Milžiniška „abflug“ (išvykimo – liet.) salė. Kaip ir visuose pasaulio oro uostose – daugybė registracijos skrydžiui vietų. Skirtingų avialinijų logotipai, lagaminams skirti diržai, svarstyklės. Didžiulis laikrodis, iškabos su rodyklėmis aiškinančiomis, kur yra kas. Vienintelis skirtumas nuo kitų pasaulio oro uostų tik tas, kad šiame esi visiškai vienas. Jokia darbuotoja nepriims lagamino, nepabars, kad per didelis svoris, jokie apsaugininkai nepatikrins, ar rankiniame bagaže nėra didelės talpos skysčių. Žmonių nėra, aparatai neveikia, švieslentės nieko nerodo. Mirtina tyla, labai keistas jausmas. Tarsi įvyko apokalipsė ir neliko pasaulyje gyvųjų. Daryk, ką tik nori.
Atrodo eitum į parduotuves, kavines, bet ko ten eiti, kai irgi nė vieno žmogaus: nei padavėjų, nei virėjų, net prekių nėra.
Berlyno Tempelhof oro uostas. Vieta, kurią privalo pamatyti visi mylintis aviaciją, ir mėgstantys keliauti lėktuvais. Tai, ką išvysite bus kaip įdomiausias filmas, kaip geriausia knyga. Prisiminsite tai visą gyvenimą, sapnuosite tuos įspūdžius ir norėsite dar kartą sugrįžti. Taip sakau, nes oro uostai yra didžioji mano meilė. Galėčiau gyventi juose. Kiekvienas kartas, prieš kur nors skrendant – man kaip šventė. Todėl atsidurti viename didžiausių pasaulio oro uostų, kai jis neveikia, kai gali ten daryti ką nori – yra gimtadienis, nauji metai, Kalėdos ir Nepriklausomybės diena kartu sudėjus.
Patekti į apleisto oro uosto teritoriją gali visi Berlyno gyventojai ir miesto svečiai. Ta vieta, kur anksčiau kildavo, leisdavosi ir stovėdavo lėktuvai – dabar yra viešasis miesto parkas. Didžiausias Vokietijoje, net 370 hektarų. Tiesa, ši teritorija smarkiai skiriasi nuo kitų parkų. Joje nėra suoliukų, krūmų, medžių ir panašiai. Pagrindinis dalykas čia – du nusileidimo-pakilimo takai.
Dabar juos žmonės naudoja, kaip tik išmano. Bėgioja jais, važinėja dviračiais, riedučiais, riedlentėmis ir paspirtukais. Kai kurie čia rengia lenktynes, kai kas ateina daryti kasdienės mankštos. Savaitgaliais šeimos leidžia aitvarus, daro piknikus ir kepa mėsą ant grotelių. Žinoma, atvyksta ir daugybė aviacijos mylėtojų, kurie pirmą kartą gyvenime savomis kojomis gali pasivaikščioti tikrų tikriausiu lėktuvams skirtu taku. Berlyniečiai juokauja, kad didžiausi lėktuvų mylėtojai, tą taką net pabučiuoja.
Žinoma, milžiniškoje teritorijoje nuolat vyksta fotosesijos, visokie filmų, muzikinių klipų filmavimai.
Kur kas uždaresnis yra pats oro uosto pastatas. Į jį patenkama tik gavus leidimą, būtinai su gido palydą ir tik tam tikru laiku. Įėjimas čia yra mokamas. Jeigu norite individualios ekskursijos, jeigu norite pajausti, ką reiškia vienam būti oro uoste – kainuos daugiau, virš kelių šimtų eurų. Jeigu tiek neturite, arba esate taupesni – mokėkite 15 eurų ir žygiuokite į apleistą pastatą su dešimties ar penkiolikos žmonių grupe. Ekskursija po pastatą trunka daugiau nei dvi valandas, per jas spėsite pamatyti tik pagrindines vietas. Norint apeiti visus aukštus, visus pastatus – prireiktų visos dienos, ar net daugiau.
Į Berlyną pakanka nuvykti vienam savaitgaliui, būtent išeiginėmis dienomis Tempelhof tampa atviras turistams. Tiek šeštadienį, tiek sekmadienį vyksta 3-4 oficialios ekskursijos. Nukeliauti į Vokietijos sostinę dabar kaip niekada paprasta ir pigu. Skrydis iš Vilniaus su „Airbaltic“ lėktuvais kainuoja nuo 19 eurų.
