aA
Artėja metas kai po pasaulį išblaškyti lietuviai vėl susirinks praleisti džiugių akimirkų kartu. Į Lietuvos oro uostus lėktuvai pargabens tūkstančius lietuvaičių namo ir po keliolikos minučių apsukę vairalazdes jau kitus tūkstančius gabens iš Lietuvos švęsti Kalėdų užsienyje.
Bevaikštant po Londoną
© Vaidas Mikaitis

Bus gražu. Jei kalbėsime konkrečiau, aktyviausias žmonių judėjimas bus, be abejo, Londono kryptimi, nes ten gyvena daugiausia emigravusių lietuvaičių. Džiugu matyti, kad šiais laikais jau ne tik emigrantai grįžta į tėviškę pinigų leisti, gydytojų aplankyti ir puikuotis sėkmingo žmogaus įvaizdžiu, bet ir daug Lietuvos lietuvių vyksta lankyti tų pačių emigrantų. Tai rodo, kad mes gyvename vis geriau ir geriau.

Žinoma, gal tai ne vien gero gyvenimo, bet ir pigių bilietų paskata. Jei nuskristi į Londoną kainuoja pigiau nei traukiniu pasiekti pajūrį, tai apie ką mes kalbame? Be to, tai ne tik pigu, bet ir paprasta, nes į Londoną lėktuvai iš Lietuvos kyla keliskart per dieną.

Viena mano bendradarbė įsigudrino šeštos valandos ryto lėktuvu nuskristi į Londoną, prasinešti pro Oksfordo gatvės parduotuves ir su pirkiniais dar tos pačios dienos naktį parskristi į Lietuvą, kad nereikėtų mokėti už nakvynę. Žaviuosi tokiais energijos rezervais, kai beveik parą gali būti be miego, bet tokiais pavyzdžiais sekti neketinu – amžius nebe tas.

Beje, šventiniu laikotarpiu teiginys apie pigius bilietus negalioja. Tuo metu jų nebūna pigių. Tačiau lėktuvai vis tiek pilni, tai ar čia ne gero gyvenimo požymis?

Praėjusiame pasakojime apie Londoną, dalinausi savo kelionės ir bandymo pagyventi pas draugus patirtimi ir gavau pretenzijų, kad emigrantų gyvenimą pavaizdavau žvelgdamas per pašaipos prizmę. Taip pat man buvo pateikta pavyzdžių, rodančių kaip kiti gerai gyvena, kiek daug uždirba (netgi su skaičiais) ir kokius automobilius yra įsigiję (su nuotraukomis). Buvo paklausta ar aš pats tokius galiu sau leisti nusipirkti iš lietuviškos algos. Iš realių žmonių net gavau kvietimą apsilankyti ir pamatyti, koks geras gali būti gyvenimas emigracijoje.

Su viskuo sutinku, dėkoju už pasiūlymus ir pasižadu, kad jau šįkart savo įspūdžius iš Londono apžvelgsiu tik iš teigiamos ir džiugios pozicijos.

Pradėkime nuo praktiško patarimo. Skrendant į Londoną siūlyčiau turėti ir asmens tapatybės kortelę, ir pasą. Tada einant pro imigracijos kontrolę galima bus pasirinkti ar stovėti eilėje, kurią fiziškai aptarnauja pasieniečiai ar eiti per paso duomenis nuskaitančius aparatus, kurie kortelių nenuskaito. Standartiškai prie aparatų eilė juda ženkliai greičiau, bet sykį kolegė pasakojo, kad jai išpuolė atvirkščiai, tai dėl to „maikės neplėšiu“. Geriausia turėti abu dokumentus ir elgtis pagal situaciją – sutaupysite laiko.

Bevaikštant po Londoną
Bevaikštant po Londoną
© Vaidas Mikaitis

Iš tiesų, Londone yra daug gražių dalykų. Pavyzdžiui, lapių. Lietuvių pasakose lapė yra gražus, elegantiškas ir gudrus gyvūnas. Kai prie pat Alekso namų pamačiau prieš pat mane prabėgančias dvi lapes, supratau, kad pasakose pasakojama apie lietuviškas lapes, nes angliškosios nebuvo nei gražios, nei elegantiškos, o apšiurusios, alkanos ir piktokos. Aleksas liepė net nebandyti prie jų artintis. Joms aš irgi neparūpau, nes abi puolė prie gyventojų sukrautų šiukšlių maišų ir ėmė juos draskyti. Poelgis gal ir nelabai estetiškas ir lapiškas, bet juk gražu kai žmonės ir gyvūnėliai taikiai sugyvena gatvėse.

Londonas žavi ir tuo, kad yra daugiakultūris miestas, į savo glėbį priimantis visus norinčius pajusti jo galingą alsavimą. Mano emigranto tėčio gyvenamame rajone trečiojoje zonoje kalbant angliškai girdėti beveik neteko. Gatvėse girdėjosi turkų, lenkų, arabų, hindi, puštūnų ar talibų kalbos. Nors tokios talibų kalbos lyg ir nėra, gal būsiu ką sumaišęs. O jei atvirai, tos išvardintos kalbos išskyrus lenkų man skambėjo visiškai vienodai, todėl tai laisvai galėjo būti ir kuri nors kita kalba.

