Sarajevas – meilė iš pirmo žvilgsnio
Pirma diena. Sarajevo oro uostas – Sarajevas.
Pirmi įspūdžiai puikūs. Išaiškėjo, kad Sarajevas – turbūt pirmas oro uostas, kur valiutos keitimo kursas yra artimas oficialiam. Keičiamės kursu 1,936 BAM /EUR ir jau galima ieškoti taksi. Raudonąjį taksi „Crveni taxi“ užsakė paslaugūs nuomos punkto vaikinai. Važiuodami į miestą užsukome į autobusų stotį, kur palikome bagažą.
Taksi gavau pirmą pamoką, kurios paskui nekartojau – neapdairiai paklausiau apie „Snaiperių alėją“; taksistas apsimetė, kad nesuprato. Tapo gėda. Aišku, kad skausmingos karo temos geriau nejudinti, jei pats pašnekovas apie tai nepradeda kalbėti.
Važiuojant į miesto centrą aplink pilna jugoslaviško brutalizmo stiliaus blokinių daugiaaukščių. Toliau vaizdai sparčiai keičiasi – šiuolaikinis naujasis miesto centras su administraciniais ir prekybos pastatais, Austro - Vengrijos imperijos XIX -XX a. pr. miestas ir senasis Osmanų imperijos laikų miesto centras – Baščaršija.
Baščaršija buvo ta vieta, kur iš karto įsimyli tą miestą ir norisi į jį sugrįžti. Kvapai, garsai, muedzinų šauksmai iš minaretų. Vieni žmonės apsirengę šortais ir marškinėliais, kiti – rytietiškai; musulmonų moterys apsigobusios skaromis, o kai kurios atvykėlės net dengia visą veidą.
Ragaujame Bosnijos kavą (bosanska kahva) ir suprantame, kad tas saldus skystis, kuris pas mus yra vadinamas „turkiška kava“ mažai ką bendro bendro turi su to gėrimo pussesere iš Bosnijos. Beje, serbiška kafa ir kroatiška kava neprilygo Sarajevo ir Travniko bosniškai kavai.
Už poros kvartalų nuo Baščaršijos – europietiškas miestas – rotušė ir kiti čeko Karelo Paříko pseudo maurų stiliaus pastatai, parkai Miljackos upės pakrantėje, Lotynų tiltas, kur 1914 m. buvo nužudytas erchercogas Ferdinandas, dėl ko atsirado dingstis kilti I pasauliniam karui.
Pakako pusdienio, kad suprastume, jog reikės grįžti į Sarajevą, skirti laiko jo skausmingai istorijai, puikiai architektūrai, pakilti į kalvas ir pasigrožėti saulėlydžiu.
Grįžtame į oro uostą. Pora sakinių apie automobilių nuomą. Didžiausia nuomos pasiūla yra Sarajeve, mažesnė - Tuzloje, o Mostare ji yra skurdi. Teko susitaikyti su tuo, kad už mašinos pridavimą kitame oro uoste reikia primokėti. Autonuomos kainos šioje šalyje su pilna draudimo apsauga ir žalia korta mažesnės penktadaliu nei pernai Juodkalnijoje (be papildomų paslaugų).
Pasiimame mašiną – važiuosime apie 120 km rytus, į Višegradą. Perklausiame nuomos punkte dėl Srpskos Republikos – „ten keliai tokie patys, tik užrašai pirmiau kirilica“.
Serbiška rytinė Bosnija ir Hercegovina – pervertintas Andrićgradas ir atrasta Trebinė
Sarajevo oro uostas – Višegrad
Kelias kyla į kalnus, pakeliui mėgaujamės besileidžiančioje saulėje žėrinčio Sarajevo panorama. Kelis kartus kertame entitetų (FBIH ir Srpskos Republikos) ribą. Pastarojoje keliai prastesni, o Bosnijos pusėje – naujai remontuoti. Kalnų kelias vis siaurėja, blogėja. Sunerimome, kad iki Višegrado keliausime dvigubai ilgiau nei planavome. Kilo abejonių dėl avantiūros nuvažiuoti per visą šalį 1500 kilometrų. Pasitikrinę mapy.cz žemėlapyje (jį atsisiuntėme iš anksto, kad veiktų ir be interneto) išsiaiškinome, kad važiuojame ne tuo keliu.
