Kartais policijai pavyksta greitai sulaikyti vagis ir grąžinti pavogtus daiktus tikrajam savininkui, tačiau būna, kad policija tik skėsčioja rankomis ir liūdnai pripažįsta, jog pavogtas turtas jau greičiausiai kažkur toli, ne Lietuvoje. Tad kur jis iškeliauja? Viso mechanizmo nežinau ir žinoti nenoriu, bet finalinė jūsų pavogtos rankinės ar „magės“ iš automobilio stotelė – galimai yra Atėnai, Graikijoje, specializuotas vagių turgus.
Nuvykdamas ten tikrai galėjau susirinkti visų jūsų prašymus rasti tai, ko kažkada netekote vagių dėka. Tai, ko niekada nesitikėjote atgauti. Ir gali būti, kad kalnuose šlamšto, tose krūvose keisčiausių daiktų rasčiau tai, kas kažkada priklausė tamstai. O gal jūsų pusbroliui emigravusiam į Londoną, ir apvogtam ten.
– Tiek daug kompiuterių, televizorių, magnetolų, mikrobangų krosnelių... Ir tokie įvairūs modeliai. Iš kur gavote šias prekes? – paklausiau vyresnio, maždaug 70-ies metų pardavėjo, kurio prekystalį radau patvoryje. Baisiai suverstą.
– Viskas vogta, sūnau mano. Todėl viskas labai pigu. Imsi vieną, kitam didelę nuolaidą padarysiu. Imsi du – trečią padovanosiu, – savo prekes pristatė prekiautojas buitine technika. Už vieną nešiojamą kompiuterį, kurio techninių parametrų jis nežinojo, prašė 100 eurų.
– Ar nebijote prekiauti vogtais daiktais? – bandžiau būti pilietiškas ir paklausiau.
– Visas turgus toks, parduodame tai, ką mūsų draugai, giminės, verslo partneriai gauna visoje Europoje. Viskas atvažiuoja čia, į Atėnus, – didžiuodamasis kalbėjo pardavėjas. Prekyba šiais daiktais jis verčiasi daugiau nei dešimt metų ir to nesigėdija. Kai paprašiau kartu nusifotografuoti, priėjo, apsikabino ir ėmė šypsotis. Tačiau ne visus savo parduodamus daiktus leido įamžinti.
Tiesa, dar prieš klausdamas žinojau atsakymą, kad tai vagių turgus. Tik norėjau pasitikrinti ar patys prekiautojai to neneigia ir pirkėjams pasipasakoja. Kad kažkas juos sulaikys, kad atvyks policija – niekas čia net negalvoja. Žino, kad šis turgus ir visas rajonas aplink yra užleista zona. Anot pardavėjų ir kitų mane konsultavusių Atėnų gyventojų – tai vieta, kur tvarkos sergėtojai lankytis vengia. Jeigu sustoja patrulių automobilis, daug šansų, kad jį kuo nors apmėtys, apipils arba net padegs. Nežinau ar tikrai taip būna, bet taip žmonės kalba. Ir tikrai neteko matyti policijos aplink vogtų daiktų prekiautojus.
Tik kelis berniukus su ginklais. Reikia manyti – žaisliniais. Net buvo toks nutikimas: vaikštau, fotografuoju aplinką, vaidinu smalsų turistą. Ir tik pasuku savo objektyvą į vieną pusę, o ten prieš mane automatinis ginklas. Vietinis berniukas nusitaisė savo žaislinį ginklą ir vaidino, kad tuoj šaus. Taip ir pradėjo daryti, burna ėmė leisti tuos vaikiškus šūvių garsus: tuf tuf tuf.