Tempelhof oro uostas Vokietijoje vadinamas Hitlerio projektu. Tai jis, žiaurusis nacis sugalvojo, kad Berlyne turi būti pastatytas anuomet didžiausias pasaulyje oro uostas. Kaip tarė, taip ir padarė. Statybos vyko beveik visą dešimtmetį nuo 1934 iki 1941 metų. Tada kai buvo atidarytas – jis neturėjo lygių mūsų planetoje. Įsivaizduokite, iki šiol stovinčio pastato ilgis 1,2 km. O dar pridėkite plotą... Teritorija didesnė už visą Monako valstybę! Stipriai apšviestas – matydavosi net iš kosmoso. Nuo pat pastatymo Tempelhof išliko toks, koks buvo. Net per antrąjį pasaulinį karą, kai griuvo ir sprogo Berlynas – šis milžinas nenukentėjo. Spėjama, kad rusai sąmoningai jo nebombardavo, nes atskrendantys jų karo lėktuvai būtent pagal šio milžino kontūrus suprasdavo, kad jau pasiekė Berlyną. Tai jiems buvo kaip koks miesto riboženklis.
Kai žmonės klausdavo žiauriojo Hitlerio, kam Vokietijai tokio dydžio oro uostas jis sakydavo, kad tai yra ateitis. Fiureris įsivaizdavo, kad laimės Antrąjį pasaulinį karą ir tada pasaulio sostine taps jo vadovaujama Germanija. Jis tam ruošėsi ir vis sakydavo, kad pasaulio sostinė turi būti pasiruošusi, ji turi turėti didžiausią oro uostą, nes visi čia norės atskristi. Toks buvo jo įsivaizdavimas.
Be galo platus pastato stogas statytas taip, kad būtų tarsi amfiteatras dideliems renginiams. Vėl gi – Hitleris taip norėjo. Jis turėjo viziją, jog kartą metuose vyks karinės oro technikos paradas ir žmonės nuo stogo galės viską stebėti ir, žinoma, didžiuotis nacistinės Vokietijos armija. Ant stogo Hitleris norėjo įsirengti dar ir savo „VIP“ svečių pokylių salę su ypatingai dideliu restoranu ir erdve šokiams, bet to padaryti taip ir nebespėjo. Po karo amerikiečiams perėmus oro uostą jie toje erdvėje įrengė sau krepšinio salę ir poilsio erdvę. Visą tai galima apžiūrėti vaikštant po apleistas patalpas.
Šis oro uostas veikė nuo 1941 metų, o paskutinis skrydis įvyko prieš dešimtmetį – 2008-iais. Daug kartų jį norėjo sugriauti, visą teritoriją išvalyti ir pastatyti ten gyvenamus namus bei komercines patalpas. Tačiau buvo rengiamos apklausos, net referendumas ir visuomet berlyniečiai nubalsuodavo, kad oro uostą reikia palikti, kaip prisiminimą, kaip vieną iš miesto simbolių ir, žinoma, kaip vieną įdomiausių parkų pasaulyje. Štai jis ir liko stovėti.
Po 2008-ųjų sąmoningai niekas nepakeista. Viskas liko taip, kaip po paskutinio įvykdyto skrydžio paliko duris užrakinę darbuotojai. Todėl labai įdomu pasižvalgyti į to laiko avialinijų iškabas, daug jų mums visai negirdėtos, vokiškos arba kitų šalių, kurios į Lietuvą neskraido.
Įdomus ir keistas faktas, savo laiku Tempelhof pasižymėjo dviem dalykais: jis buvo tarp 20 didžiausiu pasaulio pastatų ir kartu turėjo vieną mažiausių pasaulyje „duty-free“ parduotuvių. Kažkas nusprendė, kad nėra čia ko apsipirkinėti keliautojams. Ir tikrai, viduje pamatysite, kad daugelis salių – pilkos, šaltos, nuobodžios. Vos kelios vietos, kur anksčiau veikdavo kavinės ir parduotuvėlės.
Svarbu žinoti ir tai, kad Tempelhof pastatas viduje jau nebe toks, koks buvo Hitlerio laikais. Tada, kai oro uostą perėmė amerikiečiai, jie ten įvedė savo tvarką. Norėdami sugriauti bet kokį Hitlerio galios jausmą ėmė viską paprastinti ir mažinti. Nuleido lubas, marmuro grindis pakeitė linoleumu, uždengė didelius langus. Interjero pertvarkymas buvo skirtas likusiems gyviems Reicho atstovams, kad išeidami į laisvę ir pamatę didingąjį Hitlerio oro uostą, jie nepajustų nostalgijos tiems buvusiems „didingiems laikams“.
Keliaudami po apleisto pastato aukštus pateksite į tokias vietas, kur daug erdvės, bet nieko jose nėra. Pavyzdžiui, viename iš aukštų – milžiniška salė, joje niekada nevyko joks veiksmas. Tai tiesiog erdvė virš pagrindinės oro uosto salės, ji atsirado, kai amerikiečiai nuleido lubas. Vat ir liko keista erdvė, kurioje drąsiai galėtų vykti koncertai.