Toje Srpskos Republikos dalyje, kur vyko karas, nėra jokių nuorodų į kitame entitete esančias vietoves. Grįžtame atgal ir susirandame posūkį į pagrindinį kelią.
Toliau jau normalus kelias. Mūsų pusėje – lėtai judantys sunkvežimiai, o į priešingą pusę – grįžtantis į sostinę sekmadieninis eismas. Prieš Višegradą jau sutemus matome, kad labai daug tunelių.
Antra diena. Višegrad – Mokra Gora - Banjska Stena (Serbija)
Ryte Višegrade grožimės vaizdu į garsųjį didžiojo vizirio Mehmed-pašos Sokolovićiaus 1577 m. statytą 180 m ilgio akmeninį tiltą. Ivo Andrić parašė knygą „Na Drini ćuprija” (Drinos tiltas) apie Rytų Bosnijos istoriją nuo Osmanų invazijos iki I pasaulinio karo, už kurią 1961 m. gavo Nobelio premiją.
Višegradas garsus ir liūdna Bosnijos karo istorija – čia būta etninių valymų, visiškai pasikeitusių miesto ir apylinkių demografinę sudėtį.
Vienos dienos kelionė į Serbiją. Aplankome „Šargano aštuoniukę“ (Šarganska osmica) siaurąjį geležinkelį – jame 15 km atkarpoje yra virš 20 tunelių.
Po to vykstame už 70 km į Banjska stena regyklą, nuo jos pasigrožime fantastišku vaizdu iš 800 metrų aukščio į patvenktą Drinos upę.
Grįždami aplankome du režisieriaus Emiro Kusturicos inicijuotus architektūros kūrinius abiejose valstybinės sienos pusėse.
Serbijoje, Mokra Gora miestelyje yra Drvengrad (Mečavnik, Kustendorf) – etno kaimas su cerkve, muziejais, kavinėmis, namais su Che Guevaros ir Gagarino atvaizdais, „Bruso Lijaus“ ir „Federika Felinija“ gatvėmis. Šioje vietoje buvo filmuotas filmas „Život je čudo“ (Gyvenimas kaip stebuklas).
Bosnijos Višegrade, Rzavo ir Drinos santakoje, yra Andrićgradas. Jame įsikūrę meno inkubatoriai, kavinės, instaliacijos. Čia savotiškai pasakojama Balkanų istorija – nuo Ivo Andrićiaus herojų iki Gavrilo Principo, nuo Bizantijos kiemų iki Nikolos Teslos. Šiek tiek šaltas ir dirbtinokas kūrinys, ypač kai ryte nėra turistų.
Višegradas, Mokra Gora ir Andrićgradas buvo tie katalizatoriai, kurie paskatino aplankyti Bosniją ir Hercegoviną. Paskui išaiškėjo, jog toje šalyje yra ir puikesnių vietų.
Trečia diena. Višegrad – Goražde - Tjentište – Trebinje
Važiuojame virš 200 km per visą Rytų Bosniją. Prie Višegrado grožimės tunelių išvagotu keliu Drinos upės tarpeklyje. Toliau kelias vidutiniškos kokybės, bet kai nėra eismo, važiavimas yra vienas malonumas.
Kelis kartu ties Goražde kertame Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos ir Srpskos Republikos sieną. Goraždėje intensyviai tvarkomas miesto centras; nepavyko pasivaikščioti po miestą, kuris 1992-1995 metais buvo beveik toks pats garsus kaip Srebrenica; tik čia JT taikdariams pavyko išsaugoti taikius bosnių gyventojus.
Prie seniausio Sutjeskos nacionalinio parko kelias pasidaro prastesnis. Sustojame Tjentištėje prie gigantiško paminklo Jugoslavijos partizanams. Sutjeskos nacionaliniame parke, Juodkalnijos pasienyje yra aukščiausias Bosnijos kalnas – Maglić (2387 m). Atidėsime Bosnijos kalnų lankymą kitam kartui.