Dar man patiko, kad didžiumoje Londono rajonų gatvių stovi absoliučiai identiški gyvenamieji namai. Pavydėtinas stabilumas. O dar kažkas, pamenu, juokėsi iš kažkokio sovietinio filmo, kur herojai sumaišo miestus ir atvykę į butą esantį kitame mieste, manosi atvykę į savo namus. Tegul tie pašaipūnai pasižiūri į Londono namukus.

Bevaikštant po Londoną
Bevaikštant po Londoną
© Vaidas Mikaitis

Gal ir nebūčiau toks jautrus šiuo klausimu, jei jau pirmą vakarą ramiai begulint jau aprašytoje Alekso palėpėje, nebūčiau paprašytas iki autobuso stotelės palydėti nelabai pažįstamo žmogaus.

Burbėdamas, kad yra ir jaunesnių, apsimoviau išeiginius treningus, įsispyriau į dušines šlepetes ir palydėjau damą iki stotelės, kuri buvo ne toliau nei už šimto metrų. Net telefono nepasiėmiau, nes juk čia visai šalia. Ir jau pasukęs atgal supratau, kad jauki vakaro nuotaika nebesugrįš. Prieš mane stovėjo kokie šeši vienodi namai su vienodomis durelėmis ir aš neatsiminiau pro kurias buvau išėjęs. Žinia, norint kažką atsiminti, reikia prieš tai būti tą kažką pamiršus, taigi išsireiškimas neatsiminiau, gal ir nebus tikslus. Aš nebuvau įsidėmėjęs.

Bevaikštant po Londoną
Bevaikštant po Londoną
© Vaidas Mikaitis

Pasitelkęs sudėtingus skaičiavimus pabandžiau brautis pro mano manymu, teisingas duris. Bet jau įsibrovęs supratau, kad kažkas ne taip. Pabėgau, kol nebuvau pastebėtas. Vėl ilgai skaičiavau. Bandžiau žiūrėti į langus. Jie irgi vienodi. Tada išsigandęs, kad kas nors neiškviestų policijos, nes kažkoks maniakas su šlepetėmis šlaistosi po rajoną, puoliau į dar vieną namą. Išgirdęs iš kažkurio kambario skambančią „Ja ujedu žit v London“, supratau, kad antras kartas sėkmingas, čia mūsų – lietuvių namas.

Dar man patiko, kad Londone yra vietų, kur galima pigiai ir gausiai pasimaitinti. Aleksas mus nuvedė į savo mėgstamą kinų užeigą, kurioje už kelis svarus, galima kimšti gūžį tol, kol nebepasikelsi. Jis dar pamokė, kad norint kuo daugiau prisikimšti, nes juk sumokėta, reikia pradžioje nevalgyti riebiai ir negerti vandens. Nors Aleksas labai mėgo šią vietą, suabejojau ar jausmai buvo abipusiai. Kasininkas į Aleksą žiūrėjo gana nedraugiškai. Akivaizdu, kad tokie rajūs klientai, kurie dar atsiveda kitus potencialius rajūnus ir juos dar apmoko kaip kuo daugiau suryti, nėra patys mėgstamiausi klientai.

Malonu buvo matyti, kad Londone žmonės emocionalūs, draugiški ir neabejingi savo artimui. Besisukiojant šalia „Gryn parko“, kažkoks juodaodis taip garsiai suklykė „Alex“, kad net trumpam pagalvojau, kad mano tėvas yra kokia nors žvaigždė. Visgi Aleksas paaiškino, kad šis ponas yra jo viršininkas iš Ganos, turintis keturių klasių išsilavinimą, dirbantis nelegaliai, bet geriau už Aleksą kalbantis angliškai ir dėl to esantis jo viršininku. Koks šiltas ir draugiškas žmogus, tada pagalvojau.

Kiek vėliau sužinojau, kad Aleksas jau turi kitą viršininką, šįkart iš Nigerijos, nes anas gerasis žmogus buvo pagautas už savo tautiečių išnaudojimą vergiškiems darbams, nuteistas ir deportuotas į Ganą.
Dar Londone patiko, kad žmonės yra nesitaikstantys su jų netenkinančia padėtimi ir greitai priimantys sprendimus tai padėčiai pakeisti.

Sykį važiuojant dviaukščio autobuso antrame aukšte, pasklido toks klaikus dvėselienos dvokas, kad keleiviai ėmė žiaukčioti ir neapsikentę pabėgo pirmiausia iš antrojo aukšto, o paskui ir iš autobuso. Argi tai ne įrodymas, kad žmonės nesėdi rankų sudėję, kai jiems blogai, o veikia? Netrukus atėjo vairuotojas aiškintis iš kur čia tas dvokas ir aš su nuo klaikios smarvės kiek apsilpusiu loginiu mąstymu dar surišau nebylų klausimą, kas vairuoja autobusą, jei vairuotojas antrame aukšte, bet jau nebebuvo energijos to išsiaiškinti, nes reikėjo kovoti su dvoku.

