aA
1956 m. rudenį sovietų kariams numalšinus sukilimą Vengrijoje, kilusį mėginant pasipriešinti šalies komunistiniam režimui, vos trejų Erzsebet Seibriger kartu su šeima atsidūrė po žeme. Viename iš daugybės Budapešte buvusių natūralios kilmės urvų, kur buvo galima apsisaugoti nuo tankų, bombų ir šūvių.
© Vida Press

Vis tik ši vieta – požeminė ligoninė, kurioje chirurgu dirbęs E. Seibriger tėvas gydė tiek vengrų revoliucionierius, tiek ir sovietų karius, - jų atmintyje išliko ilgam.

Sovietų kariuomenei numalšinus sukilimą dešimtys tūkstančių sukilime dalyvavusių vengrų buvo nuteisti mirti arba įkalinti. Tarp jų buvo ir gydytojų, padėjusių sužeistiems kovotojams už laisvę. Dėl nesveikos širdies E. Seibriger tėvas į kalėjimą nepateko, tačiau gydytojo licencija iš jo buvo atimta. „Jis buvo vienas iš laimingųjų, bet buvo juntama nuolatinė baimė, kad galbūt galiausiai jis vis tik bus suimtas”, - vaikystės prisiminimais dalinosi gydytojo dukra.

Nors šalies valdžia 2002 m. išslaptino informaciją apie čia veikusią ligoninę, ši erdvė vis dar įšaldyta laike, ją dengia paslapčių šydas ir nepapasakotos istorijos. Seibrigerių šeimos istorija – tik viena iš šimtų panašių istorijų, apie kurias imta kalbėti nuo tada, kai duris atvėrė ši ligoninė tapusi muziejumi.

„Daugybė vengrų vis dar nieko nežino apie šią vietą“, - patikino muziejaus rinkodaros koordinatorė Fruzsina Polacska. Šiandien vienos palatos lovose suguldytos vaškinės vengrų, vokiečių ir rusų karių skulptūros, skirtos atkurti scenas iš tų laikų, kai Antrojo pasaulinio karo metais ši ligoninė pradėjo veikti. Kitoje muziejaus patalpoje – jaunojo gydytojo Seibrigerio statula, pastatyta tarp ligonių, sužeistų per 1956 m. sukilimą, lovų.

Natūralios kilmės po Budapešto Budos dalimi esantys urvai istoriškai turėjo daugybę paskirčių: pradedant maisto atsargų laikymu, baigiant žmonių kalinimu ir haremo įkurdinimu, kai XVI a. Osmanų imperija valdė šį miestą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui viename iš šių urvų įkurtas įspėjimo apie oro pavojų centras, o mūšiams intensyvėjant miesto valdžia kūrė planus čia įkurdinti medicinines paslaugas teikiančią įstaigą. Duris 1944 m. atvėrusi ligoninė urvuose su antžemine Šv. Jono ligonine sujungta tuneliu, kuriuo buvo galima teikti šviežio maisto ir kitų prekių atsargas. „Tais laikais tai buvo labai modernu, jie turėjo viską, ko tik jiems reikėjo“, - teigė F. Polacska. Bent jau taip turėjo būti.

Fascinating WWII and Cold War hospital/nuclear bunker #buda #hospitalintherock #budapest 💉💊💣

A post shared by Domenico Carozza (@domcarozza_) on Mar 23, 2017 at 9:28am PDT

Antrajam pasauliniam karui tebesitęsiant ir rusams laikant Budapeštą apsuptyje ši požeminė ligoninė buvo tapusi vienintele vieta itin aktyviai bombarduojamame mieste, kur žmonės galėjo būti operuojami. Neilgai trukus ligoninė jau buvo perpildyta, joje vienu metu buvo gydoma iki 700 pacientų, o tai beveik 10 kartų viršijo jos pajėgumus. Gydomi pacientai iš ligoninės nenorėjo išvykti baimindamiesi vykstančio karo. Neretai kartu su ligoniniais čia glaudėsi ir jų šeimos nariai bei draugai.

„Buvo užimtas kiekvienas centimetras“, - interviu 2008 m. pasakojo grafienė Ilona Szechenyi, savanoriavusi šioje ligoninėje. Ji dalinosi prisiminimais apie tai, kaip teko miegoti ant neštuvų, atsilaisvinusių ligoniui mirus. „Džiūstantis kraujas ir visur tvyrojęs siaubinga kvapas – iš tiesų tai nebuvo itin maloni patirtis“, - prisiminimais dalijosi grafienė.

