias kyla ir leidžiasi. Per mišką, per kaimą, per vynuogynus, greta magistralės. Buen Camino ir greta tavęs jau kitas žmogus su savo istorija. Albergėse bendros vakarienės ir ilgos kalbos su pilnomis taurėmis Vino Tinto. Kas vakarą kita albergė, kiti žmonės, kitos istorijos. Jų daugybė iš viso pasaulio. Pernai camino praėjo apie 300 tūkstančių piligrimų.

Pirma savaitė prabėga labai greit. Už nugaros palikdama apie 280 kilometrų. Bet vieną rytą supratau, kad mano kojos eiti nebenori. Sąžiningiau pasakius – nelabai gali. Jas tiesiog skauda. Labai. O ir kitų piligrimų dienotvarkėje ir kalbose vis daugiau vietos užima kojų tema. Vakarais jos ilgai ir kruopščiai trinamos tepalais ir masažuojamos, tvarstomos. Rytais vis atsargiau ir ilgiau aunami batai. Vis sunkiau žengiami pirmieji žingsniai. Vis dažniau pagalvoju, kad vienas geriausių pastarojo laiko pirkinių tai mano lazda. Kartą ją pamiršau albergėje ir susukau papildomus 5 kilometrus.

Be lazdos – niekaip. Be bažnyčių, muziejų, kavinių, kur piligrimai užsuka nusifotografuoti ir užsidėti antspaudą piligrimo pase, (pakeliui net kelis kartus per dieną piligrimai štampuoja pasą. ir tai tampa įrodymu, kad kelias praeitas sąžiningai), jau antrąją savaitę būtina lankymo vieta absoliučiai daugumai pasidaro vaistinė. Po apsilankymo čia skausmai nuslūgsta ir vėl daugiau džiaugsmo teikia bendravimas su kitais piligrimais.

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

Kas kartą apsigyvenant albergėje užduodamas klausimas: „Iš kur tu?“ Atsakau: „Lituania“ arba „Lithuania“ arba „Litauen“. Ir vis aš vienintelis toks, ir niekas nepamena, kada paskutinį kartą buvo iš Lituanijos kažkas. Santo Domingo de la Calzada Alberge administratorius pateikė man visą statistiką: 13 – tas lietuvis šiemet ir 430 – tas nuo 1999 m. kuomet užvesta ši knyga.

Mano pirmasis klausimas apsistojus – ne kelintą vakarienė ar kur dušas, o kada pas jus buvo paskutinis lietuvis? Ir įsivaizduokite mano nuostabą, kai kartą aš išgirstu atsakymą: "Ne buvo. Yra. Taip, šiandien yra vaikinas iš Lietuvos".

Įeinu į kambarį ir nors jame daug žmonių pasisveikinu garsiai ir lietuviškai: „Laba diena!” „Labas“, – man atsako Audrius – Lietuvos kariuomenės karininkas, vyr. leitenantas iš Klaipėdos Dragūnų bataliono. Dabar mes ne tik du iš Lietuvos, mes du iš Klaipėdos! Be ilgų aptarinėjimų tampa abiem aišku, kad 40-45 km atkarpa dienai yra pats tas, ir tik smulkmena, kad gerą pusvalandį rytais užima kojų bintavimas. Kiek gi čia liko. Pusė kelio jau nueita. O 21 diena – gražus skaičius! Per 21 dieną Jokūbo keliu iki žemės krašto! Puiku! Tai tampa nauju tikslu. Reikia tik išlaikyti tą patį ėjimo tempą. Nuo 6 val. ryto iki pietų apie 25 km ir popiet dar kokius 18 km. Apie 16 – 17 val. mes iškilmingai šlubuodami pasiekiam naują nakvynės vietą.

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

Camino iškrečia ir dar vieną klaipėdietišką staigmeną. Jau būdamas kelyje, skaitydavau vienos merginos kasdien paskelbiamą dienoraštį. Ji kelionę pradėjusi keliomis dienomis anksčiau, keliauja kažkur priekyje. Kartą stabteliu vieno miestelio aikštėje. Ne, ne kavos pertaukėlei, tiesiog – apsidairyti.

