Laisvė
Yra sakoma, kad draugystei reikia laiko. Vis dėlto sakyčiau, kad jai reikia erdvės. Ir bendraujant kasdienybėje, ir ypač keliaujant. Visų pirma, juk dažniausiai būname apsistoję mažose erdvėse, kuriose natūraliai formuojasi trintis. Dėl to, tikrai verta pasidaryti bent mažas pertraukas. Pavyzdžiui, jei keliaujate keturiese, pasiskirstyti po du ir išvykti į skirtingas vietoves ar bent į kitą miesto galą ir grįžus pasidalinti įspūdžiais.
O kartais gali pakakti išėjimo į kepyklėlę, iš kurios atnešite tik ką iškeptų kruasanų – ir galvą pravėdinsite, ir malonų siurprizą padarysite. Blogiausia, ką galite padaryti, tai įsivaizduoti, kad viską turite veikti drauge. Galbūt, jei jūs dar paaugliai, ši taisyklė negalioja, bet gali būti, kad kelionės draugas turi įsipareigojimų ir kelionės metu, bet kokių netikėtumų gali nutikti ir jums, tad visuomet išlikite atviras ir neapibrėžkite kelionės rėmų, į kuriuos galiausiai neįtilps nei vienas.
Kompromisai
Taip, visi esame skirtingi, labiausiai tai išryškėja kelionėse. Ypač jei tai pirma poros, artimų draugų ar net šeimos narių išvyka. Būtent per keliones gali atsiskleisti tokios savybės, apie kurias net nenutuokėte, o gal prieš tai buvote užsimerkę. Blogiausia, jei neigiamos emocijos, kurios kaupėsi ilgą laiką, sprogsta per atostogas. Būtent dėl to, verta pasidaryti kiek įmanoma nuodugnesnius namų darbus ir atvirai sau viduje sakyti, ar tikrai norite tam žmogui skirti tokį brangų laisvą laiką. Jeigu žmogus net nesileidžia į kalbas dėl ledų pakelio ar perkamo gėrimo kavinėje, matyt, ir kiti kompromisai nebus įmanomi.
Pinigai
Šį aspektą gal net reikėtų kelti į pirmą vietą. Apie tai būtinai turite apsitarti prieš pat kelionę. Kitaip kils ne vienas nesusipratimas, kuris apkartins malonius įspūdžius, o gal net prives iki to, kad grįžę nebenorėsite daugiau bendrauti. Galbūt vienas norės tiesiog pasiimti putojančio gėrimo butelį ir pasimėgauti jūros ošimu bei ilgais pokalbiais, o kitam labai svarbus įvaizdis ir būtinai norės tokio paties gėrimo taurės prabangiame restorane. Tad apsitarkite, kiek vidutiniškai turėtų siekti vienos dienos biudžetas.
Tai padaryti tikrai nesunku – kavinių, pramogų įkainiai lengvai randami internete, o neretai kažkas iš pažįstamų jau būna lankęsis toje vietovėje. Kitas svarbus aspektas – turėkite grynųjų pinigų – ir sutarkite, kad kiekvienas pasiims jų. Patikėkite, jie visuomet praverčia, o ypač kritinėse situacijose. Na, ir, žinoma, kad vėliau neliktų nuoskaudos, kad kažkas kažkam skolingas ar tiesiog pametė čekį, nes vis tiek bus situacijų, kai mokėsite ne visi atskirai, o vienas žmogus, pasitelkite mobiliasias programėles, kurios jums pravers sprendžiant šią amžiną dilemą.
Kritinės situacijos
Kaip visuomet turiu įprotį svarbiausius dalykus palikti pačiai pabaigai. Bet tikiuos, gal dėl to bent šįkart iki galo perskaitėte straipsnį.
Taigi - kritinės situacijos. To nelinkime, bet keliaujant turite būti pasiruošę ir patiems spalvingiausiems įvykiams šalies viduje. Barselonoje lankėmės per patį Katalonijos nepriklausomybės siekimo įkarštį.
Nors, rodos, ir suvoki, kad tai nepavirs į pilietinį karą ar netaps teroristų traukos centru, bet giliai viduje vis tiek kaupiasi įtampa. Kiekviena diena tarsi mažytis siurprizas. Juk tikrąjį keliamo klausimo mastą suvoki tik tuomet, kai esi šalies viduje, o ne ramiai skaitinėji naujienas žiniasklaidoje.