Bevaikštant po Londoną
Bevaikštant po Londoną
© Vaidas Mikaitis

Visgi mes atsilaikėme ir pasiekėme savo stotelę, būdami vieninteliais keleiviais autobuse, nes juk už bilietą tai sumokėta. Atkaklumas gal ir nėra visada blogai.

O šiaip tie Londono autobusai man pasirodė kiek nejaukūs, nes sėdint antrame aukšte ir stebint kaip jis laviruoja siauromis miesto centro gatvėmis atrodė, kad kampu tikrai brūkštels per kokį pastatą ar aštresniame posūkyje brinktels ant šono. Taip niekada neatsitinka. Tai reiškia, kad Londono vairuotojai yra labai aukšto meistriškumo.

Iš tiesų, pasakojant, pastebėjau, kad jei į viską žvelgi pozityviai ir su meile, reikalai tikrai atrodo geresni. Ir pats tarsi tampi geresniu žmogumi, ir kitus labiau myli. Ir Londonas šįkart pasirodė toks puikus miestas, kad dar būnant jame jau įsigijau dar vienus pigius bilietus sugrįžimui čia. Ir ketinu grįžti dar daug kartų, nes net ir dvidešimtą kartą atvykus, Londonas kaskart pasiūlys kažką dar neregėto ar nebandyto.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atraskite Varšuvą: 3 muziejai, kuriuose verta bent kartą apsilankyti (5)

Varšuvą lietuviai vis dažniau renkasi kaip savaitgalio išvykos kryptį. Lenkijos sostinė...

Daug metų neviešinta Freddie Mercury paslaptis: čia sukūrė paskutines dainas ir pasitiko mirtį (281)

Montrė miestelis Šveicarijoje daug metų buvo legendinio Freddie Mercury slėptuvė nuo viso...

Europos sala, kuri kaip magnetas traukia romantikus ir įsimylėjėlius (6)

Dauguma Retimno regiono lankomiausių vietų yra vakarinėje jo dalyje, arčiau Chanios regiono,...

Žvilgsnis į įspūdingus viešbučio kambarius, kuriuose svečiai pasijaus tarsi pasakoje (3)

Parke „Gardaland“ ( Italijoje ) duris netrukus atvers naujas šeimoms skirtas viešbutis ,...

Įstabaus grožio Kretos regionas: sunku patikėti, kad visa tai Europoje (31)

Nuo Chanios regiono pradedu savo sudarytą lankomiausių Kretos vietų TOP 20. Sala padalinta į...

Top naujienos

Kalvariją drebina dėl alkoholio į komą panirusios nepilnametės skandalas: šešėlis krenta ant kandidatės į merus (108)

Sausio 13-osios naktį, apie 1 val. 15 min., į Marijampolės ligoninę iš Kalvarijos buvo pristatyta...

Kremliaus ruporams šūkaujant dėl Skvernelio, šis įspėja nekurti iliuzijų dėl santykių su Rusija (820)

Premjero sprendimą pavasarį kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą pasveikino ne visi. Tarp...

„Socdarbiečių“ kandidatas į Jurbarko tarybą: lietuvius trėmė ne Stalinas, o lietuviai (372)

Lietuvoje kasmet minima Gedulo ir vilties diena , prisimenant masinius buvusių Sovietų Sąjungos...

Klausimų sukėlė ne tik Gudelis: laimėtuose pirkimuose ekspertu buvo ir Skvernelio atstovas spaudai papildyta (20)

Dviejuose Dariaus Gudelio bendrovės laimėtuose viešuosiuose konkursuose Nacionalinėje mokėjimo...

Penkiametės mergaitės pabėgo iš darželio į 45°C šaltį – išgyveno tik per stebuklą

Mergaitės norėjo nustebinti savo tėvus ir pačios pareiti namo, tačiau patyrė nušalimus ir...

Šalia Vilniaus kils nauja vokiečių gamykla: įdarbins 440 darbuotojų (119)

Vokietijos bendrovė „ Homanit “ – vidutinio (MDF) ir didelio (HDF) tankio medžio plaušų...

Arūnas Milašius. Po „Brexit“ turim fantastišką progą, bet ją nubrauksim plačiu bajorišku mostu (71)

Lietuva palaiminga šalis. Mes tikimi ne skaičiais ir prognozėmis, bet svajonėmis bei pažadais...

Citrusiniai vaisiai – sveika, tačiau piktnaudžiauti jais nederėtų

Šaltuoju metų laiku pajusti vasarišką gaivą – ne taip ir sunku. Tereikia suvalgyti vieną kitą...

Keleiviai pernai į lėktuvus Lietuvoje mėgino įsinešti šovinių, ginklų, narkotikų

Lietuvos oro uostai sudarė labiausiai nustebinusių orlaiviais 2018 m. bandytų skraidinti objektų...

Jazzu planuoja užkariauti pasaulį – pristato dykumoje filmuotą ir 100 tūkst. eurų kainavusį klipą (483)

Sausio 23 diena, gali būti, pateks į Justės Arlauskaitės-Jazzu svarbiausių datų sąrašą....