Visada mėgau šnipų reikaliukus. Todėl savo gido, kuris vedžiojo mane po oro uostą, išprašiau parodyti pačius slapčiausius kabinetus. Juose po karo dirbo slaptosios amerikiečių tarnybos. Kabinetai, kaip amerikietiškuose filmuose – visokios salės, tardymo kameros. Tose patalpose dingsta mobilus ryšys, mat viskas yra stipriai izoliuota, be langų, o durys paslėptos sienose. Gidas man parodė ir slaptus išėjimus į slaptas laiptines. Šnipai čia dirbo daug metų, o palikdami oro uostą paliko nemažai savo daiktų. Kai kuriuos iš jų galima ir dabar pamatyti, tik neleidžia išsinešti.
Oro uoste, daugiausiai rūsiuose – daugybė slaptų, karo laikams skirtų bunkerių, slėptuvių. Skaičiuojama, kad jų čia apie 300. Vienos slėptuvės skirtos aplinkinių rajonų gyventojams, slėptis nuo bombardavimo. Kitos – privačios, jas anksčiau išsipirkdavo turtingos berlyniečių šeimos, kad jeigu kiltų pavojus gyvybei – ten galėtų slėptis tik jų šeimos atstovai. Iki šiol, ant kai kurių durų surašytos kilmingų ponų pavardės.
Liūdna, kad visose slėptuvėse ant sienų išpaišytos citatos iš vaikiškų knygelių, kai kur yra ir piešiniai. Kaip man aiškino gidas, taip buvo daroma, kad bunkeryje įstrigę žmonės neišprotėtų nuo vienatvės, esant sudėtingai situacijai galėtų gilintis į citatas, aptarinėti jas su likimo draugais.
Rūsiuose galima apsidairyti senose lagaminų saugyklose, oro uosto apsaugos štabe, ten liko ir sena, saugumo aparatūra. Deja, viskas seniai išjungta, todėl niekuo pasinaudoti nepavyks.
Įdomumo dėlei būdami šiame oro uoste galite surengti išskirtinę ekskursiją po tualetus. Jų šiame milžiniškame pastate yra net 800. Daugelis vienodi, įprasti viešoms įstaigoms. Bet kai kurie, skirti buvusiems administracijos darbuotojams – ypatingi, su tiems laikams būdinga prabanga.
Ne veltui teksto pradžioje pažymėjau, kad šis oro uostas yra viena įdomiausių vietų ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Čia nuolat apsidairyti atvyksta garsiausi Holivudo aktoriai, dainininkai, politikai. Taip pat Tempelhof teritorijoje vyksta visokie filmų ir serialų filmavimai. Ypač šį pastatą yra pamėgusios „Amazon“, „Netflix“ studijos. Oro uoste filmuota daug Holivudo filmu, pavyzdžiui, „Bado Žaidynės“, arba garsusis Steveno Spielbergo „Šnipų tiltas“ su Tomu Hanksu.
Mano gidui didžiausią įspūdį paliko Tempelhof oro uosto apžiūrėti atvykusi supermodelis Heidi Klum.
Dabar oro uosto pagrindine salę galima išsinuomoti kaip erdvę ypatingiems renginiams. Čia vyksta oficialūs miesto vadovų priėmimai, kartais jaunimo vakarėliai, rimtos konferencijos ir pan. Vieno renginio metu lagaminų eskalatorius buvo paverstas dideliu važiuojančiu sušių baru.
Prieš trejus metus, 2015-ais, pasaulyje kilus pabėgėlių krizei, dalis Tempelhof teritorijos tapo prieglobsčio centru. Berlyno vadžia ten pastatė didžiulius angarus ir palapines. Viskas stovi iki šiol, skaičiuojama, kad šiandien tame centre gyvena apie 1500 pabėgėlių. Iš teritorijos jie nėra išleidžiami, tad gyvenimas ten primena kalėjimą. Keliaujant po oro uosto teritoriją galima matyti, kas ten vyksta. Daug liūdnų žmonių mindžikuoja pirmyn-atgal, kažko laukdami. Tikriausiai tos dienos, kai Vokietija juos priims, kaip savo piliečius.
Po apsilankymo šiame oro uoste draugai puolė klausinėti, tai kas vis tik paliko didžiausią įspūdį. Ilgai galvojau atsakymą, bet nusprendžiau, kad ypatingiausias man buvo nusileidimo takas (jie yra du, vienodi). Jis toks didingas, ir toks beribis. Atsisėdau ant jo, tiesiai per vidurį, pasileidau muziką ir praleidau taip kelias valandas. Užhipnotizavo toji aplinka. Anksti rytais, maždaug iki 10 valandos, ten beveik nebūna žmonių, paeikite kiek toliau, maždaug iki vidurio. Būsite visiškai vieni, tarsi savo privačioje erdvėje.
Visoje, didžiulėje Tempelhof teritorijoje rasite tik vieną, seną, jau neskraidantį lėktuvą. Jis ten paliktas kaip simbolis, deja, į vidų patekti negalima.
