Gamtos grožio paieškos jaunoje valstybėje: vietoj stebuklo rado kartonines trobas su laisvai lakstančiomis kiaulėmis, bet brūzgynuose laukė brangus siurprizas

Ne per seniausiai pasakojau apie kelionę į vieną naujausių pasaulio valstybių – Rytų Timorą, susikūrusį 2002 m. Būtų buvę maloniau pasigirti, kad į pačią naujausią valstybę, tačiau po to atsirado dar dvi – Kosovas ir Pietų Sudanas. Jei apie Kosovą dauguma lietuvių yra bent kažką girdėję, tai Pietų Sudanas su Rytų Timoru galėtų varžytis, kuris iš jų yra labiau nežinomas. Statyčiau už Timorą, nes Pietų Sudanas savo pavadinime turi Sudano vardą, kuris, manau, daugumai yra girdėtas. Tuo tarpu Rytų Timoras, spėju, eiliniam žmogui yra tiesiog negirdėta žodžių kombinacija. Be to, jis literaliai yra pačiame pasaulio krašte – pasižiūrėkite į gaublį, jei netikite.

Tada, pasakodamas apie Rytų Timorą, skundžiausi nežinomu kelionių apžvalgininku, kuris savo apžvalgose rašė, jog ta šalis yra rojus. Suklaidinti to apgaviko, keliaudami į Rytų Timorą tikėjomės rojaus, tačiau radome nuvargusią, šiukšliną, skurdžią ir neišsivysčiusią šalį. Tada maniau, kad arba tas apžvalgininkas, lankydamasis Rytų Timore, buvo neaiškaus proto, arba apskritai jame nesilankė, o savo apžvalgas nusirašė iš panašaus durniaus. Nutariau, kad jį reiktų priverstinai ištremti į Rytų Timorą neribotam laikui. 

Tai buvo pirmas toks atvejis per visas mūsų keliones, kai realiai planavome išvykti iš šalies anksčiau, nei buvome suplanavę. Tokios galimybės iškart neatsirado, o vėliau apsipratome ir atbuvome visą suplanuotą laiką. 

Įtarimas, kad informacija apie puikias aptarnavimo paslaugas, pilnas kavines ir šurmuliuojančią sostinę, gali būti netiksli, kilo jau nusileidus Dilio oro uoste.