aA
Pagaliau atėjo metas apžvelgti įdomiausią Černobylio zonos objektą – Pripetės miestą. Tiesa, per Černobylio turą lankytojai privežami ir prie sprogusio atominės elektrinės reaktoriaus, bet nieko ten jaudinančio nepamatysi, nes reaktorius uždengtas gaubtu. Tiesa, jis yra labai didelis ir matomas net iš Pripetės, jei užlipsite ant vieno iš apleistų daugiabučių stogo.
Pasivaikščiokime po Pripetę
Pasivaikščiokime po Pripetę
© Vaidas Mikaitis

Įvykus atominei avarijai į aplinką buvo išspinduliuotas didžiulis radioaktyvus debesis, kuris per daug nedelsdamas patraukė į šiaurės vakarus. Geografiškai besiorientuojantys lengvai supras, kad tai reiškia tiesiai link mūsų, lyg mums ir šiaip būtų buvę maža bėdų praėjusiame amžiuje. Labiausiai užteršta buvo Baltarusijos teritorija, o mes – jau kiek mažiau. Toliau debesis per Baltijos jūrą pasiekė Skandinavijos šalis. Kai švedų matuokliai pradėjo rodyti padidėjusį radiacijos foną, persigandę skandinavai kreipėsi į Sovietų Sąjungą. Pastaroji dvi savaites tylėjo, bet greitai suvokė, kad nelaimės nuslėpti visgi nepavyks, tad galiausiai pripažino.

Skaičiau, kad avarijos likvidavimo darbus atliko apie 600 tūkstančių sovietinių piliečių. Jie valė ir išvežinėjo užterštas medžiagas, atliko kitus tuo metu manytinus reikalingus darbus, o vėliau statė jau minėtą sarkofagą. Žmonės dirbdavo po kelias minutes, kad negautų mirtinos radiacijos dozės. Įvairiai tiems žmonėms baigėsi – vieni susirgo, kiti išliko sveiki. Likvidavimo darbams atlikti atsirado herojų savanorių, bet daugelis to daryti nenorėjo, nes, nors ir buvo slepiama, žmonės susigaudė, kad nusiuntimas į Černobylį nieku geru nekvepia. O tuo metu nelabai galėjai ir rinktis – gaudavai įsakymą vykti į Černobylį ir vykdavai.

Pamenu, 1986 metų rugsėjį mano tėvas taip pat gavo šaukimą vykti dirbti į Černobylį. Tada nelabai suvokiau, kas vyksta, nes buvau dar pradinukas, bet atsisveikinimas buvo kažkoks niūrus. Tėvas išvyko prisistatyti į kažkokias institucijas Kaune ir... kitą dieną grįžo. Geri žmonės Kaune pažinojo aukštus sovietinius pareigūnus ir per pažintis išsuko jį nuo Černobylio. Gal davė kyšį, o gal ir nedavė, tik pamenu, kad visi tada džiaugėsi, kad tėvas grįžo, o aš tik vėliau supratau, dėl ko buvo verta džiaugtis.

Kitiems sekėsi ne taip gerai. Mano pažįstamos ukrainietės tėvui taip pat nereikėjo vykti į Černobylį, bet tik todėl, kad jis ir taip iki avarijos gyveno Pripetėje, tad vykdydamas likvidavimo darbus nuo namų per daug nenutolo. Jis dirbo trečiame elektrinės bloke ir virino geležis būsimam sarkofagui, turėjusiam apdengti sprogusį ketvirto bloko reaktorių.

Taigi, tie žmonės per porą trejetą mėnesių ir apdengė reaktorių sarkofagu. Jis nebuvo pernelyg sandarus, nes darytas paskubomis, todėl po kažkiek metų reaktorius papildomai buvo apdengtas gaubtu, kurį šiandien ir pamatysite nuvykę prie elektrinės. Gaubtas pernelyg daug medžiagos vaizduotei neduoda, nes atrodo kaip bulvių traškučių gamyklos pastatas, tik be kamino. Dabar prie uždengto reaktoriaus radiacijos lygis nėra labai didelis.