Dėl gausybės pacientų ir nepakankamo atsargų tiekimo siautė infekcijos, todėl kiekvieną dieną tekdavo į paviršių išnešti mirusiųjų kūnus ir greitai juos užkasti laikinoje laidojimo vietoje bombų krateriuose. Tvarsčiai būdavo nuimami nuo mirusiųjų kūnų ir naudoti naujiems pacientams gydyti. „Situacija dėl higienos buvo siaubinga, visur tvyrojo nepakeliama smarvė“, - pasakojo Gyula Steinert, savanorė gydytoja, kurios istorija pateko į jos dukters Agotos Steinert parašytą knygą. Galiausiai dėl bombardavimų nutrūko vandens tiekimas į požeminę ligoninę ir buvo sugriautas šią ligoninę su Šv. Jono ligonine jungęs tunelis.

Kai 1945 m. vasario mėn. apgultis pagaliau baigėsi ir Vengrija pradėjo kontroliuoti Sovietų Sąjunga, daugelis gydytojų, dirbusių ligoninėje, išvyko iš šalies, nes nenorėjo čia gyventi šalį valdant sovietams. Medikai pasinaudojo tarptautinės apsaugos sertifikatais, kuriuos jiems karo metais buvo išdavęs Raudonasis Kryžius. Vis tik gydytojas Seibrigeris nusprendė likti šalyje ir grįžti į savo namus Budapešte.

Kilus susirėmimams tarp vengrų ir rusų 1956 m. gydytojas Seibrigeris ir vėl pašaukimo vedinas atsidūrė ligoninėje, tik šį kartą jau kartu su žmona ir dviem mažais vaikais. „Mano prisiminimai nerišlūs, jie mėgina nuo manęs pasislėpti, - pasakojo gydytojo dukra E. Seibriger. – Prisimenu neštuvuose atgabenamus žmones, bet kadangi buvau vaikas, man buvo įdomu ir smagu tai stebėti. Tai buvo savotiška žaidimų aikštelė.“

Kai sukilimas buvo numalšintas, gydytojui Seibrigeriui suteikta dar viena galimybė išvykti iš šalies, juk daugelis skubėjo sprukti iš šalies pro laikinai atsivėrusias sienas. „Mes palikome namus, bet mano tėvas atsisuko ir pasakė, kad iš šalies jis išvykti negali, nes ligoniams bet kurią akimirką jo gali prireikti, - prisiminimais dalinosi ji. – Mama nenorėjo išvykti be jo, taigi likome čia.“

#hospitalintherock #Budapest #unbelievable 🤓😷💉🏥

A post shared by Alessandra Chiei Gallo (@alessandrachieig) on Jan 9, 2017 at 9:40am PST

Revoliucija tapo paskutiniu kartu, kai ši įstaiga veikė kaip ligoninė. Šaltojo karo metais intensyvėjant branduolinių atakų pavojams požeminė ligoninė pavirto branduoliniu bunkeriu, kurio egzistavimo faktą Vengrijos komunistų partija labai saugojo. Įdiegta vandens kaupimo sistema, galėjusi trims savaitėms tapti švaraus vandens šaltiniu. Oro tiekimo sistema papildyta aktyvuotos anglies filtrais, galėjusiais išvalyti užterštą orą. Didžioji šios įrangos dalis veikia dar ir dabar.

Ligoninėje gydytojo Seibrigerio atliktas vaidmuo darė poveikį jo dukters gyvenimui net po to, kai iš ligoninės buvo išleistas paskutinis pacientas. Daug metų gydytojas neturėjo darbo, gyveno baimėje dėl galimo suėmimo, jis draudė dukrai dalyvauti su komunizmu susijusiose veiklose mokykloje.

„Paauglystėje dėl buvo nelengva, nes teko viską daryti kitaip“, - pasakojo E. Seibriger. Nors jos balai buvo aukšti, prašymas dėl stojimo į aukštąją medicinos mokyklą kelis kartus buvo atmestas. Kadangi universitetai kontroliuoti komunistinio režimo, jos manymu, šios nesėkmės susijusios su 1977 m. mirusio tėvo veikla. Tik komunistinei sistemai Vengrijoje žlugus 1989 m. E. Seibriger suvokė, koks drąsus buvo jos tėvas, ligoninėje dirbęs tiek Antrojo pasaulinio karo, tiek ir Vengrijos revoliucijos metais.

Dabar jau šešis anūkus turinti E. Seibriger gyvena Budapešte, netoli nuo tos vietos, kurioje yra požeminė ligoninė. Pirmą kartą nuo sukilimo laikų į šią ligoninę ji sugrįžo 2007 m., kai duris atvėrė muziejus. Anksčiau gidai nė neįtarė, kad ligoninė veikė 1956 m., kai vyko revoliucija, todėl pasakodavo tik apie šios ligoninės reikšmę Antrojo pasaulinio karo metais.