Gypsy market arba lietuviškai čigonų turgus – Atėnuose veikia jau keletą dešimtmečių. Pastovios vietos jis neturi, nes miesto gyventojai ir valdžia to turgaus pas save turėti nenori, todėl nuolat prekiautojus varo lauk. O kai iš vienos vietos juos išprašo, netrukus jie įsikuria kitoje. Randa atokesnes vietas, toliau nuo centro. Buvo metų, kai rinkdavosi miškinguose miesto pakraščiuose, tarsi parke. Pati naujausia turgaus vieta – sandėlių rajonas. Jis pasiekiamas metro, važiuojant iki Eleonas stoties. Ten išlipate, o tada jau kaip Dievas duos. Eikite, ieškokite, nes oficialaus žemėlapio nėra. Navigacijoje įsiveskite „94 Iera Odos“ adresą, tai bus artimiausias taškas kažkur aplink turgų. Nuėję iki to taško vadovaukitės intuicija. Būtent taip ir dariau. Aplinkui sukiojausi gal valandą, kol radau. Kelių praeivių klausiau: Where is the market? (kur yra turgus? – liet.). O ji man sukiojo galvas ir sakė: no market, no market (nėra turgaus, nėra turgaus – liet.).
Bet kai užtiksite pirmus pardavėjus – lįskite gilyn. Atsivers ištisos prekybos gatvės. Pradžioje ūkininkai čigonai parduoda vaisius ir daržoves. Bet tai tik gražus fasadas. Vos įlindus gilyn – lobynas.
Atėnų centras labai gražus, istorinis ir fotogeniškas. Tai tikrai nėra pats tvarkingiausias miestas, tačiau jame jautiesi jaukiai ir saugiai. To paties negalima pasakyti apie šį keistą turgų. Nuo pirmų žingsnių jautiesi nelabai saugiai. Kai kurių prekeivių žvilgsniai tarsi smerkiantys, tarsi grasinantys. Būna ir kokią piktesnę repliką užmeta, bet nieko nedaro. Matyt, dar turi sveiko proto – potencialių klientų nepuldinėja.
Pardavėjai čia išdidūs, patys nelenda ir nesiūlo prekių. Nebent susitinka jūsų žvilgsniai, tada savo kalba gali kreiptis ir gestais siūlyti. Bet daugiau šansų, kad jus pats, brangus skaitytojau, imsite klausti: „kiek kainuoja?“ Geriausiai tą daryti graikų kalba, pardavėjai ją bent truputį supranta (norėdami ir jūs suprasti – naudokite „Google translate“). Angliškai kalba prastai, kai kas moka vokiškai ir ispaniškai. Bet pagrinde pardavėjai bendrauja rromani ćhib (čigonų kalba), ir kažkuo panašiu į „urdu“ kalbą.
Visame turguje radau keturis angliškai susikalbančius, taip pat du – rusiškai. Juk čigonai – keliaujanti tauta. Gali būti, kad į turgų padirbėti suvažiuoja iš visų įmanomų kampelių. Nebūtinai pastoviai gyvena Graikijoje.
Reikia paminėti, kad pardavėjais dirba ne tik romų tautos atstovai. Jie yra turgaus įkūrėjai ir valdovai, jų dauguma, bet taip pat čia daug atvykėlių iš vidurio Azijos šalių. Pakistaniečiai, irakiečiai, libaniečiai, sirai ir panašiai.
Gipsy market Atėnuose žmonių dar vadinamas ir šiukšlių turgumi. Mat kai kurie prekeiviai parduoda tai, ką randa prie miesto konteinerių arba atliekų rūšiavimo centruose. Nuo tokių prekystalių sklinda ne pats maloniausias kvapas. Parduodamų senų sijonų, megztinių ir džinsų prekeiviai nesistengia prieš tai išplauti ar kaip nors kitaip dezinfekuoti. Tiesiog atneša maišais, išverčia į krūvą ir parduoda po 1-2 eurus. Lygiai tokiomis pačiomis krūvomis parduodami ir žaislai vaikams. Barbė susivėlusia galva, išsukiotomis kojomis, vieną batelį pametusi. Kažkas ją tokią vargšę nupirks, bent taip tikisi pardavėjas.