Kas kita yra Pripetė. Iki avarijos šiame energetikų mieste, esančiame už trijų kilometrų nuo atominės elektrinės, laimingai gyveno daugiau nei 40 tūkstančių žmonių. Dauguma jų dirbo elektrinėje. O laimingai, nes gaudavo didesnius atlyginimus nei eiliniai skurstantys sovietiniai piliečiai ir dar – deficitinių prekių. Tiesa, norint gauti tų prekių, kaip ir visur SSRS, turėjai atstovėti ilgas eiles, bet tų prekių bent jau būdavo. Dauguma miesto gyventojų buvo jaunos šeimos, nes pats miestas buvo visiškai naujas.

Kaip gi Pripetė atrodo dabar? Ji nyksta, trupa ir apauga mišku, nes laikas ir drėgmė daro savo darbą.

Pasivaikščiokime po Pripetę
Pasivaikščiokime po Pripetę
© Vaidas Mikaitis

Dėl to ir akcentuoju, kad kuo vėliau nuvyksite, tuo mažiau pamatysite. Mūsų turas mieste truko gal valandą ar panašiai. Jo metu aplankėme žymiausias miesto vietas, tokias kaip atrakcionų parką su autodromu ir pastatytu, bet nespėtu paleisti „Velnio ratu“, pagrindinę miesto aikštę, prieplauką, paslankiojome po daugiabučių kiemus, užsukome į buvusią centrinę parduotuvę, mokyklą, kavinę ir viską, kas priklauso pagal turo programą. Pagal turo programą nepriklauso landžioti po pastatus, tai mes ir nelandžiojome, nes nenorėjome gauti radiacijos daugiau, nei reikia.

Be viso to, tik atvykus į Pripetę, mūsų gidė nervingai informavo, kad, jei nors vienas ekskursantas atsiskirs nuo grupės ir dings iš jos akiračio, ji bus priversta visą grupę sukišti į mikroautobusą ir kviesti policiją, kuri vaiduoklių mieste ieškos dingusiojo. Nuskambėjo gana šiurpiai, nes jau temo, todėl tąkart niekam nesinorėjo išmėginti, ar šis teiginys yra teisingas.

Zonos lankymo lapkričio mėnesį privalumas tas, kad tuomet yra daug mažiau turistų. Mūsų lankymosi dieną buvo dar dvi ekskursijos grupės ir man patiko, kad ekskursantų grafikai buvo sudėlioti taip, kad jie neatsirastų vienoje vietoje tuo pat metu ir nesudarytų antplūdžio.

Kalbant apie patį įspūdį Pripetėje, gavau tai, ko ir tikėjausi. Tai apleistas miestas, kuriame stovi tušti daugiabučiai, restoranai, parduotuvės, mokyklos, ligoninė, viešbutis ir kiti vidutinio dydžio miestui reikalingi statiniai. Čia jau seniai nebėra elektros ar kitų komunalinių patogumų. Vaizdas apokaliptiškas, bet juk dėl to čia ir vykome, ar ne? Pro išdaužytų pastatų langų kiaurymes matėme besimėtančius baldus, parduotuvės vežimėlius, žaislus, knygas ar plakatus mokyklos klasėse.

Pasivaikščiokime po Pripetę
Pasivaikščiokime po Pripetę
© Vaidas Mikaitis

Kita vertus, aš vis stebėjausi, kaip, pavyzdžiui, kai kurie daiktai taip ėmė ir išliko tokiomis sąlygomis jau daugiau nei trisdešimt metų. Ar tik nėra taip, kad kai kuriuos jų ekskursijų organizatoriai tiesiog vėliau padėjo dramos tikslais, juolab žinant, kokį jau ne gamtos ar radiacijos siautėjimą miestas patyrė po avarijos.

Tai buvo blogų žmonių siautėjimas. Evakavus gyventojus, miestą užplūdo vagys ir marodieriai. Jie plėšė gyventojų paliktus namus, pjaustė radiatorius, liftus, išplėšinėjo langus, pašto dėžutes, elektros laidus, tai yra ėmė viską, ką galėjo parduoti ar panaudoti. Dėl to po Černobylio avarijos po Sovietų Sąjungą pasklido radioaktyvūs daiktai, apie kurių radiacinį foną nieko nenutuokė juos įsigijusieji.