E. Seibriger padeda muziejaus darbuotojams iš kruopelyčių surinkti istorijas apie ligoninei tekusį vaidmenį per revoliuciją, muziejaus ekspozicijai paaukojo tėvo medicininius instrumentus ir oficialius dokumentus. „Ši vieta man labai svarbi, nes prikelia istoriją naujam gyvenimui ir priartina prie šiandieninių žmonių, - patikino ji. – Ji yra autentiška, parodo, kaip čia dirbę žmonės rizikavo savo gyvybėmis. Dabar suvokiu, kad negalėjau skųstis dėl to, ką jis padarė. Mano tėvas buvo labai drąsus, todėl esu labai laiminga, galėdama papasakoti jo ir savo istoriją.“

Parengta pagal užsienio spaudą

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuviai įspėjo į Graikiją keliaujančius tautiečius: net dienos metu nepraraskite budrumo (70)

Nenuspėjami, ant kalnų išsibarstę, per 700 tūkst. gyventojų turintys Atėnai . Ar juos įmanoma...

Kad kelionės į Paryžių netemdytų nesklandumai: ko šiukštu nedaryti šiame mieste (49)

Paryžius – nuostabioji Prancūzijos sostinė, į kurią nuolat plūsta būriai turistų. Kad...

Tiems, kas neabejingi itališkam maistui, madai ir šiltai jūrai: regionas, į kurį poilsiauti vyksta ir patys italai (13)

Sakoma, kad Markės regionas Italijoje yra tarsi puodelis espreso – mažytis, tipiškai itališkas...

Mitais ir legendomis apipintas miestas: saulėta Kretos sostinė (8)

Kretoje visi keliai veda į Heraklioną – salos sostinę, didžiausią salos miestą. Todėl...

Pigi savaitgalio išvyka į vieną žaviausių Europos miestų: ką pamatyti per 3 valandas (93)

Jei planuojate, ką nuveikti savaitgalį ar laisvą dieną nuo darbų, norite kažkur trumpam...

Top naujienos

Verslo magnatas agituoja įteisinti 12 valandų darbo dieną, šešias dienas per savaitę (302)

Kinijos milijardierius, vienas iš internetinės prekybos milžinės „ Alibaba “ įkūrėjų...

Paaiškino, kas nutiks jei įsigalios nauja tvarka: keliuose matysime chaosą (82)

Vidaus reikalų ministerija ketvirtadienį pristatė siūlymus kardinaliai keisti nustatytą tvarką...

Arūnas Milašius. Kodėl Druskininkai ir Kaunas vėl susirinks Palangos ir Vilniaus pinigus (21)

Nors kurortuose dar nenugriaudėjo merų kalbos, tradiciškai sakomos per sezono atidarymo šventes,...

Kim Jong Uno ir Putino susitikime – nejaukios akimirkos (11)

Atmosfera buvo draugiška. Dailios patogios kėdės. Mandagios frazės. Šiaurės Korėjos lyderis...

Milijonai eurų senų katilų keitimui – svarbu žinoti 8 dalykus (84)

Gegužės 10 d. planuojama skelbti kvietimą gauti paramą neefektyvių biomasę naudojančių...

Lobodos koncertų organizatorius Baltijos šalyse dingo su pinigais: atlikėja kreipėsi į gerbėjus Vilniuje (14)

Rusijoje koncertuojanti ukrainiečių atlikėja Svetlana Loboda tapo sukčiaus auka. Savo paskyroje...

Naujų technologijų įmonių banga dairosi į ūkius, kovojančius su nenuspėjamais orais

Kai netikėtos audros su krušomis smogia 6 000 akrų žemės plotui, kurį Trevoras Schermanas kasmet...

Svajonės neišpildęs „Žalgiris“: kodėl Šaro širdyje – keistas jausmas? laida „Krepšinio zona“ (11)

„Giliai širdyje serija palieka labai keistą jausmą. Aš jaučiau, kad mes galime sukurti dar...

Savaitgalio maršrutas prie Antalieptės marių: tako puošmena – išskirtinis ąžuolas

Šiauriniame Antalieptės tvenkinio krante žaliuoja šimtmečiais savo amžių skaičiuojantis...

Pamaldose perskaitė trijų vaikų per išpuolius Šri Lankoje netekusio milijardieriaus žinutę (95)

Milijardierius „Asos“ savininkas, per teroristinius išpuolius Šri Lankoje netekęs trijų iš...