Paklausti, kodėl į Bavariją? – palangiškiai atsakė: „Dėl kelių paprastų priežasčių. Skristi lėktuvu į tolimas šalis su trimis vaikais, kurie jau patenka į suaugusių keleivių kategoriją, mums per brangu, o Vokietija, galima sakyti, čia pat, nesunkiai pasiekiama automobiliu... Bavarija – pasakiškas kraštas: ten nuostabūs Alpių ir ežerų vaizdai, virtinė įspūdingų pilių, nepaprasto grožio viduramžių miesteliai...“
Sužavėjo viduramžių dvasia
„Vaikščiojome po seną Švabijos miestelį Fiuseną. Grožėjomės Noišvanštaino pilimi, drebindami kinkas 90 m aukštyje virš kalnų tarpeklio. Linderhofo rūmuose išvydome dar neregėtą karališką prabangą. Plaukiojome po žalsvą Plansee ežerą Austrijos Tirolyje. Ilsėjomės miestelyje ant Bodensės ežero kranto, kur kitoje pusėje matyti Šveicarijos Alpės, – vardijo Rūta ir Aidas. – Apėjome Zigmaringeno miestelį prie Dunojaus ir galingą Hohencolernų (Prūsijos karalių) pilį. „Paėmėme“ kone tarp debesų stūkstančią dar vieną Hohencolernų tvirtovę – šalia Bisingeno. Iššniukštinėjome Tiubingeno gatveles ir, beje, rotušės senų knygų turgelyje aptikome tiek mums įdomių senienų, kad negalėjome atsitraukti! Namo parsivežėme seną fotoalbumą su Kuršių nerijos vaizdais... Žinoma, laiko nepakako viskam, ką norėjome pamatyti, nes dar reikėjo aplankyti ir vandens parkus – juk keliavome su vaikais“.
Svarbu gerai susiplanuoti
Bet kurios kelionės planavimas, be abejo, priklauso nuo finansinių galimybių. Aidas ir Rūta atskleidė, kad visus metus taupė vadinamuosius „vaiko pinigus“, ir ši taupyklė šeimai padengė didelę dalį kelionės išlaidų.
Palangiškiai sakė norėję, kad kelionėje būtų ne tik edukacijos, bet ir pakankamai poilsio, ir vaikiškų pramogų. „Viską susidėliojome iš anksto: maršrutus, nakvynes, lankytinus objektus, poilsio zonas... Kad nesiblaškytume nuvykę, neeikvotume brangaus laiko. Nebandėme apžioti kuo daugiau lankytinų objektų pervargę ar peralkę. Jei vaikai nepailsėję ar neišsilakstę, – muziejais ir peizažais jų nesudominsi, ims zirsti ir varginti, o tai nesuderinama su atostogų dvasia. Dėl tos pačios priežasties mes nevažiavome naktį, nemiegojome automobilyje ir neliūdėjome ko nors nespėję. Atstumai žemėlapyje visuomet atrodo mažesni nei realybėje“.
Nukeliavo per dvi dienas
Iki Bavarijos palangiškiai važiavo 1800 km. Pirmą dieną pasiekė Lenkijos vidurį, antrą – Čekijos Karlovy Varų kraštą, Marianske Lazne kurortą, čia pailsėjo ir trečią dieną jau buvo Švabijos Alpių papėdėje, netoli Austrijos sienos, – apsistojo Rydeno miestelyje prie Forgenzės ežero.
„Sužinojome, kad didžiulis Forgenzės ežeras, prie kurio išsirinkome „gasthauzą“, iš tiesų yra dirbtinis tvenkinys. Vasarą jame plaukioja jachtos, o žiemą vanduo visiškai išleidžiamas – kad pavasarį kalnuose tirpstantis sniegas ir smarkūs lietūs neužtvindytų gretimų gyvenviečių. Žiemą, vaikštant ežero dugnu, galima matyti kadaise paskendusių namų pamatų liekanas ar net romėnų kelio Via Claudia Augusta pėdsakus, – pasakojo Rūta. – Prie Forgenzės buvome dvi dienas ir aplankėme šalia esantį Fiuseno miestą, legendinę Noišvanštaino pilį, Linderhofo rūmus, pasivažinėjome serpantinais, pasigrožėjome kalnų ir ežerų peizažais. Paskui patraukėme prie žymiojo Bodeno (kitaip – Konstanco) ežero, kur apsistojome nuostabiame Langenargeno kurorte“.