Skaičiau, kad tai vyksta ir dabar, – zonoje vis dar ieškoma vertę turinčių daiktų.
Tokia tat dabartinė Pripetė. Žvelgiant į miesto nuotraukas prieš katastrofą, jis atrodo daug didesnis, nei vaikščiojant po jį dabar. Gamta žingsnis po žingsnio šį miestą atsikovoja iš civilizacijos.

Man teko pabendrauti su moterimi, kuri 1986 m. balandžio 27 dieną, būdama dešimties metų, kartu su savo šeima buvo evakuota iš savo laimingos vaikystės miesto.

Pasivaikščiokime po Pripetę
Pasivaikščiokime po Pripetę
© Vaidas Mikaitis

Ji pasakojo, kad tą balandžio pabaigą miestiečiai buvo geros nuotaikos, nes buvo nuostabus oras ir visi laukė naujojo atrakcionų parko atidarymo. Avarija įvyko naktį, bet išaušus naujai dienai mieste vyko eilinis gyvenimas. Mergaitė kartu su kitais vaikais išėjo į mokyklą, o tėvai liko namie prie savo darbų, nes buvo šeštadienis. Dienos pabaigoje į klasę įėjo dėdė, išdalijo vaikams po baltą tabletę ir liepė eiti namo bei sėdėti kambariuose. Ji teigė, kad nieko ypatingo nesijautė, tik prisiminė, kad mieste tą dieną nebeliko paukščių, spengė kažkokia keista tyla ir jautėsi metalo skonis burnoje.

Jos teigimu, tėvai lyg ir žinojo, kad kažkas elektrinėje įvyko, tačiau išsamios informacijos neturėjo. Nesulaukė jos ir rytojaus dieną, kai miestiečiai buvo sodinami į autobusus ir išvežami iš gyvenamųjų vietų. Žmonėms buvo pasakyta, kad susidarė nelabai geras radiacinis fonas, todėl jie kelioms dienoms turės išvykti. Buvo liepta palikti visus daiktus namie. Žmonės tikėdami, kad grįš, kai tik gaisras bus užgesintas, paliko net naminius gyvūnus. Kaip jau žinome, žmonės niekada nebegrįžo. Mano jau minėtos mergaitės šeima buvo mėtoma vėtoma, kol galiausiai įsikūrė Kijeve, nors dar ilgai tikėjo, kad vieną dieną grįš namo, į Pripetę.

Pasivaikščiokime po Pripetę
Pasivaikščiokime po Pripetę
© Vaidas Mikaitis

Daugelis pripetiečių vėliau visgi nuvyko pažiūrėti savo buvusių gyvenamųjų vietų ar pasiimti asmeninių daiktų, bet mūsų herojė to nedarė, nes, anot jos, jai yra per daug skaudu. Ji nori išlaikyti atmintyje tą miesto vaizdą, kuris buvo jos vaikystėje. Žiūrėdama į dabartinės Pripetės nuotraukas ji atpažįsta savo mokyklą, kurią lankė, baseiną, kuriame plaukiojo, salę, į kurią ėjo sportuoti, kavinę, kurioje valgė ledus, ar prieplauką, iš kurios su tėvais „Raketa“ plaukė į Kijevą, bet savo akimis viso to pamatyti nenori.

Sakė, kad jos sesuo pernai buvo nuvykusi į Pripetę, užėjo į jų butą Lesy Ukrainki gatvėje pirmajame rajone, rado savo lovos čiužinį bei kai kuriuos beverčius ir dėl to neišvogtus baldus. Užlipo ant stogo, pafotografavo.

Jos manymu, ekskursijos į Černobylio zoną turi būti ne pramoga, o galimybė realiai išvysti, kokios pasekmės gali būti, kai susitinka kvailumas ir godumas, ir pagerbti tuos, kurie iš esmės plikomis rankomis turėjo likviduoti vieną baisiausių atominių katastrofų pasaulyje.