Kai kurie šio turgaus epizodai tikrai egzotiniai. Štai stovi didelė eilė žmonių, kažko laukia. Nusprendžiau pastovėti su jais, pamatyti, kas gi čia įvyks. Po gerų dešimties-penkiolikos minučių atvažiuoja automobilis, išlipa jaunas vaikinas su celofaniniu maišeliu, jį pasitiesia ant žemės ir išdėlioja įvairaus modelio išmaniuosius telefonus. Laukianti eilė supuola, kaip pas kokį šviežio pieno pardavėją. Žmonės nori būti pirmi, nori išsirinkti patį geriausią telefono modelį. Kodėl perka pas šį, ką tik atvykusį, o ne pas tuos, kurie telefonais prekiauja nuo ryto? Paaiškinti negaliu. Gal šie modeliai – naujas grobis, tik tik pavogti, dar su veikiančiomis SIM kortelėmis? Bet tai tik mano prielaida. Trijų metų senumo telefono modeliai pas tą prekeivį kainavo po 20-30 eurų. Juos parduoda be dokumentų, be dėžučių ir be pakrovimo laidų.
Turgus naujomis prekėmis papildomas visą dieną. Be perstojo važiuoja automobiliai su priekabomis ir ką nors atveža. Štai man matant atvyko didžiulis baltas šaldytuvas. Žiūrėjau į jį atvežamą ir galvojau: kažin, iš kokių namų šis gražuolis atvažiavo? Gal iš kokio jaunos šeimos namo Kaune, kur nors Ramučiuose? O gal iš mano draugės senelio sodo prie Vilniaus, kurį neseniai apvogė?
Nuėjau paklausti pardavėjo. Bet šis į smulkmenas leistis nesutiko, matyt, pamatęs fotoaparatą ant kaklo išsigando. Pakeltu tonu šaukė: parduota, parduota, viskas parduota.
Jums smalsu, kas gi perka vogtus daiktus? Įdomu, kad pirkėjai ne daug skiriasi nuo pardavėjų. Tai taip pat atvykėliai iš vidurio Azijos šalių, nemažai ir pačių romų tautybės atstovų. Vieni perka iš kitų, taip ir vyksta verslas. Graikai perka nedaug, vos vienas kitas. Ir nėra taip, kaip mūsų turguose, kai sekmadieniais apsipirkti atvažiuoja visa šeima. Šiame turguje daugiausiai perka vyrai, ir tai daro po vieną, individualiai.
Tipinių turistų, tokių amerikiečių, britų ar vokiečių sutikau vos vieną kitą. Nešėsi nedidelius maišelius su pirkiniais. Kai vieno vyresnio vyro paklausiau, kokį įspūdį jam paliko turgus, šis tik numetė trumpą repliką: crazy! (beprotiška – liet.).
Labiausiai turistų mėgstami prekybos taškai – tai kosmetikos, kvepalų ir akinių nuo saulės pardavėjai.
Gypsy market – nėra turistinė atrakcija, net gi atvirkščiai – čia nepatariama eiti ir pirkti. Atėnų gyventojai sako, kad tai yra nesaugu ir jie nemeluoja. Jeigu netikėtai kiltų koks nors barnis ar ginčas – pasekmės neprognozuojamos.
Bet jeigu netekote sau brangaus daikto, jeigu prisiekėte bet kokia kainą jį atgauti – jums tiesiog privaloma čia apsilankyti. Apžiūrėti tūkstančius parduodamų dalykų turbūt neįmanoma, bet tam yra turgaus „informacijos ekspertai“. Tai tokie vyrai, kurie trinasi tame sandėlių rajone ir praeivių klausinėja, ko šie ieškantys. Jeigu ieškote ko nors konkretaus, tie vyrai gali padėti. Jie turi savo šaltinių ir jų pagalba greitai būna informuojami, kur kas parduodama. Tik už informaciją paprašys pinigų. O ar ji šimtu procentų patikima – niekas nieko negali pažadėti. Tokia jau „kreiva“ šio turgaus sistema.