Bavarijos grožybės
„Mūsų aplankytas Fiuseno miestelis, įsikūręs 800 m virš jūros lygio, prie Lecho upės, atrodo kaip kruopščiai nutapytas paveiksliukas, – pasakojo lietuvaičiai, – bet viso pasaulio turistus jis traukia ne todėl, kad toks gražus, kad senas – pastatytas romėnų tvirtovės vietoje, kur buvo saugomas Via Claudia kelias, vedęs per Alpes į Italiją, o miesto teises gavo XIII amžiaus pradžioj... Žmonės čia plūsta dėl šalia jo esančios Noišvanštaino pilies, kuri stūkso kalnuose, virš gilaus Polat tarpeklio. Pilis iš tolo atrodo panaši į gulbę, plaukiančią per kalnus. Ją aplanko 1,4 mln. žmonių per metus. Neuschwanstein, išvertus pažodžiui iš vokiečių kalbos, ir reiškia „naujas gulbės akmuo“. Gulbės simbolių pilna Bavarija. Linderhofo rūmuose gidas išaiškino, kodėl taip yra...“
Liudviko II keistenybės
Paklausta, kokį įspūdį padarė Noišvanštaino pilis, Rūta tik skėstelėjo rankomis: „Net neverta aušinti burnos – geriau jau ją pamatyti savo akimis. Bet prieš pamatant verta pasidomėti Liudviko II gyvenimo istorija...“
„Šio paskutinio Bavarijos karaliaus atvaizdus šiame regione galima pamatyti visur: ir suvenyrų parduotuvėlėse, ir net gyventojų languose: vietiniai garbina savo „pasakų karalių“, Vitelsbachų palikuonį. Jis užaugo Bavarijos Alpėse, pilyje Hohenšvangau, tėvai – Bavarijos karalius Maksimilianas II ir Prūsijos princesė Marija. Buvo paslaptinga ir tragiška asmenybė...
Vitelsbachai Bavariją valdė nuo XII amžiaus. Liudvikas karaliumi tapo 18 metų ir labai sudėtingu laiku – kai Bismarkas vienijo Vokietiją. Politika jam buvo svetima sritis – jis žavėjosi poezija ir muzika, tapatinosi su Lohengrinu – Šventojo Gralio riteriu (jo simbolis – gulbė), buvo įsimylėjęs Vagnerį, dievino jo operas... Aistringai įgyvendino vaikystės svajones statydamas stulbinamas pilis, iš kurių iškiliausia – jau minėtas Noišvanštainas. Iškilo ten pat, kur kadaise buvo Švangau riterių – Vitelsbachų protėvių – tvirtovių liekanos.
Liudvikas buvo gražuolis, bet bijojo moterų, tad amžininkams kėlė įtarimų dėl homoseksualumo. Šeimos nesukūrė, mėgavosi vienatve, mėgo prancūzišką Liudviko XIV stiliaus prabangą...“
Liudviko II skonį lietuvaičiai išvydo aplankę jo statytus nedidelius, bet įspūdingus Linderhofo rūmus, kuriuose karalius gyveno.
„Alpių kraštovaizdyje jie įkomponuoti kaip organiška dalis. Viduje kvapą užgniaužė kiekviena patalpa, kiekviena interjero detalė. Rūmus supa parkas, puošia terasos, skulptūros, 30 m aukštyn šaunantis fontanas... Šalia rūmų, kalno papėdėje, karalius buvo įsirengęs dirbtinę grotą su stalaktitais, stalagmitais ir dirbtinį ežerą su dirbtinėmis bangomis ir apšviečiamu dugnu, kuriame plaukiodavo paauksuota kriauklės formos valtimi. Gidas pasakojo, kad Liudvikas buvo ne tik lakios vaizduotės romantikas, bet ir pažangių technologijų šalininkas: ežere bangas kėlė firmos „Siemens“ elektros generatorius – pirmasis toks daiktas visoje karalystėje. Rūmuose buvo įrengta moderni šildymo sistema – iš rūsyje kūrenamo židinio šiluma vamzdžiais buvo paskirstoma po visus kambarius.
