Tadas: „Yra artimesnė šalis su neblogu žygiu – Džon Muro kelias (John Muir Trail), JAV. Maršrutas tęsiasi per tris nacionalinius parkus apie 320 km su 14 000 m peraukštėjimu, kurio pabaigoje reikia įkopti į Vitnio kalną, aukštis – 4400 m (Whitney mountain). Yra problema – norint eiti šiuo maršrutu, turi dalyvauti loterijoje leidimui gauti. Žmonės leidimo kartais laukia ir tris metus.“
Pildom anketas? Pildom. Užpildyta. Laukiam atsakymo. Pirmas turas – nelaimėta. Velykų laikas, Tado žinutė: „Velykinė bobutė šiais metais dosni, laimėti leidimai į Džon Mur žygį“.
Žygiui reikia treniruotis, nes laimėti leidimai yra sezono pabaigoje ir pagrindinė problema, kad neturėsime kur pasipildyti maisto: kiek ir ką valgysim, kiek per dieną eisim, kiek galim panešti, orų sąlygos. Kur daryti treniruotę? Pigūs skrydžiai į Islandiją, imam? Imam.
Rugpjūčio 14 d. – išskrendame į Islandiją su kuprinėmis, kuriose turinys panašus į Amerikos žygiui reikalingą, tik kiek lengvesnės, apie 17-19 kg. Nuskridę į Reikjaviką, įsikuriame kempinge (visos nakvynės planuojamos palapinėse, nacionalinių parkų kempinguose). Turime gerą pusdienį susipažinimui su Reikjaviko įžymybėmis: vikingams pastatytas simbolinis laivas, Reikjaviko operos rūmai, katedra ir senamiestis su savo šiaurietiška dvasia. Oras saulėtas, Islandijoje tikra vasara, bet pastoviai pučiantis vėjas primena, kad tai ne šiltieji kraštai.
Rugpjūčio 15 d. – iš kempingo išvažiuojame anksti, nes kelionė iki nacionalinio parko truks apie 4 val. Autobusas su pakelta važiuokle, tokį matome pirmą kartą, iš karto aišku, kad ne tik gerais keliais važiuosime. Taip ir yra. Po geros pusantros valandos kelio išsukame į bekelę ir važiuojame lavos laukais. Vaizdai darosi įspūdingesni, vis daugiau garų, kylančių iš po žemės. Kalnai keičia spalvas. Autobusas bekele važiuoja 40 - 90 km/h greičiu. Dabar suprantame kodėl vairuotojas prašė prisisegti saugos diržus.
Apie 11.00 val. autobusas sustoja. Pasiėmę kuprines išeiname į Laugavegur maršruto pirmos dienos žygį. Nusimato virš 20 km kelio. Kuprinės ant pečių sako, kad pirma diena nebus lengva. Vaizdai įdomiai keisti, nesitiki, kad tai ką matome – realu. Einam tai kildami, tai leisdamiesi. Prieiname paminklus, žuvusiems šiame maršrute (kai Islandijoje vyrauja blogi orai). Nors iki kempingo buvo likę pusę kilometro, išvargę žmonės žuvo nepasiekę nakvynės vietos. Į klausimą, ar sunkus maršrutas, galima atsakyti labai paprastai: jei oras geras – tikrai ne iš sunkiųjų, jei oras blogas – gali būti ir neįveikiamas.
Pirmą dieną per kalniukus, nuo kalniukų, per sniegą iki kempingo nuėjome 24 km. Saulei pradėjus leistis, oras labai greitai atvėso. Naktį jautėsi ilgesys namuose paliktam žieminiam miegmaišiui. Kodėl? Į šį klausimą labai greitai radome atsakymą – ryte palapinės padengtos šerkšnu, naktį buvo minusas.
Rugpjūčio 16 d. – pusryčiaujame, tvarkomės palapines, dedamės daiktus ir judam toliau Laugavegur maršrutu. Oras geras, norime nueiti kiek galima toliau – šiai dienai nusimato virš 30 km žygis. Prasideda kanjonai. Jau ir taip vaizdas buvo kaip kitoje planetoje, bet kanjonas keičiantis kanjoną priverčia pasijusti dar įdomiau. Kai tik išeiname į lygumą, kelias tęsiasi lavos laukais. Kad nebūtų per nuobodu, brendame per vieną upę, antrą, trečią... Iš pradžių vanduo šaltas, antrą kartą brendant per upę jis nesušyla. Gal ir gerai, kad prie ledynų upių temperatūros nepriprantame – turime poilsio akimirkų kojų susišildymui. Ir dar gerai, kad kojos tikrai atsigauna, nes šiandien jau praėjome 25 km ir dar kokie 6-8 km likę priekyje. Rytojui orų prognozės pranašauja audrą, turime įveikti maksimalų atstumą šiandien. Apie 19.30 val. dienos žygis baigtas, 33 km nueiti. Statomės palapines, kuriam primusą, kaičiam vandenį, traukiam iš kurpinių vakarienes. Pavakarieniaujam. Dangus niaukiasi. Sutariame, kad jei rytoj blogas oras – turim sutaupę vieną dieną žygio ir galėsim ilsėtis. Diena buvo ilga, einame ilsėtis. Praeitas Laugavegur maršrutas – 57 km, užtrukom porą dienų.