Tik atvykus 22 val. mus pasitiko puodų ir šaukštų orkestras iš daugiabučių namų. Jis aktyvėjo prieš referendumą, bet nenustojo ir po jo. Dieną prieš referendumą visame mieste vyko protestai – tiek įprastiniai, tiek teatralizuoti. Referendumo dieną žvelgiant iš šono viskas vyko organizuotai, nors tikrai negaliu šios situacijos kažkaip vertinti – tai tik mano pavieniai pastebėjimai. Nuo ryto į miestą plūstanti Ispanijos policija (besijungianti prie jau atvykusios dalies), žmonių srautai prie mokyklų, kuriose vyko balsavimas ir prie jų stovintys ispanų policininkai nuo galvos iki kojų apsimuturiavę apsaugomis, o prieš juos – tik civiliais drabužiais vilkintys katalonai, sukūrė kontrastingą atmosferą.
Katalonijos nepriklausomybės referendumo dieną norėjau kur nors išvykti – toliau nuo to politinio šurmulio. Pasirinkau Gironą ir Figuereso miestelius. Tačiau kelionės pradžia skyrėsi nuo įprastinių. Mus pasitikę gidai rankose laikė Katalonijos vėliavas ir visi kartu kavinėje stebėjome tiesiogiai transliuojamą balsavimą iš Barselonos. Tik pradėjus ekskursiją, nežinia iš kur išdygę jaunuoliai išvertė netoliese gulinčias šiukšliadėžes, o pribėgęs vyras pradėjo rėkti, kad tuoj atvažiuos policija ir turistams čia pavojinga. Tikrai įkvepia.
Kalbinti katalonai pabrėžė, kad jie neabejoja savo nepriklausomybe, tačiau jos siekia taikiai. Vieni skubėjo anksčiau baigti darbą, kad spėtų balsuoti, kiti tiesiog ramiai stebėjo perduodamas žinias. Bet juos visus vienijo jausmas, kad jau metas. Metas būti laisviems.
Tačiau jų laisvės siekimas truputį apkartino mūsų išvykimą. Po kelių dienų paskelbtas visuotinis streikas reiškė, kad nedirba ne tik dauguma kavinių, parduotuvių, bet neveikė ir autobusai, metro, net turistiniai autobusai, kurie vežiojo po miesto įžymybes ar iki oro uosto. Niekas. Vietiniai dalijosi, kad viešasis transportas vėl veiks tik nuo penktos valandos. Bet lygiai taip pat jis turėjo kursuoti ir dienos metu, nes buvo streiko tvarkaraštis. Tad pasitikėjimo tokia informacija nekėlė.
Štai čia ir patikrini draugystę. Likusios dviese supratome, kad nėra laiko panikai ar nerimui. Jau buvo pasirodžiusios pirmosios žinutės Lietuvos žiniasklaidoje ir nors spalvos per ekraną atrodo tirštesnės nei yra iš tikrųjų, visgi pirmą kartą per visas keliones atsirado stiprus noras grįžti namo.
Per tą laiką sulaukiau ne vienos žinutės, pasiūlymo apsistoti ar tiesiog užklausų, kaip jūs. Žinoma, per tą laiką, pasimatė ir tie veidai, kurie nenori prisiimti jokios atsakomybės ar tiesiog numesti siūlo galą, nes kai kurie pažįstami, turintys draugų ar artimųjų Barselonoje, nepasidalino jų numeriais, argumentuodami, kad jie užsiėmę, nors būtumėme sumokėję bet kiek ir gal jie būtų pasidaliję kitais kontaktais.
Tačiau, kaip aš juokauju, ir netobuliems keliautojams pasiseka. Kurį laiką tiesiog judėjome gatvėmis aukštyn su atsitiktiniais turistais, kurie taip pat bandė laimę nusigauti iki oro uosto. Ir po valandos ar pusvalandžio blaškymosi – laiko nebeskaičiavome – tik jau buvome apgalvoję ir galimybę dvi valandas eiti pėsčiomis... mums PASISEKĖ – pasigavome du taksi automobilius, kuriuose buvo pakankamai vietos visiems likimo draugams. Dabar suprantu, kai kiti sako, koks geras jausmas grįžti namo.
Taigi, kokį receptą siūlau? Jo nėra. Svarbiausia – kalbėtis. Ir nebūtinai iškart, kai viskas dega. Kartais verta palaukti dieną ar net daugiau, kad suprastumėte, kas labiausiai erzina – ar iš tikrųjų to žmogaus neigiamos savybės, ar tai, kad jo elgesys atspindi tam tikras jūsų savybes. Na, o jeigu jam bus nepriimtina, kad reflektacijai reikia laiko, tai jau irgi tam tikras atsakymas. Taip kelionės ir prisideda prie mūsų augimo. Kartais ir skausmingo.