Pakeliui grožimės medžiais apaugusiomis uolomis. Pravažiavus 2013 metais pastatytą 2,1 km ilgio Čemerno tunelį kelias tampa geras iki pat Trebinjės. Čia visiškai kitokia gamta – iki Adrijos jūros lieka tik 30 km.
Trebinje (Trebinė) – jaukus, puikaus klimato, apie 20 tūkst. gyventojų turintis Rytų Hercegovinos miestas prie Trebešnjicos upės. Yra senamiestis, aplink keli vienuolynai. Čia galima puikiai praleisti 3-4 dienas vaikštant po miestą, lankant apylinkių vienuolynus ar vyno rūsius. Mes suradome įspūdingus naujus apartamentus prie senojo tilto už juokingą kainą. Svetingi šeimininkai net susirašinėdami nebandė apsimesti, kad moka angliškai. Buvo proga išmokti serbiškai „srečan put“ (laimingo kelio) ir dar porą naudingų frazių.
Trebinės apylinkėse matėme įdomias irigacijos sistemas, kur vanduo dideliais ratais keliamas į laukų drėkinimo latakus.
Puiki miesto geografinė padėtis – iki Kroatijoje esančio Dubrovniko tik 30 km, Juodkalnija irgi šalia – iki Herceg Novi yra tik 40 km, o iki Kotoro – 80 km.
Ketvirta diena. Trebinje – Dubrovnik – manastir Tvrdoš – Hercegovačka gračanica
Ryte išsiruošėme į Dubrovniką. Iš plento prieš Dubrovniką pasukome siauručiu keliu, užvažiavome iki viršutinės keltuvo stoties, pasigrožėjome puikia senamiesčio panorama.
Deja, kelionė į patį Dubrovniką virto vien automobilio stovėjimo vietos paieška. Pamatę centro link stovintį 2-3 km kamštį supratome, kad rugsėjo pradžia yra niekam tikęs laikas lankyti Dubrovniką automobiliu.
Grįžome į Hercegoviną. Turėjome progą pasimėgauti Trebinės ir apylinkių vienuolynų ramybe. Smagu apsilankyti vienuolynuose esančiose krautuvėlėse.
Tvrdošo stačiatikių (pravoslavų) vienuolynas (manastir Tvrdoš) turi įdomią istoriją. Jis įsteigtas XV amžiuje. Bosnijos karo metu sugriovus katedrą (soborą) į šį vienuolyną iš Mostaro persikėlė Humo-Hercegovinos vyskupas. Lankantis vienuolyne reikia deramai apsirengti. Skraistės dalinamos prie įėjimo.
Ant aukšto kalno prie Trebinės yra 2000 metais pastatytas vienuolynas Hercegovinos Gračanica (Hercegovačka Gračanica). Jis yra Kosove esančio Gračanicos vienuolyno kopija.
Hercegovina – kroatiškas kraštas ir rytietiška egzotika
Penkta diena. Trebinje – Vjetrenica – manastir Zavala – Ravno - Neum
Neskubėdami važiavome plačiu Trebešnjicos upės slėniu iki pećina Vjetrenica – didžiausio Bosnijos – Hercegovinos urvo. Ola tokį pavadinimą gavo nuo pučiančio iš angos vėjo. Net už 10-15 metrų reikia apsirengti, kai lauke yra +28°C karštis. Olos viduje temperatūra siekia vos +11°C. Kuo karščiau lauke, tuo stipriau iš olos pučia vėjas.
Urvo ilgis su atšakomis yra virš 7 km. Lankymui atverta apie 600 metrų urvo. Ekskursijos vyksta kas valandą. Formatas labai patogus – einant į priekį gidė pasakoja, o atgal neskubant galima fotografuoti (be blykstės). Mums labai pasisekė – ėjome tik keturiese, o už mūsų buvo dvi ekskursijos su 100 žmonių grupe.
Visiškai greta, už puskilometrio yra dar viena įžymybė. Nors čia kroatiška Hercegovina, veikia stačiatikių Zavalos vienuolynas (manastir Zavala). Savo asketiškumu ir vieta uolose jis labiausiai patiko iš trijų aplankytų vienuolynų.