„Ar tai ne Viktorija?“ Ji leidžiasi pagrindine miestelio gatvele nuo bažnyčios link manęs. Mojuoju. Apsikabiname kaip seni draugai. Ji taip pat iš Klaipėdos! Kažin kada kitą kartą camino susitiks trys klaipėdiečiai iš anksto nesusitarę? Viktorija primena man apie Botafumeiro. Skaičiau apie tai, bet visai buvo išgaravę iš galvos. Tai – didžiulis smilkytuvas Santjago Katedroje, kurį Šv. Mišių metu virš piligrimų galvų įsiūbuoja aštuoni vyrai. Ir šis didžiulis indas švytuodamas virš piligrimų galvų, pripildo visą Katedra miros kvapo. Deja, tai vyksta ne kiekvieną dieną. Bet man būtinai reikia pamatyti tai! Jau vien dėl to galima eiti camino dar kartą.

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

Trečioji savaitė tampa tylesnė. Piligrimų veiduose ir eisenose akivaizdžios nuovargio žymės. Santjagas artėja ir Šv. Jokūbo statulos apkabinimas Santjago Katedros altoriuje (tai vienas iš tradicinių piligrimų ritualų) atrodo vis realesnis. Dar kelios dešimtys susitikimų su neįtikėtinais žmonėmis: su šeima iš Argentinos, kurios tėvelis neša mažylį ant pečių, o mamytė – visos trijulės mantą; su golfo aikštynų vadovu, kuris metė darbą dėl onkologinės ligos ir dabar keliauja, kad sutiktų vienišą blondinę; su šmaikščiu menininku iš Rio, kuriam patinka piešti duobes ant lygaus asfalto tam, kad žmonės truputį plačiau atsimerktų; su kūno kultūros mokytoja iš Italijos, kuri pasisiūlo mums paruošti vakarienę ir jos metu nuolat mus vadina durniais, nes normalu yra eiti tik po 25 km per dieną; su 19-mete iš Hanoverio, kuri, pabaigusi šį camino, savo kūną papuoš dar viena tatuiruote, šį kartą – su jos pirmosios albergės spaudo kopija ir dar su dešimtimis kitų žmonių, kurių istorijos buvo pasakojamos nuoširdžiai, kaip kalbantis seniems geriems draugams...

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

Devynioliktą kelionės dieną – Santjagas, Katedros aikštė. Sėdžiu ant aikštės grindinio ir bandau suvokti, kad tai ne sapnas. Bet reikia skubėti susitvarkyti formalumus. Piligrimų centre tenka pastovėti valandą eilėje, kad gautum paskutinį spaudą, o kartu ir savąją compostelą (dokumentą patvirtinantį apie piligrimų kelio nuėjimą).

– Jūs važiavote dviračiu? – pakelė akis į mane piligrimų centro atstovė.

– Ne, aš ėjau pėsčias.

– Jūs pradėjote gegužės 2 d? – pasitikslino.

– Taip.

– Po kiek kilometrų per dieną jūs eidavote?

– Ne mažiau 40 – ties, o kartais ir visa 50, – mano šlubuojanti eisena ir odos įdegis paliudija tai, ką sakau, bet tam prireikia kelių sekundžių.

– Kitą kartą dėkite spaudus pase dažniau, – išgirstu pamokymą kitam camino. Į mano pasą pliaukšteli spaudas, o į dokumentą įrašoma mano pavardė. Palengvėja.

Laikas išpildyti kitas piligrimų tradicijas. Šv. Jokūbo kriptos lankymas, statulos apkabinimas. „O kur man rasti Portico de la Gloria, kad galėčiau paliesti koloną?“ – klausiu Katedros muziejaus darbuotojos. „Deja, ši Katedros dalis dabar restauruojama. Ten patekti negalima. Jums turbūt teks atkeliauti dar kartą – nusišypso ji, – praėjote prancūziškuoju, bet dar yra ir šiaurinis, ir portugališkas, ir daugybė kitų kelių vedančių į Santjagą. Buen camino“.

Neįtikėtinai greitai 800 kilometrų įveikusiems lietuviams teko įrodinėti, kad tai padarė pėsčiomis
© Arūnas Vismantas

Piligrimų mišios. Bažnyčia pilnutėlė žmonių ir kažkokios ypatingos nuotaikos. Vargonai, giesmės, aštuoni vyrai prie smilkytuvo. O linkint vienas kitam ramybės – apsikabinimai ir ašaros akyse.
21-ma kelionės diena – Fistera. Nueita 1350 000 žingsnių. Sveikinu, Audriau – be tavęs kelias būtų buvęs sunkesnis. Dzingteli du stiklai vyno. Rytoj nereikės bintuoti kojų, o po savaitės gal jau vėl galėsime lipti laiptais ne pristatomuoju žingsneliu. Camino praeitas. Puikus saulėlydis ant žemės krašto.