Rugpjūčio 17 d. – rytas lietingas. Prognozės – lietus su audra, turime poilsio dieną.
Rugpjūčio 18 d. – dangus irgi apsiniaukęs, bet tikrai eisime. Šiandieną turime įveikti Fimmvorduhals maršrutą. Vakar prognozavo audrą, bet tik krapnojo lietus su retkarčiais pasitaikančiu gūsingu vėju. Tokiu oru tikrai galima eiti. Šiandieną dar nelyja, bet saulės irgi nėra. Pakuojamės daiktus, verdamės pusryčius ir pajudame. Jei nenorime statyti palapinių ir nakvoti ant ledyno, nusimato ilga diena ir šiandieną. Bet ji žada būti tikrai įspūdingą! Pirma dienos pusė – ilgas kilimas į viršų, plynaukštėse pasitinka vėjas, pučiantis nuo ledynų su lietumi. Kylam dar aukščiau, pasiekiame ledynus, juos praeinam ir prasideda lavos pelenų laukai. Marius su Vytautu juokiasi, kad šią dieną jau turėjome nusileidinėti, o vis dar kylam ir kylam. „Mordoro“ vaizdai baigiasi ir pradedam nusileidinėti. Koks buvo ilgas pakilimas, panašus ir nusileidimas su stačiais kraterių šlaitais ir kietu ledu. Robertas jau nebeklausia kodėl taip greitai einam, jis eina priekyje, nes plynaukštėse sušalo ir nori persirengti. Prieiname kalnų namelį, sušylame, užkandame ir vėl į batus, kuprinės ant pečių, lietpalčiai ir striukės nuo lietaus paruoštos.
Leidžiamės žemyn, prasideda kriokliai. Tadas pasufleruoja, kad šios dienos maršrute turėtume matyti iki 25 įvairaus dydžio krioklių. Einasi visai neblogai, tikrai geriau nei pirmą dieną (tikriausia daug maisto suvalgėme ir kuprinės bent kokiu kilogramu pasidarė lengvesnės). Jau girdime krioklių keliamą triukšmą. Atsiveriantys vaizdai užgniaužia kvapą. Vandens masė krentanti žemyn – įspūdinga, išgraužtos upių vagos – keliasdešimt metrų gylio ir tęsiasi ne vieną šimtą metrų. Atrodo, kad čia niekas negyvena, bet tik taip atrodo, vienos avys ganosi, kitos guli visiškai ramiai – juk čia jų namai. Daugėja žmonių, panašu, kad artėjam prie civilizacijos. Ženklai rodo, kad iki nakvynės vietos Skogar kaimelio liko – 2,6 km. Valanda ir vietoje. Kempingas (jei taip galima pavadinti) įkurtas mašinų stovėjimo aikštelės pakraštyje, gal todėl, kad visiškai šalia Skogar krioklio. Statomės palapines ir nusprendžiame, kad po įveiktų dienos 27 km, nusipelnėme vakarienės kavinėje (oi kaip gailime savęs – Amerikos žygyje kavinių pakeliui nebus). Vakarieniaujame ir miegoti. Ryt turi paimti autobusas į Reikjaviką.
Rugpjūčio 19 d. – paliekam Islandijos nacionalinius parkus su apytiksliai praeitais 83 kilometrais gražiausių gamtos vietų. Atrodo, kad sunku nebuvo, bet tai yra tik ketvirtadalis Džon Mur‘o atstumo – ten judėsime kur kas lėčiau, kuprinės bus gerokai sunkesnės. Bet dabar važiuojame į Reikjaviką, užsukame į parduotuvę, vakarienė. Šalia kempingo yra terminis baseinas – būtinai apsilankysime. Kadangi rytojus laisvas (dar viena sutaupyta diena iš žygio), Tadas pasiūlo važiuoti prie veikiančio ugnikalnio. Su ta mintimi po baseino visi ir užmiegame.
Rugpjūčio 20 d. – išvažiuojame į ekskursiją prie veikiančio ugnikalnio. Autobusui sustojus, išeiname į žygį ugnikalnio link. Vėjas toks, kad einant prieš vėją, negali įkvėpti oro – nieko blogo, bus lengviau eiti atgal. Priėję ugnikalnį bandome įamžinti šaudančią lavą, pirštai šąla nuo vėjo, bet kai kam pasiseka ir nufotografuoti ir nufilmuoti „prisilietimą (bent gyvai matant) prie žemės branduolio.“ Valanda kelio atgal ir vėl autobuse. Grįždami į Reikjaviką, aplankome prie Atlanto vandenyno esantį tiltą, kuris jungia Amerikos ir Europos tektonines plokštes ir su geromis emocijomis grįžtame į kempingą.
Rugpjūčio 21 d. – kelionė į Lietuvą. Treniruotė (jei taip galima vadinti) pasisekė visai neblogai, be traumų, pakankamai realios oro sąlygos, kuprinės lengvesnės, bet ir judėjom greičiau. Kaip praėjo žygis Islandijoje? Marius sakė, kad atsakys praėjus dviem dienoms.