Ravno kaime, savivaldybės (općinos) centre sustojome buvusioje siaurojo geležinkelio stotyje. Pačiame stoties pastate yra viešbutis. Iš buvusio siaurojo geležinkelio trasos nuo Čapljinos iki Dubrovniko ir Trebinės padaryta dviračių trasa, o geležinkelių infrastruktūros objektams bandoma rasti turistinę paskirtį.
Kelią į pajūrį pasirinkome per Kroatijos teritoriją. Kaip vėliau išaiškėjo, tai pasiteisino. Iki Kroatijos sienos ir dar porą kilometrų eina naujutėlaitis kelias, paskui teko klaidžioti Dalmatijos lauko keliukais iki Adrijos magistralės (jadranska magistrala). Sieną įveikėme be problemų. Kroatai mus praleido, nes esame Europos Sąjungos piliečiai, o Bosnijos-Hercegovinos pasieniečiai tik žvilgtelėjo, kad mašina su BiH numeriais ir mostelėjo toliau važiuoti. Vėl grįžome į savo Bosniją-Hercegoviną.
Neumas – Hercegovinos pajūris
Bosnija Hercegovina turi turbūt trumpiausią pasaulio pajūrį (tiesiai – apie 9 km, kranto linija su Kleko pusiasaliu – 20 km). Daugumai keliaujančių lietuvių pažintis su Bosnija-Hercegovina prasideda ir pasibaigia važiuojant į Dubrovniką ir kertant Neumo 9 km atkarpą bei du kartus stovint pasienyje. Beje, Kroatija stato tiltą į Pelješaco pusiasalį, kurį ketina baigti 2022 metais ir aplenkti Bosnijos-Hercegovinos teritoriją.
Kaip Bosnija – Hercegovina gavo tą pajūrio ruoželį? Ši Adrijos pajūrio teritorija priklausė Ragūzos (Dubrovniko) miestui – valstybei, kuri sėkmingai laviravo tarp Austrijos-Vengrijos, Osmanų imperijos ir Venecijos Respublikos. XVII a. pabaigoje Ragūza buvo Osmanų imperijos sąjungininkas. Po Osmanų imperijai nesėkmingos 1699 m. Kalrovaco sutarties (Osmanai neteko visos Vengrijos ir dalies Slavonijos bei Vojvodinos) labai pašlijo geopolitinė Ragūzos respublikos padėtis.
Ji atidavė savo sąjungininkui turkų sultonui du mažus pajūrio gabaliukus, kad neturėtų sausumos sąsajų su Venecijos Respublika – Neumą ir Sutoriną (prie Herceg Novi). Braižant 1945 m. Jugoslavijos respublikų sienas Neumas liko Bosnijai-Hercegovinai, o Sutorina atiteko Juodkalnijai.
Visos nakvynės buvo tik Bosnijoje ir Hercegovinoje. Planavome susirasti kelioms dienoms nakvynę Kroatijoje, Makarskos rivjeroje, tačiau likus dviem savaitėms iki kelionės ten pasiūla buvo neadekvati – arba brangu, arba toli nuo jūros, arba akivaizdūs trūkumai. Netyčia pažiūrėjus pasiūlą Neume ir išvydus 30-40 proc. kainų skirtumą mūsų sprendimas pasikeitė.
Pats Neumas (Neum) yra kurortas, kažkas per vidurį tarp juodkalnietiškos Sutomorės, ukrainietiško Bukovelio. Tačiau puikūs apartamentai pačiame centre su vaizdu į įlanką atpirko visus miestelio trūkumus. Dar maloni smulkmena – ten puikiai veikia Kroatijos mobilusis ryšys.
Būtent Neume buvo pats geriausias kelionės gastronominis siurprizas. Jį parodė šeimininkas. Tas restoranas yra centrinėje Karaliaus Tomislavo gatvėje vadinasi „Laguna“. Rekomenduojama stabtelėti tiems, kas skuba pro Neumą į Dubrovniką.
Neumas yra labai patogi vieta aplankyti ir Hercegovinos įžymybes – Kravicos krioklius, Počitelj senamiestį, Blagajų – bei išnaršyti Kroatijos Makarskos rivjerą, Dubrovniką, Pelješacą bei Mljeto, Korčulos ir Hvaro salas, o Pelješaco pusiasalyje – Stono miestą.
