Negali dėl to pykti, antras pagal dydį Lenkijos miestas iš tiesų lietuviams yra ne tik gerai pažįstamas, bet ir svarbus. Krokuva yra buvusi bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos sostine. Taigi, teoriškai, ji yra buvusi mano ir jūsų sostine. O savo sostines reikia gerbti ir mylėti.
Patikslinsiu, kad šiuo atveju kalbu apie normalų, savanorišką dviejų valstybių susijungimą siekiant bendro gėrio bei saugumo nuo rytų lagerio grėsmės; laisvą abiejų pusių susitarimą dėl bendros sostinės, o ne apie prievartinį silpnesnių šalių ar jų dalių inkorporavimą į didelės raudonai agresyvios imperijos sudėtį.
Kaip ir dauguma lietuvaičių, Lenkijoje esu buvęs begalę kartų, pradedant nuo ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpio. Tuomet tėvai gamykloje gaudami algą, sulig kiekviena diena nuvertėjančiomis „vagnorkėmis“, prisidūrimui prie jos traukiniais vykdavo į Lenkijos turgus prekiauti ir sykį buvo pasiėmę ir mane.
Būtent pirmą kartą Lenkija man patiko mažiausiai. Ir nepatiko dar gana ilgai. Pamenu, važiuojant automobiliais į Europą, išsijuosę keikdavome Lenkijos kelius ir visą šalį vadinome švelniai tariant nesusipratimu, kurį reikia iškęsti pakeliui į normalų pasaulį. Pravažiuoti Lenkiją stengdavomės dienos šviesoje, nes naktimis keliuose budėdavo banditai. Visi turbūt yra išgyvenę tą patį.
Laikui bėgant reikalai keitėsi. Lenkija tvarkėsi ir situacija taip apsivertė, kad ši šalis nepastebimai tapo mano viena mėgstamiausių vietų keliauti, o lenkai vieni šauniausių žmonių bendrauti. Su visa pagarba tiems Lietuvos piliečiams, kurie žiūri tik rusiškas televizijas ir balsuoja už savo koloradinį herojų, aš čia kalbu apie europietiškus ir inovatyvius Lenkijos bei Lietuvos lenkus, kurių tarpe turiu daug šaunių draugų. Šiemet į įvairias Lenkijos vietas skridau jau keturis kartus ir dievaži, ši mūsų kaimynė mane vis labiau žavi.
Kodėl žavi? Nes Lenkijoje smagu, saugu, joje draugiški žmonės, gražūs ir sutvarkyti miestai, patrauklios kainos ir linksmi vakarėliai. Lenkų kalba irgi, sakyčiau, nesunkiai perkandama. Manau, ne latviai, o lenkai yra mums savo mentalitetu artimiausia tauta, bet čia tik mano subjektyvi nuomonė.
Krokuvoje lankiausi prieš 20 metų ir joje praleidau lygiai tris valandas, tačiau neatsimenu beveik nieko ir kartais atrodo, kad tą apsilankymą tik sapnavau. Ir tik prastokos kokybės popierinės nuotraukos priverčia patikėti, kad tai buvo ne sapnas ir tas vešliaplaukis jaunuolis nuotraukoje esu aš. Kad būčiau visiškai tikras, pirštu uždengiu jaunuolio plaukus joje. Na taip, atrodo, kad aš.
Krokuvos trūkumas tas, kad į ją siaubingai nepatogu nuvykti. Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos nėra, o kalbėti apie autobusus nesiverčia liežuvis. Jaučiuosi išaugęs iš tų laikų, kai į Europos gilumą vykdavome autobusais. Nenoriu jų net prisiminti, jau nekalbant apie pakartojimą. Vis dėlto autobusas iš Vilniaus į Krokuvą yra. Naktinė kelionė arba kankynė trunka apie 15 valandų. Į vieną pusę. Ir atgal, žinoma, tiek pat. Kaina ne akcijos metu yra apie 40 eurų į vieną pusę. Štai ir radau priežastį, kodėl tiek ilgai nebuvau Krokuvoje. Nemėgstu ilgų kelionių nei automobiliu, nei autobusu.
Bet išeitis yra net ir tinginiams. Idealiausias, greičiausias ir pakankamai nebrangus sprendimas yra skrydis plius traukinys. Ir kas gi daugiau mums padės, jei ne pigios oro linijos, kurių pavadinimo minėti negaliu, nes jos man už tai nemoka, nors galėtų. Jos gali nuskraidinti į Varšuvą už 10 eurų. Iš oro uosto traukinuku reiks nuvykti iki traukinių stoties ir perlipti į greitaeigį traukinį vykstantį į Krokuvą. Jis 300 kilometrų atstumą iki Krokuvos įveiks per 2,5 valandos. Kaina – 12 eurų į vieną pusę.