Pilių statyboms eikvojo iždą į kairę ir dešinę, pridarė skolų. 1886 m. Vyriausybės nariai neteko kantrybės ir privertė jį atsisakyti sosto, paskelbę neveiksniu. Liudvikas prievarta buvo išvežtas į Bergo pilį prie Štarnbergo ežero, kur po trijų dienų jį rado negyvą kartu su gydytoju psichiatru. Versija, kad karalius psichiatrą pasmaugė ir nusiskandino pats, bavarai netiki, tačiau kas iš tiesų nutiko, – iki šiol nežinoma“.
Lietuvių pamėgtas universitetas
Penktą kelionės dieną lietuvaičių šeima pasuko į Vokietijos šiaurės vakarus. „Nedideliame jaukiame miestelyje prie Švarcvaldo girios (50 km nuo Štutgarto) mūsų laukė čia gyvenantys lietuviai draugai. Pakeliui dar aplankėme dvi galingas Prūsijos karalių Hohencolernų pilis: viena jų stūkso Zigmaringeno mieste prie Dunojaus, kita – netoli Bisingeno. Šioji paliko turbūt patį didžiausią įspūdį. Ji labai aukštai... Statyta dar XI a., žinoma, kelis kartus perstatyta. Įdomu tai, kad dabar pilis privati, vis dar priklauso Hohencolernų giminei, Prūsijos ir Švabijos atšakoms“.
„Šeštąją savo kelionės dieną pajudėjome tik 5 km – iki vandens parko, ten ilsėjomės visą dieną, o vaikai kaip reikiant išsidūko. Paskutinę viešnagės dieną mūsų dar laukė netoli esantis Tiubingenas – viduramžių miestelis, nepaliestas karo, – pasakojo Aidas ir Rūta. – Įsikūręs Nekaro upės slėnyje, jis garsėja ne tik išpuoselėta senąja architektūra, bet ir tuo, kad jo gyventojų amžiaus vidurkis mažiausias visoje Vokietijoje. Mat kas trečias Tiubingeno gyventojas – studentas. Universitetas čia įkurtas XV amžiuje. Jo koridoriais vaikščiojo matematikas Kepleris, psichiatras Alsheimeris, ne vienas Nobelio premijos laureatas ir (kaip nepasididžiuosi) mūsų Jurgis Zablockis, Kazys Ambrozaitis, Marija Gimbutienė, Kazys Bobelis, Alfonsas Nyka-Niliūnas... Beje, universitetui dabar priklauso ir miesto pilis, kurią XV a. pastatė Hohencolernai”.
Kupini įspūdžių ir pailsėję prieš ilgą kelią atgal, aštuntąją atostogų dieną šeima patraukė namų link. Į Bavariją jie atvyko pro Drezdeną ir Miuncheną, o atgal vyko pro Štutgartą. „Verta žinoti, kad jei pro Štutgartą vyksite sekmadienį – išvengsite kamščių, kurie čia, sakoma, vieni didžiausių Europoje, – patarė Aidas. – Mes vėl pakeliui pernakvojome Čekijoje – pigiai ir gražiai, kitą dieną „numynėm“ beveik iki Varšuvos, vėl pernakvojome ir grįžome namo. Tiesa, šeima Lenkijoje, ties Varšuva, dar užsimanė pasidairyti po prekybos centrus, kurie netoli autostrados, bet labai nusivylė, nes, pasirodo, brangiau nei Lietuvoje“.