Šešta diena. Neum – Mljet – Ston – Neum
Kelionė įpusėjo. Vieną dieną praleidžiame žaliausioje Kroatijos Mljet saloje, kur plaukiojame laivu po salos ežerą ir maudomės sūriame ežere. Pakilus ant kalno nebesigirdi kroatiškų radijo stočių, vien tik itališkos.
Grįždami aplankome Ston miestą, kuriame yra antra pagal ilgį Europoje siena iki Mali Ston miesto. Abiejų miestelių ir Balkanų „kinų sienos“ aplankymui reikia visos dienos. Pasitenkiname pavaikščioję po jaukų senamiestį, kuriame namai yra su originaliais langų apvadais.
Septinta diena. Neum – Počitelj– Međugorje – Neum
Iš Neumo važiuojame puikiu rekonstruotu keliu į Hercegovinos gilumą. Už 20 km naujas kelias baigiasi. Senas kelias labai siauras, apie 3 m asfalto pločio su aštriomis asfalto briaunomis ir siaurais kelkraščiais, kur vos prasilenkia mašinos.
Pakeliui pamatome kažkokius vaisius renkančius žmones. Pasirodo, tai smokvos (figos). Nusileidę prie Svitavos ežero stabtelime prie vietinio gyventojo kelyje prekiaujančio kroatiško Hercegovinos krašto gėrybėmis. Šeimininkas pasirodė labai kalbus ir draugiškas. Kai norėdami baigti pokalbį mandagiai pasakėme, kad važiuojame į Medžiugorję (Međugorje), pokalbio nepavyko sutrumpinti, bet gavome dovanų naminio vyno butelį.
Počitelj yra miestelis už 10 kilometrų nuo Čaplijnos miesto. Visos navigacijos rodo, kad reikia važiuoti vietiniais keliukais į viršutinę miesto dalį. Navigaciją ignoravome – ir nesuklydome. Prie trasos E-73 Ploče – Čapljina – Mostar miestelio apačioje nesunkiai radome automobilio stovėjimo vietą. Pats miestelis yra Bosnijos-Hercegovinos TOP lankytinų vietų penketuke ir kandidatas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Fantastiškas jausmas stovėti ant aukšto kalno, žiūrėti į Balkanų kalvas, seną autentišką rytų miestą, ir klausyti iš džamijos (bosn. - mečetės) minareto muedzino kvietimo melstis Alachui.
Medžiugorje. Pats miestelis su pagrindine gatve buvo nusivylimas – gal vienintelis per visą kelionę. Pagrindinė gatvė yra didelė prekyvietė – religiniai reikmenys, batai, suvenyrai, rankinukai, drabužiai, vėl religiniai reikmenys, vėl rankinukai.
Tuo tarpu bažnyčioje ir apylinkėse visiškai kita atmosfera. Ten labai stiprūs energetiniai laukai. Daugybė šventiškai nusiteikusių tikinčiųjų iš viso pasauliu. Kunigai įvairiomis kalbomis klauso išpažinčių.
Beje, čia buvo vienintelė vieta, kur matėme lietuvius – tiksliau, turistinį autobusą iš Lietuvos.
Išbandome pirmą Bosnijos - Hercegovinos autostrados atkarpą. Grįžtame į Neumą puikiomis Kroatijos autostradomis ir Adrijos magistrale. Pakeliui akį džiugina Neretvos upės delta ir saulės apšviesti miesteliai.
Aštunta diena. Neum – Kravica– Čapljina – Stolac – Blagaj - Mostar
Dar viena diena Hercegovinos įžymybėms. Iki Kravicos krioklių važiavome Kroatijos ir kroatiškos Hercegovinos autostradomis.
Kravica (pavadinimas reiškia karvutę) – kelių krioklių kaskados, iš kurių viena yra lankoma, iki kitų galima priplaukti laiveliu. Ore tvyrant 28 laipsnių karščiui buvo malonu nusimaudyti vėsiame kalnų upės vandenyje šniokščiant kriokliams. Nustebino laikini tilteliai be turėklų ir laikinos kavinės. Grįžus namo ir panaršius internete išaiškėjo, kad vasarą buvo itin žemas vandens lygis, o pats įdomumas yra pavasarį, kai kriokliuose yra kelis kartus daugiau vandens, o visus tiltelius nuneša pavasario potvyniai. Ši vieta yra puikiai išreklamuota ir žmonių čia itin gausu.