„Sveikas. Sveikinu. Ar pajutai Dievo artumą eidamas camino?“, – parašė man žinutę senas draugas Gintas. Atsakiau taip: „Dievas buvo žmonėse, kuriuos sutikau. Jis kalbėjo jų lūpomis ir žiūrėjo į mane jų akimis. O kai buvau vienas – tai iš išgirstų žodžių lipdžiau savo naujas mintis."

O jos ir vėl auga. Gal ir vėl taps dovanomis. Kitas kelias? Šiaurinis? Gal 2021 – aisias? Tegu auga.

Straipsnis spausdintas žurnale „Šveicarijos lietuvių žinios“

Sar daugiau nuotraukų ir tekstų iš kelionės - ČIA.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Penkios žiemos kelionių kryptys: čia įmanoma suderinti pramogas ir pasiruošimą šventėms

Į parduotuvių lentynas pamažu atkeliaujančios šventinės dekoracijos pranašauja apie...

Latviai kviečia į svečius: žada nustebinti neeilinėmis pramogomis (14)

Latvija lapkričio 18 dieną švenčia valstybės šimtmetį, o tai – puiki proga aplankyti šios...

Nuo šalčio bėgantys lietuviai tobulas atostogas randa žalioje Ispanijos saloje (7)

Žalioji Ispanijos sala Tenerifė – tikras išsigelbėjimas tiems, kurie spintoje jau ieško...

Specialiai DELFI: apkeliavo keisčiausius Europos viešbučius – nakties kaina nuo 20 iki 500 eurų (15)

Nustokite gyventi įprastuose viešbučiuose, rinkitės nakvynę ypatingose vietose – nepilnamečių...

Išskirtinis reportažas iš Raudonųjų žibintų kvartalo: vitrinose stovinčios prostitutės – tik „gėlytės“ (212)

Vitrinose stovinčios prostitutės – Amsterdame jau atgyvena. Naujoji karta renkasi gyvuosius...

Top naujienos

Andrius Tapinas. Laisvas mokytojų laikas – pasityčiokit dar, premjere, jums gerai sekasi (371)

Ilgai galvojau apie tai, ką vakar drėbtelėjo mano valstybės premjeras, o šiandien kaip...

Po Austrijos pastabų sukruto visa Europa: patyliukais pasirašomos sutarties pasekmes jausime ilgai (6)

Vokietija kunkuliuoja. Šįkart dėmesio centre atsidūrė Jungtinių Tautų parengta Pasaulinė...

Mokytojų pavyzdžiu seka ir ugniagesiai: ruošiasi protestui

Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga (UGPS) reikalauja kitų metų valstybės biudžete skirti...

„Norfa“ atsitraukia: pirkėjai privertė keisti prekybos tinklo planus (276)

Prieš metus pirmąją parduotuvę be tradicinių kasų atidaręs mažmeninės prekybos tinklas...

Jau visai netrukus visų dirbančiųjų laukia lemtingas apsisprendimas: nuo to priklausys, kokią pensiją gausite (15)

Nuo naujų metų Lietuvoje įsigalios nauja pensijų reforma , kuri jau dabar verčia būsimus...

Pravieniškių „bachūrai“ sulaukė palaikymo iš Alytaus kalinių: zonose – maišto nuotaikos (124)

Pravieniškių pataisos namų darbuotojų bandymas sutramdyti daugybę metų čia vadovavusius...

Vilniaus planuose – visiška Ukmergės gatvės transformacija (106)

Intensyvi ir dažnai spūsčių kaustoma Ukmergės gatvė Vilniuje keisis neatpažįstamai, ją...

Penkios žiemos kelionių kryptys: čia įmanoma suderinti pramogas ir pasiruošimą šventėms

Į parduotuvių lentynas pamažu atkeliaujančios šventinės dekoracijos pranašauja apie...

„Ryto“ naujokas įstūmė Adomaitį į dviprasmišką situaciją (11)

Šiek tiek komiška, jei vertinsime į pasaulio čempionatą jau iškopusių lietuvių akimis, ir...

Streso poveikis moters sveikatai gali būti kur kas rimtesnis, nei priimta manyti (1)

Nors hormonai ir smegenys šiek tiek apsaugo nuo streso, moterys vis tiek jaučia kur kas daugiau...