Apie kainas
„Šios kelionės metu mokamų kelių mums nepasitaikė, – sakė Aidas. – Žmona iš anksto pasirūpino nakvynėmis – užsakė prieš kelis mėnesius. Kuo anksčiau, tuo pigiau. Lenkijoje, netoli Lodzės, ir Čekijoje, Karlovy Varuose, pasirinko viešbučius už 90-100 eurų nakčiai: tai kaina už du atskirus numerius su pusryčiais penkiems asmenims. Vokietijoje, kukliuose svečių namuose, padorią nakvynę galima rasti už maždaug 180-200 eurų: tai irgi kaina penkiems asmenims su pusryčiais. Visais užsisakytais viešbutukais, atsižvelgiant į kainos ir kokybės santykį, likome tikrai patenkinti.
Kadangi kuro teko piltis ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Vokietijoje, galiu teigti, jog pigiausias jis Lietuvoje, kurios degalinės dyzelinas tuo metu kainavo nuo 1,04 iki 1,07 euro. Lenkijoje – apie 1,21, o Vokietijoje – apie 1,21-1,25, nors greta automagistralės jis kur kas brangesnis. Teko mokėti ir po 1,6 už litrą.
„Maisto produktai tiek Vokietijos, tiek Čekijos, tiek Lenkijos prekybos centruose kainuoja panašiai kaip Lietuvoje, bet pakelės kavinėse karšti patiekalai brangiausi Vokietijoje, – pasakojo Rūta. – Pavyzdžiui, Lenkijoje prie degalinių esančiose valgyklėlėse karšto patiekalo kaina – 15 zlotų, o Vokietijoje – tiek pat eurų. Bavarijos miestelių kavinukėse galima rasti greito maisto ir už 5 eurus. Tarkim, pusė kepto viščiuko su bulvytėm ir daržovėm Zigmaringene kainavo 4,5 eur. Šnicelis su bandele (nors atrodė kaip paprastas mėsainis) Tiubingene – irgi 4,5 euro. „Weisswurst“ (balta dešra) su padažu ir bulvėmis – 3,50 euro. Kaušelis desertinių ledų – 1,5, buteliukas limonado – 1,70 euro... Fiusene ragavome įdomų rutulio formos gardėsį už 3,20 euro“.
Aidas pridūrė, kad Vokietijoje užtat pigus alus: nuo 0,29 euro už butelį. Tiesa, už stiklinį butelį tenka papildomai mokėti 8 centų, o už plastikinį – 25 centų užstatą. „Net ir turistų gausiose vietose, vadinamuosiuose „biergartenuose“, alus juokingai pigus – 3-3,5 euro.“
„Bilietas į municipalinį akvaparką suaugusiam – 4 eurai, vaikui – 2,5 euro. Šeimyninis bilietas į Linderhofo rūmus 5 asmenims (2 suaugę, 3 vaikai) – 18 eurų. Kelionė arkliukų traukiamu vežimu į Noišvanštaino pilies kalną – 7 eurai vienam asmeniui, – vardijo Rūta. – 35 minučių turas po pilies vidų vienam asmeniui – 23 eurai. Mes nespėjome į turą, pavėlavome: bilietus parduoda tik iki 17 val. Bet pilį iš išorės apeiti gali ir vėliau. Laimei, karalienės Marijos tiltas (nuo jo geriausiai matyti pilis) prieinamas nemokamai“.
Šaukštas deguto
„Džiaugiamės, kad nemalonumas kelionėje pasitaikė tik vienas... – sakė Rūta. – Jis mus ištiko jau pirmąjį kelionės vakarą. Nakvynės apsistojome netoli Lodzės, trijų žvaigždučių viešbutyje Osjakove. Antrą kelionės rytą buvo suplanuota kilti anksti ir Čekijos Karlovy Varų kraštą pasiekti dieną. Kad, apsistoję Marianske Lazne kurorte – jau prie Vokietijos sienos, smagiai pailsėtume prie ežero ar miesto baseino, nes dienos pasitaikė itin karštos... Tačiau Osjakove mums sugedo automobilio kondicionieriaus kompresorius... Aidui teko susirasti artimiausią automechaniką. Remontas, kuris truko nuo 8 ryto iki 14.30 val., kainavo daugiau nei tikėjomės - 260 eurų...“