Už 3 km nuo Stolaco miesto, yra Radimlja nekropolis. Jame yra 133 stećci - XVI-XVII a. akmeniniai antkapiai, kai šiuose kraštuose dar vyravo Bosnijos bažnyčia, nepripažinta didžiųjų religijų. Kartu su mažesniais nekropoliais Kroatijoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje stećci yra UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąraše.
Toliau vaizdingas kelias veda Mostaro link. Nusukame į Blagaj kaimą, kur yra tekija – prie dervišo (musulmono vienuolio) namo, pastatyto uoloje prie upės, kuri nuteka po žeme. Tai buvo vienas įdomiausių Bosnijos ir Hercegovinos objektų. Egzotišką įspūdį musulmoniškoje aplinkoje sustiprina ne tik pastatų, kiemo ir interjero detalės, bet ir gausybė iš musulmoniškų šalių atvykusių žmonių.
Visai šalia Mostaras. Įsikuriame pačiame centre su vaizdu į džamijas (mečetes) ir į čaršiją (senamiestį).
Mostar – Stari most, Senamiestis, Neretva
Šis miestas abipus Neretvos upės visoje Bosnijoje ir Hercegovinoje yra lankytina vieta numeris 1. Senasis tiltas (Stari most) yra turbūt didžiausia ir žinomiausia visos valstybės turistinė įžymybė. Jis pastatytas 1566 metais, o jo aukštis siekia 24 metrus.
Vakarinėje Mostaro miesto dalyje gyvena daugiausia kroatai, o senamiestyje ir rytinėje upės pusėje – bosniai musulmonai. Per Bosnijos karą vyko ne tik šių bendruomenių kovos su serbais, bet ir tarpusavio kovos. 1993 m. lapkričio 9 d. Senasis tiltas buvo susprogdintas. Miesto rytinėje pusėje išlikę labai daug karo pėdsakų – žymiai daugiau nei Sarajeve.
Dabar senamiestis gyvas, pilnas turistų, tačiau geriau įsižiūrėjus matosi, kad daug kas atstatyta. Sunku įsivaizduoti, kaip į tiltą vedančiose gatvelėse tilps lankytojai turistai, kai Bosniją ir Hercegoviną atras užsienio turistai.
Vėl paklausėme savo šeimininko rekomendacijų ir Aščinica Balkan turėjome dar vieną progą susipažinti su bosnių virtuve.
Vidurio ir Šiaurės Bosnija – turistų neatrastas kraštas
Devinta diena. Mostar-Konjic-Sarajevo pakraščiai-Travnik -Jajce
Važiuojame į šiaurę – už Mostaro išnyksta pakelės prekyvietės, kurios siūlo smokvas (figas) ir lubenicas (arbūzus). Kelias tarp Mostaro ir Sarajevo labai vaizdingas – jis eina Neretvos paupiu, yra daug tunelių, kartais vaizdą paįvairina hidroelektrinių užtvankų patvenkti žalsvi upės vandenys.
Kadangi oras sparčiai blogėja, renkamės tolesnį variantą pagrindiniu šalies keliu E-73, kuris eina pro Sarajevo priemiesčius.
Konjic. Tito bunkeris. Ši vieta buvo „jei bus laiko, tuomet aplankysime“ sąraše. Per dieną yra dvi ar trys ekskursijos, kurias reikia rezervuoti internetu. Kaip tik apie 12 valandą buvome netoliese, tai nuskubėjome į bunkerio pradžią prie pat senojo tilto. Išaiškėjo, kad bunkeris yra toliau kalnuose, o čia tik informacijos centras. Maloni infocentro darbuotoja mus palydėjo apie 7 kilometrus iki buvusios karinės zonos kalnuose. Ji apsirengusi tradiciniais bosnių rūbais, tačiau puikiai kalbėjo angliškai. Buvo įdomu sužinoti jos požiūrį į karą ir į ateitį padalintoje šalyje.
