Bodeno ežeras – antras pagal dydį Vokietijos ežeras, kuris taip pat ribojasi su Austrija ir Šveicarija. Jo krantai kalvoti ir kalnuoti, todėl šis maršrutas tikrai nėra pats lengviausias.
Tačiau, tai neišgąsdino dviejų, energija trykštančių moterų – 270 kilometrų jos įveikė vos per tris dienas.
Darina Kunz (44) jau devyniolika metų su vyru ir trimis vaikais gyvena Vokietijoje. Šiuo metu dirba pedagoginį darbą, tačiau turi daug įvairių pomėgių: kepa tortus, aktyviai užsiima fizine veikla. Kelionės ir laikas gamtoje – ypatingi moters pomėgiai, kuriems ji mielai skiria daug laiko.
Gyvendama Vokietijoje D. Kunz užmezgė artimą ryšį su Sonija (50), su kuria kartu ir leidosi į šį turą. Draugės dažnai kartu leidžiasi į išvykas, tačiau sutinka, kad šis turas pareikalavo daugiausiai jėgų iš visų buvusių.
Moteris atvirauja, kad ginčų su drauge dėl finansų nepavyksta išvengti: abi moterys jaučiasi viena kitai skolingos. Tačiau, šį kartą susitarti pavyko – viena draugė apmokėjo viešbučio išlaidas, kita – maisto ir gėrimų kelionės metu.
Tiesa, kelionės metu teko paišlaidauti, kadangi prekių ir paslaugų kainos draugių lankytose šalyse buvo aukštos.
„Šveicarijoje viešbutis kainavo virš 200 eurų, bet – pagerinto tipo. Austrijoje šiek tiek pigiau, apie 160 eurų.“
Birnau bažnyčia ir istorinė Lindau sala Vokietijoje
Kelionę draugės pradėjo nuo Vokietijoje esančios Birnau rokoko stiliaus bažnyčios su kerinčiu vaizdu aplink ją.
„Būtinai aplankykite Birnau bažnyčią. Nuo jos matosi pusė Bodeno ežero. Nuostabi vieta, apsupta vynuogynų, pasakiškas gamtovaizdis. Buvo puikus oras, nuo vandens jautėm gaivaus oro bangas. Tai – pats gražiausias Bodeno ežero taškas“, – nuoširdžiai kalba keliautoja.
Moteris pastebėjo, kad Vokietijos pusėje mažai vietų, kur gali laisvai maudytis, pabūti gamtoje.
„Pilna namų, privačių vilų, viskas suspausta ir sukimšta“, – sako ji.
Toliau draugės nuvyko iki Lindau, tai – išties verta dėmesio sala.
„Lindau yra išskirtinio grožio, labai mėgstu šią vietą ir visiems rekomenduoju čia apsilankyti. Jaukios kavinės, gražus kraštovaizdis ir architektūra. Bažnyčios, knygynai, kuriuose galima rasti išskirtinių, įdomių knygų. Senamiestyje radau medžiagų parduotuvę – užuolaidoms, staltiesėms. Provanso ir itališko stiliaus. Nusipirkau medžiagos savo stalui, sumokėjau 97 eurus. Įsikalbėjome su savininke, pasirodo ji dar ir rašytoja, priešais jos knygynas: pasiūlė įsigyti įdomių knygų, ne savo, tačiau rašytų kitų žmonių. Iškart radome bendrą kalbą ir sekančiam kartui ji pakvietė atvykti aplankyti ją ir netgi pasiūlė nakvynę savo namuose“, – džiaugiasi D. Kunz.
Prieš tęsiant kelionę, moterys užsuko į vietinę kavinukę išgerti kavos. Čia už dvi šaltas kavas su ledukais ir grietinėle teko pakloti 14 eurų.
Šimto vandenų namas Austrijoje ir aplankęs nerimas
Tęsdamos kelionę, moterys leidosi Austrijos link, kur aplankė žymųjį Šimto vandenų namą Vienoje. Tai – spalvingas, kreivas, kiek ekstravagantiškas ir akį traukiantis pastatas.
„Viduje siena padaryta iš spalvotų butelių, o kai šviečia saulė jie įspūdingai atsispindi, matosi ir iš lauko. Čia pat yra ir milžiniška pokylių salė. Užėjome į vidų išgerti kavos, už du nedidelius puodelius teko sumokėti 10 eurų“, – kalba pašnekovė.