Tiesa, bilietą reikės sumedžioti. Lenkijoje traukinių bilietai pradedami pardavinėti likus mėnesiui iki kelionės. Tada ir siūlau pirkti, nes greitųjų traukinių bilietų kainos tada yra pigiausios. Vėliau jos sėkmingai kasdien auga. Tokio bilieto kaina kelionės išvakarėse jau bus apie 30 eurų. Medžioklė verta kainos skirtumo. Taigi sumuojame. Skrydis – 10 eurų, traukinys – 12 eurų ir štai jums 22 eurai į vieną pusę. Iš Vilniaus išskridę po devynių, apie 13 valandą mes jau buvome Krokuvoje. Įskaitant atvykimą į oro uostą valandą prieš skrydį ir neilgą laukimą Varšuvoje, kelionė truko šešias valandas. O kiek užtrunka autobusas?
Prie viso to pasakysiu, kad traukiniai Lenkijoje yra labai patogūs, švarūs, pigūs ir greiti. Važiuok ir džiaukis.
Yra ir pigūs autobusai už kelis eurus vežantys iš Varšuvos į Krokuvą, bet kelionė trunka apie penkias valandas, tai jau tiek to.
Lietuvoje daug kalbama apie lietuvių ir lenkų priešpriešą, gatvių pavadinimus ar panašius nesutarimus ir kraipoma galvomis, kokia tai opi dviejų valstybių problema. Krokuva yra tiek toli nuo Lietuvos, kad dauguma vietinių net nežino kas ta Lietuva yra, jau nekalbant apie kažkokias raides pasuose. Dėl to man labai patinka erzinti savo draugus krokuviečius. Ne, čia nekalbu apie erzinimą, kam priklauso Vilnius. Ši tema jau išėjusi iš mados ir aktuali tik senų pokštų mėgėjams. Aš lenkams imu aiškinti, kad iškiliausi Lenkijos žmonės ar jų šeimos nariai yra lietuviai.
Pradedu nuo jogailaičių, tačiau lenkai mojuoja rankomis ir šaiposi iš manęs. Tęsiu Adomu Mickevičiumi, pirmuoju nepriklausomos Lenkijos prezidentu telšiečiu Gabrieliu Narutavičiumi ir nuo Pabradės apylinkių kilusiu lenkų herojumi Jozefu Pilsudskiu. Tada lenkai pakrizena, tačiau sunerimsta, ima googlinti ir raukytis.
Kai tėkšteliu jiems, kad ką tik buvusio Lenkijos prezidento Komorovskio tėvas kilęs iš Rokiškio rajono, jie dėl viso pikto dar pagooglina jau neabejodami mano teisumu, tada ima keiktis populiariausiu Lenkijoje ir, galimai, populiariausiu Lietuvoje keiksmažodžiu bei liepia man užsičiaupti. Paskui visi juokiamės. Ir einame į „Banja luka“ barą Krokuvos senamiestyje gerti „shootų“ po vieną eurą už bendrą tautų paveldą ir draugystę.
Palaukite, o kaip gi Krokuva? Kokia ji po dvidešimties metų nesimatymo? Ji dar gražesnė, švaresnė, mandagesnė, modernesnė ir gyvesnė. Ir akivaizdžiai turtingesnė. Ir ganėtinai pigi. Tik geriau vykti vasarą, nes jos žavesys labiausiai atsiskleidžia būtent tada.
Ir dar labai patiko, kad Lenkijos miestų senamiesčiuose, įskaitant ir Krokuvos, yra daug mažyčių maisto parduotuvių. Tai yra nepaprastai patogu, nes užsinorėjus tiesiog atsigerti ar ledų, nereikia kėblinti toli ar specialiai prisėsti kavinėje – jų galima įsigyti čia ir dabar. Dabar galvoju, kiek Vilniaus senamiestyje yra maisto prekių parduotuvių. Greituoju būdu suskaičiavau dvi.
Aplankykite Vavelio pilį. Ten palaidotas Jogaila. Algirdo sūnus. Tik jei norėsite padiskutuoti apie jį su lenkais, iškart kalbėkite apie karalių vardu Jagieuo. Jogailos vardo ten niekas nežinos ir net nesupras apie ką kalbate.