Jugoslavija šaltojo karo laikais buvo socialistinė valstybė, tačiau ji vykdė nepriklausomą nuo Vakarų ir sovietinio bloko politiką. 1979 metais po ketvirčio amžiaus statybos baigta atominė slėptuvė, kur vienu metu galėjo pasilėpti apie 350 svarbiausių pareigūnų ir vadovauti šaliai karo metu. Ši vieta vadinama „Titov bunker“ (Tito bunkeriu), nors pats maršalas Tito po objekto baigimo ten niekada nebuvo – jis netrukus mirė.
Ekskursija truko porą valandų ir neprailgo. Buvo aprodytos gyvybės palaikymo sistemos, kareivių ir funkcionierių patalpos, svarbiausiojo vado apartamentai, ryšių punktai. Viskas išliko nepaliesta, kaip 1979 metais – pradedant apžiūrų žurnalais bei propagandiniais plakatais ir baigiant gigantiškais to meto „mobiliaisiais“ telefonais. Jugoslavijos karo pradžioje buvo gautas įsakymas susprogdinti slėptuvę, bet du vietiniai kareiviai – serbas ir bosnis sugebėjo išgelbėti ją nuo sunaikinimo.
Akies kampu žvilgtelime į Konjico senamiestį su dar vienu Osmanų epochos akmeniniu tiltu ir judame tolyn. Prasidėjo liūtis. Puikiomis Vidurio Bosnijos mokamomis autostradomis pervažiavome trečdalį šalies. Pakeliui žvilgtelėjome į taisyklingas Visoko kalvas, kurias kai kas laiko didžiausiomis pasaulio piramidėmis. Vienas iš čia kilęs Amerikos verslininkas nusamdė mokslininkus, kurie įrodė, kad tai ne gamtos, o žmonių rankų kūriniai.
Išsukę iš autostrados kelias dešimtis kilometrų labai lėtai važiavome paskui sunkvežimius. Vidurio Bosnijoje dar yra kur gerinti kelius.
Stabtelime Travnike. Puikus musulmoniško miesto senamiestis su pilimi ir džamijomis. Dar viena bosanska kahva nuima kelionės nuovargį.
Dešimta diena. Jajce, Plivos kriokliai
Jajcės-Travniko regionas buvo vienintelis, kur buvo sunkiau susirasti nakvynę. Pasiūla nedidelė, čia turizmas dar nėra išvystytas.
Senojoje Bosnijos karalystės sostinėje Jajcė yra Vrbaso ir Plivos upių santakoje. Beje, šiame mieste 1943 m. lapkritį, partizanai įkūrė antrąją Jugoslavijos Respubliką. Tas pastatas, kur įvyko steigimo aktas, tebestovi prie Plivos upės. Čia buvo poilsio diena.
Aplankėme pilį, nedidelį senamiestį su įdomiais namais ir įžymiuosius Jajcės (Plivos) krioklius. Šie kažkuo net įspūdingesni nei garsieji Kravicos kriokliai – galima arti prieiti. Iš kito kranto yra įspūdinga senamiesčio panorama su kriokliais.
Už 10 km yra du Plivos ežerai. Tarp jų tekantis upelis buvo padalintas į daug smulkių vagų, o ant jų pastatyti mažyčiai malūnėliai – mlinčići. Smagu praleisti kelias valandas toje puikioje aplinkoje tarp šniokščiančių kriokliukų.
Vienuolikta diena Jajce-Banja Luka-Doboj-Tuzla-Gornje Dubrave (TZL)
Navigacija rodė maršrutą link Tuzlos vaizdingais vietiniais keliukais, bet paskutinę dieną jau neeksperimentavome. Išbraukėme iš maršruto ir Srebreniko bei Tešanj pilis.
Kelias Banja Lukos link veda vaizdingu Vrbaso upės slėniu. Labai patogu, kad čia yra įrengta daug aikštelių, kur galima stabtelėti pasigrožėti kalnais ir upe.