Tada moterys pajudėjo link Brėgenco miesto, kur jų laukė iš anksto užsakytas viešbutis ir pirmoji nakvynė. Viešbučio kambarys kuklus, tačiau čia buvo švaru ir nieko netrūko.
Tiesa, čia jų laukė netikėtumas: vyko miesto šventė.
„Žinoma, aplinkui nuotaika išties linksma ir šventiška. Tačiau, išsirinkome viešbutį pačiame senamiestyje: visą naktį girdėjome triukšmą, nes uždarius langą penktame aukšte buvo per tvanku. Šurmulys, scenos, koncertai. Žmonių buvo gausu, ir draugė nerimavo dėl koronaviruso plitimo. Tad pavakarieniavusios ėjome pasivaikščioti, o tada pradėjo pliaupti smarkus lietus ir dar su perkūnija. Grįžome į viešbutį šlapios“, – tęsia pasakojimą D. Kunz.
Pirmąją kelionės dieną moterys įveikė 70 kilometrų. 8 kilogramų kuprinė ir dienos metu kaitinanti 30 laipsnių temperatūra situacijos tikrai nepalengvino.
„Atsigulėme į lovas. Pasakiau draugei, kad man neramu dėl rytojaus. Jau šiandien, po įveiktų 70 kilometrų man tikrai skaudėjo užpakalį. Tai kas bus rytoj, juk laukia 120 kilometrų? O Sonija apsivertė ant kito šono ir pasakė „atsipalaiduok, viską mes įveiksim“, – D. Kunz su šypsena prisimena draugės ryžtą.
Kerinti Šveicarijos gamta ir vietinių ypatumai
Sekančią dieną laukė gausus lietus. Apsirūpinusios apsauga nuo lietaus, moterys patraukė Šveicarijos link.
„Už Brėgenco šiek tiek dešiniau, prie pat Bodeno ežero yra puikūs kempingai. Su futbolo, krepšinio, žaidimų aikštelėmis ir nuostabia gamta. Čia taip pat galima grilinti, būtinai rekomenduoju čia apsilankyti“, – pataria D. Kunz.
Keliaudamos toliau moterys šiek tiek nutolo nuo ežero, nes važiavo dviračių taku. Tačiau sako, kad buvo labai patogu, nes visur rado rodykles, todėl pasiklysti tikriausiai buvo neįmanoma.
Lietus įsismarkavo, tačiau moterys jau buvo pasiekusios Šveicariją. Pusiaukelėje, Kroiclingeno mieste, kavinukėje išgėrė kavos ir užkando beigelių su lašiša, už kuriuos bendrai sumokėjo 20 eurų. Moteris sako, jog kaip Šveicarijoje, ši suma tikrai padori.
Anksčiau D. Kunz minėjo, kad Vokietijoje mažai vietos laisvai išsimaudyti ežere, pabūti gamtoje. Tačiau, Šveicarijoje ji pajuto didelį skirtumą: „Neužstatyta, palikta vietos ir gamtai, medžiams, kempingams, žaidimų aikštelėms. Namukai čia nedideli, o atstumas tarp jų padorus. Šveicarai myli ir vertina gamtą. Čia galima pamatyti daugiau vynuogynų, kriaušių sodų, parkų. Bodeno ežero pusė Šveicarijoje yra daugiau natūrali ir netgi labiau laukinė, negu Vokietijoje.“
„Bodeno ežeras ėjo į pabaigą, prasidėjo per jį tekanti upė Reinas. Čia taip pat yra Šafhauzeno kriokliai, kurie yra didžiausi visoje Europoje. Ten – nerealiai gražu. Buvom pravažiavusios apie 85 kilometrus, todėl nusprendėme sustoti ir išsimaudyti Reino upėje. Žemėlapis rodo paplūdimį, tačiau taip pat čia yra ir įspėjamasis ženklas dėl maudynių. Kaip vėliau sužinojome, dėl laivų sukeliamų bangų čia yra nuskendę daug žmonių, todėl plaukiant laivams čia maudytis griežtai draudžiama“, – pasakoja ji.
Moteris juokiasi, kad vienos keliavusios moterys sulaukė ir vyrų dėmesio: vienas šveicaras sutvarkė klibantį dviračio ratą, o sulaukęs tinkamo momento nesnaudė ir į ranką įbruko telefono numerį.