Sėdžiu ir galvoju dabar: skaudu, kad taip atsitiko, gerai bent jau, kad ne pas mus. Ir staiga prisimenu, kad jau visai netrukus šalia Vilniaus turėsime dūzgiantį Astravą su savo atominėmis gėrybėmis. Tada ima rodytis, kad Pripetės scenarijus galimai nėra jau taip toli nuo mūsų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(28 žmonės įvertino)
4.1429

Gidas po Kroatijos sostinę: ką smagaus nuveikti ir pamatyti Zagrebe? (10)

Iš šešioliktojo namo aukšto stebiu, kaip Bano Jelačičiaus aikštėje verda turistinis turgelis....

Korfu sala: audringa istorija ir kvapą gniaužianti gamta (16)

Viduržemio jūros regionas yra vieta, kupina istorijos, o čia esančios salos – ją saugantys...

Lenkijos miestas, kurį lietuviai dažniausiai aplenkia (12)

Lenkijos šiaurėje esantis Slupskas nėra itin populiari turistų traukos vieta, tačiau daug kas...

Lengvai pasiekiamos Rygos ir Talino kalėdinės mugės – kurią rinktis? (5)

Tam, kad pajaustumėte tikrą kalėdinę dvasią, nebūtina vykti į Vokietijos kalėdines muges –...

Pamatykite, kaip Kalėdas pasitinka Europos miestai: įspūdingiausi kalėdiniai miesteliai (8)

Kasmet vienos už kitą gražesnės ir įspūdingesnės Europos miestų eglės varžosi tarpusavyje ir...

Top naujienos

Tragiška žinia apie Bryanto žūtį sukrėtė pasaulį: dėl jo pradėjome žaisti krepšinį žuvo ir 13-metė dukra (261)

Krepšinio bendruomenę sukrėtė tragiška žinia. Sraigtasparnio avarijoje JAV žuvo legendinis...

Nausėdos ir konservatorių „koalicija“ – nuoskaudas pamiršo ilgam ar tik iš reikalo (168)

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ( TS–LKD ) kartu su prezidentu Gitanu...

Lietuvis aplankė itin reklamuojamos egzotiškos šalies paplūdimį: kai pamačiau, kas čia vyksta – iš naujo įsimylėjau Palangą (117)

Vos pamatę pigius kelionių pasiūlymus – lietuviai iškart puola juos pirkti, kartais tam net ima...

Lietuvė griežtai saugomoje JAV laboratorijoje narplioja branduolinių ginklų paslaptis (79)

Tikėtina, kad gyvenime neteks prisiliesti prie branduolinių ginklų. Tuo įsitikinusi lietuvė bent...

Rado paaiškinimą tragiškiems 15-mečių skaitymo įgūdžiams Lietuvoje: mūsų vaikai nemoka naudotis kompiuteriu (216)

Praėjusių metų gruodžio pradžioje paskelbti PISA tyrimo rezultatai sukėlė nemažą diskusijų...

Žuvo 41-erių legendinis NBA žaidėjas Kobe Bryantas

Užsienio žiniasklaida skelbia, jog sraigtasparnio avarijoje žuvo NBA žvaigždė Kobe Bryantas .

Jasikevičius – apie Ulanovą šokiravusį derinį ir unikalias Timinsko blauzdas (25)

Šarūnas Jasikevičius vėl pasigedo auklėtinių energijos rungtyniaujant Lietuvos krepšinio...

Užkalnis: kokiems restoranams linkiu užsidaryti? (120)

Nusibodo, kai žmonės daro dalykus bet kaip. Nusibodo. Prakeikta naujoji hipsterių, tūkstantmečio...

Erotinis sapnas apie viršininką sukėlė didžiulę gėdą: ką tai galėtų reikšti? (10)

Neseniai sapnavai erotinį sapną su savo bosu, dabar jaučiuosi sutrikusi, sunerimusi. Kas kartą...

Adomaitis atsiprašė teisėjų ir siūlė nesmerkti dėl emocijų nei žaidėjų, nei trenerių (23)

Dainius Adomaitis buvo toks įsiutęs, kad net griebėsi kėdės. „Kreivai ji stovėjo, norėjau...