Banja Luka – faktinė Srpskos Republikos sostinė. Nuobodus miestas su ilgais priemiesčiais ir niekuo neypatingu centru. Labai savotiškai atrodė minios žmonių laukiančių autobusų.
Centre yra pėsčiųjų gatvė, didžiulė 1929 m. statyta katedra (soboras) su net 45 m siekiančia varpine. Per Jugoslavijos karą sugriautos ir 2016 m. atstatytos Ferhat pašos mečetės (Ferhat-pašina džamija) su 43 m aukščio minaretu nepavyko aplankyti dėl gatvių remontų. Naujosios serbiškos cerkvės Bosnijoje išsiskiria savo varpinių aukščiu – jas statė ne žemesnes nei šalia esantys minaretus. Šiame mieste neužsibuvome.
Kitus 100 km įveikėme jau trečiąja šalies autostrada. Srpska Republikoje prie kiekvieno išvažiavimo iš autostrados kabo didžiulės serbų trispalvės. Kelias puikus, o kalvotas peizažas po kalnų jau atrodo nuobodokai.
Stabtelime serbiškame Doboj mieste, kuris iš dviejų pusių apsuptas bosnių gyvenamų vietovių. Tai didžiausias šalies geležinkelių mazgas. Po Bosnijos karo čia buvo taikos palaikymo pajėgų JAV atsakomybės zonos centras, kur tarnavo ir Bosnijoje taiką saugoję lietuviai. Čia pavyko nesunkiai susikalbėti angliškai. Miestas kiek apleistas, bet savotiškai žavus savo daugiakultūriškumu.
Eismas iki Tuzlos toks pats komplikuotas, kaip prie Travniko – siauras kelias eina per gyvenvietes, daug krovininių mašinų. Į akis krenta tai, kad čia žmonės gyvena pasiturinčiai – didesni namai, puošnesnės džamijos.
Tuzloje, trečiame pagal dydį šalies mieste išvystyta pramonė. Miestas garsus savo sūraus vandens ežerais. Mieste yra nedidelė čaršija. Pasimėgaujame paskutine kelionėje bosanska kahva, pasivaikštome po senamiestį ir važiuojame 15 kilometrų link Tuzlos oro uosto atiduoti mašinos.
Nakvynę pasirinkome ne mieste, o prie oro uosto, Dubrave Gornje kaime. Pusvalandis miego paryčiais yra geriau nei važiavimas taksi tamsoje siauru keliu. Prie Tuzlos oro uosto yra didelė kokybiškų nakvynių pasiūla. Susirandame savo paskutinę nakvynę. Naujas namas, puikus kiemas, svetingas šeimininkas, kalbantis tik bosniškai. Dar vienas 10 balų įvertinimas.
Kai jau atrodo, kad šioje šalyje niekas negali nustebinti, buvo dar viena maloni staigmena. Kai nuomos punkte pridavėme automobilį, ten jau laukė šeimininkas, kuris neprašytas mus pavežė tą kilometrą.
Per 10 dienų nuvažiavome lygiai 1750 kilometrų – daugiausia Bosnijoje-Hercegovinoje, užkabindami Kroatiją ir Serbiją. Dar norėsis grįžti į šią šalį, kur minaretai ir bažnyčių bokštai varžosi tarpusavyje, kuris iškils aukščiau eglių viršūnių.
Lankytinų vietų TOP 20:
1. Mostar, Stari most (Senasis tiltas)
2. Sarajevo, Baščaršija (Senamiestis)
3. Počitelj
4. Blagaj, tekija (dervišo namas)
5. Trebinje. Senamiestis, Tvrdošo ir Gračanicos vienuolynai
6. Konjic, Tito bunkeris
7. Jajce. Kriokliai
8. Plivos ežero malūnėliai (mlinčići)
9. Kravicos kriokliai
10. Manastir Zavala (vienuolynas)
11. Jajce. Pilis, senamiestis
12. Međugorje. Bažnyčia, piligriminės vietos
13. Višegrad, tiltas
14. Vjetrenica
15. Stolac, Radimlja nekropolis
16. Travnik. Pilis, senamiestis
17. Konjic. Tiltas, senamiestis
18. Tuzla. Čaršija, druskos ežerai
19. Višegrad, Andrićgrad
20. Neum