Iš tiesų daugumą šveicarų – šalti žmonės, nemėgsta užsieniečių. Atvykusiems iš svetur ir norintiems gyventi Šveicarijoje lengva nebus. Kiek man teko kalbėtis su žmonėmis, visi patvirtina, kad šveicarai yra uždari ir nenori priimti užsieniečių“, – pastebėjimais dalijasi D. Kunz.
Reino upės grožis ir nepamirštama vakarienė
Paskutinei nakvynei moterys pasirinko viešbutį „Rheinfels“ su nuostabiu vaizdu į Reino upę. Viešbučio restoranas labai žymus dėl ypatingai skanios žuvies.
„Pastatas senas, jaukus, bet švarus ir modernizuotas. Servizas nuostabus, padavėjas pasiūlė paragauti lydekos, kurią tą dieną gavo šviežiai. Žuvies porcija ten prasideda nuo 45 eurų. Mano draugė dar nebuvo ragavusi lydekos. Aš jai papasakojau, kad mano dėdė buvo profesionalus žvejys, atnešdavo kibirais lydekas, turėdavom jas sutvarkyti ir virdavome pomidorų padaže. Atėjo padavėjas ir taip pat pradėjo klausytis mano istorijos. Tada jis nusprendė, kad po tiek per gyvenimą suvalgytų lydekų galėsiu įvertinti šio restorano patiektos žuvies kokybę. Atnešė didelę lydeką sidabrinėje lėkštėje, mums po nosimis ją išdarinėjo ir paserviravo. Suvalgiusios pusę lydekos padarėme pertrauką, o per tą laiką ją uždengė, kad neatšaltų. Kai nusprendėme valgyti toliau, paserviravo naujas lėkštes. Aptarnavo labai maloniai, nuolat rūpinosi ir klausė ar nieko netrūksta, net šiltai apsikabino per pečius.“
Už dvi lydekas čia teko pakloti 94 eurus, o už du mažus vandens buteliukus – 14 eurų.
Pavakarieniavusios moterys išėjo į miestą ir pamatė, kad čia taip pat vyksta miesto šventė.
„Susirinko daug žuvininkų, kurie čia kepė, grilino žuvis, iš jų darė įvairius patiekalus. Desertui paragavome šokoladinio juodojo miško torto, kuris buvo dieviško skonio.“
Sekančią dieną moterys atsikėlė 6 valandą ryto, susidėjo daiktus ir nuskubėjo pusryčiauti.
„Pavalgėme skanius pusryčius. Buvo šveicariško sūrio, kumpio, sulčių, miusli, labai gera kava, patiekta sidabriniuose induose.“
Po sočių pusryčių draugės pajudėjo Vokietijos link, kur laukė ypatingų jėgų reikalaujanti atkarpa.
„Tie, kurie neturi sportinės ištvermės – nepavažiuos. Ši atkarpa buvo labai kalnuota ir sudėtinga“, – įspėja keliautoja.
„Vokietijos pusėje jau buvo lengviau. Grįžome jau link vakaro, mūsų laukė mašina – pakrovė mūsų dviračius. Ir tada išplaukėme su burlaiviu – tai buvo lyg apdovanojimas mums už įveiktą kelionę. Buvo labai smagus laikas: pailsėjome, atsigavome, pasimėgavome nuostabiais vaizdais.“
Įspūdžiai neleido užmigti
„Buvau labai pavargusi, tačiau dėl įspūdžių negalėjau užmigti visą naktį. Nuostabi kelionė, kokios linkėčiau visiems. Tačiau jeigu nesate sportuojantys ir neturite ištvermės, į tokią kelionę geriau leiskitės penkioms dienoms. Turėsite daugiau laiko ir mažiau streso, nereikės įveikti tokių didelių atstumų per trumpą laiką“, – pataria D. Kunz.
Tiesa, mažiau patyrusiems keliautojams moteris prieš tokį ar panašų turą pataria kelias dienas vartoti magnio papildus ir vengti alkoholio.
„Kai vartoju alkoholį sekančią dieną esu prastos savijautos ir visiškai neturiu ištvermės“, – dalijasi D. Kunz.
Nors iššūkių netrūko, akivaizdu, kad patirtos emocijos vertos kiekvieno įveikto kilometro. D. Kunz svarsto, kad sekančio turo metu greičiausiai aplankys aštuonis ežerus ir nuostabias Vokietijos alpes.
