Tenka net „pasigooglinti“ norint prisiminti, kada Belgijoje buvo įvestos pirmosios karantino priemonės. Regis, tai nutiko iš kovo 13-os į 14-ą. Bet iš tiesų tą naktį sunku pamiršti – miestas siautėjo. Toks atsisveikinimas su barais, restoranais net sukėlė vyriausybės pyktį. Bet ar kitaip galėjo nutikti šalyje, kur barų, restoranų kultūra buvo neatsiejama daugelio gyvenimo dalis? Rytinė kava vietos kavinėje, pietūs – irgi dažniausia kokioje užkandinėje, po darbo – „laimės valanda“ bare, kuri gali išvirsti į siautėjimą iki ryto, arba vakarienė gurmaniškame restorane.
Iki šiol sunku patikėti, kad belgai ėmėsi tokių priemonių – mokyklų uždarymas, darbas iš namų ar net maisto parduotuvių „užkaltos“ durys tada atrodė įmanoma, bet barai..?! Taip nutiko galbūt net pirmą kartą per 190 metų Belgijos istoriją.
Bet kaip kitaip suvaldyti koronavirusą, kuris net karantino metu nustatomas keliems šimtams žmonių per parą ir skaičiuojama, kad nusinešė apie 6000 gyvybių.
Ar belgai laikosi ribojimų?
Ir taip, ir ne. Vien Briuselyje išrašyta keli tūkstančiai baudų dėl karantino nesilaikymo, o štai vienas 19-metis – tikras rekordininkas, baustas jau 14 kartų už tai. Dar daugiau, Velykų išvakarėse viename rajonų kilo riaušės po to, kai nuo policijos dėl karantino nesilaikymo bėgdamas žuvo jaunuolis − pateko į avariją.
Belgijos gyventojai nėra tokie pavyzdingi, kaip tikriausiai, kokie vokiečiai, kuriems tvarka yra tvarka, bet karantinas tikrai pakeitė jų gyvenimo būdą. Nors miestas nėra visiškai tuščias, tačiau nepanašus į tą, kuris buvo prieš karantiną: daugumą automobilių jau dengia gerokas sluoksnis dulkių, gatvėse ramu: vienintelis triukšmo šaltinis – pro langus sklindanti muzika. Dabar Briuselis atrodo kaip Briuselis vasaros atostogų sezono piko metu tingų sekmadienio rytą: keli vedžiojantys šunį, keli bėgiojantys ar einantys pasivaikščioti.
Prie maisto parduotuvių didesnis sujudimas, tiksliau eilės – žmonių skaičius juose ribojamas, įleidžiama tik po vieną, todėl prie jų susidaro gan ilgos eilės, žmonės stovi tvarkingai, kas pusantro metro vienas nuo kito. Dalis su kaukėmis, dalis – be. Nėra taip, kad ir gatvėje visi nešiotų kaukes – tai vis dar deficitas Briuselyje. Prie daugelio vaistinių įėjimo iškart pranešama: kaukių nėra, dezinfekcinio skysčio nėra. Tiesa, kas ieško, tas randa, bet tada ir sumoka – vienkartinė kaukė vienoje parduotuvėlių – 2,50 euro.
Ar pakilo ir kitos kainos? – gali paklausti tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojai. Galbūt ne, bet dalis prekybos centrų nustojo taikyti akcijas ir nuolaidas, o tai rimtas iššūkis piniginei. Tačiau dabar pasikeitė ir apsipirkimo tradicijos – retas kuris į parduotuvę eina kiekvieną dieną. Stengiamasi apsipirkti ilgesniam laikui ir po to be reikalo viruso negaudyti, eilėse nestovėti. Tiesa, daugelis prekybos centrų taiko apribojimus populiariausių produktų (miltų, ryžių ir pan.) kiekiui.
Ką veikti?
Įsibėgėjus pavasariui kaip niekad daug atsirado sportuojančių. O ką veikti, jei jau visas „Netflix“ peržiūrėtas? Tuo labiau, kad sportas (ar aktyvi fizinė veikla) yra teisėtas būdas išeiti į lauką ir policija baudos neišrašys. Tarkim, kaimyniniame name, kur nuomojami atskiri kambariai, jaunimas įsirengė vos ne visą sporto salę vidiniame kieme.
Laimingi jie, kaip ir visi kiti, kurie turi nors kokį žemės lopinėlį prie savo namų. Mat sodininkystė, „žemdirbystė“ tapo neatsiejama daugelio karantino rutinos dalis. Net Belgijos vyriausybė sukruto ir leido atidaryti belgiškus „senukus“ bei kitokias augmenijos parduotuves.
O kaip su garsiuoju Briuselio burbulu – ES institucijomis, diplomatinėmis ir verslo atstovybėmis? Jis visiškai išsikraustė į skaitmeninę erdvę. Garsiojoje Liuksemburgo aikštėje prie Europos Parlamento ketvirtadieniais tylu – nebeliko šokių ant stalų. Nuo didžiosios daugumos susitikimų iki spaudos konferencijų ir diskusijų apie ES ateitį – viskas vyksta internete.
Oi, vos nepamiršau apie dar vieną „pramogą“ – kasdien 20 val. daugelis Briuselio gyventojų išeina į balkonus ar išlenda pro langus ir ploja… Ploja medikams, policininkams, parduotuvių darbuotojams, ploja visiems tiems, kurie ne tik gelbsti gyvybes, bet ir kas dieną, rizikuodami savo sveikata, užtikrina, kad gyvenimas tęstųsi ir karantino metu. Įspūdingas bendrumo jausmas, kartais net ašaros susikaupia akyse.
Taigi taip ir gyvena Europos sostinė karantino ritmu.
