Kalbu, žinoma, apie už 60 kilometrų nuo Krokuvos esantį Osvencimo miestą, kuris pasaulyje geriau žinomas vokiškuoju Aušvico vardu. Miestas garsus vienu žymiausiu nacių koncentracijos lageriu, kuriame karo metais buvo nužudyta daugiau nei milijonas žmonių, iš kurių 90 proc. aukų sudarė žydų tautybės piliečiai. Šiuo metu buvusiose lagerio teritorijose veikia muziejus po atviru dangumi. Galima tik nuspėti kokia bloga energija tvyro toje vietoje ir kaip stipriai ji gali paveikti silpnesnių nervų žmones.
Taigi, pirmiausia siūlau užsiduoti klausimą sau, ar tikrai norite ten vykti. Vieno atsakymo, tinkančio visiems, turbūt nėra ir nebus. Pažįstu žmonių, kurie visą gyvenimą gyvena Krokuvoje ir niekada nėra apsilankę Aušvice, motyvuodami silpnais nervais ar būsimomis neigiamomis emocijomis, kurių šiame pasaulyje ir taip pakanka.
Kitiems yra kitaip. Aš pats seniai planavau aplankyti Aušvicą, nes norėjau bent kažkiek prisiliesti prie šio siaubingo istorinio epizodo, apie kurį tiek daug esu skaitęs. Ilgai nevykau, nes vis jaučiausi nesusikaupęs ar nesubrendęs. Ir kai pagaliau pasiryžau, likau šiek tiek nusivylęs. Bet apie viską nuo pradžių.
Kaip žinia, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lenkiją, šalia Osvencimo miesto naciai įrengė koncentracijos lagerį skirtą lenkų politiniams kaliniams. Būtent jie sudarė pagrindinę kalinių dalį. Su jais buvo elgiamasi itin brutaliai. Bet tai buvo tik žiedeliai lyginant su tuo kas vėliau vyko Aušvice.
Kadangi kalinių skaičius augo, netrukus naciai pastatė didelio ploto antrąją koncentracijos stovyklą Bžežinkos kaime esančiame už poros kilometrų nuo Aušvico. Ir pavadino ją Aušvicu II arba Birkenau naikinimo stovykla. Čia kartu su lenkais buvo kalinami ir sovietų karo belaisviai. Galiausiai nuo 1942 m. čia jau masiškai, perpildytais vagonais buvo gabenami žydai. Gabenami tokiais kiekiais, kad netrukus prireikė statyti trečiąjį Aušvicą. Kalinių naikinimo mašina dirbo visu pajėgumu ir Aušvicas tapo vienu didžiausiu masiniu kapu pasaulyje.
Dabar šias koncentracijos stovyklas aplankyti ir suvokti nacių žiaurumus gali kiekvienas. Tą padaryti jums padės autentiškai atkurti stovyklos pastatai, barakai, įstaigos bei ekspozicijos ir fotografijos juose. Aušvicas III turistams nėra atvertas, tačiau Aušvicas I ir Aušvicas Birkenau yra pasiekiami ne tik laisvai, bet ir nemokamai.
Iš Krokuvos į Aušvicą nuvykti galima autobusais, traukiniais ir organizuotomis ekskursijomis kainuojančiomis keliolika eurų. Mes vykome mikroautobusu ir visą maršrutą planavomės patys.
Kelionėje labai jaudinausi ir mano vaizduotėje sukosi visi matyti filmai apie šią vietovę. Tačiau vaizduotė išsisklaidė pamačius keliasdešimt turistinių autobusų ir šimtus lengvųjų automobilių parkavimo aikštelėje. Netrukus pamačiau ir ilgiausias eiles prie kasų. Pradžia pasirodė prasta.
Atstovėję eilę gavome bilietą, už kurį mokėti nereikėjo. Ant bilieto buvo nurodytas laikas kada galėsime žengti į muziejaus teritoriją. Nustebome, kad įėjimas nemokamas, matyt, uždirbinėti pinigus iš žmonių kančių ir mirčių lenkams neatrodo labai etiška. Kita vertus, tai buvo tik mano pasvarstymas, tikrosios priežasties, kodėl turistus leidžia už dyką, aš neišsiaiškinau.
Prieš žengiant vidun reikia nuspręsti ar teritoriją tyrinėsite savarankiškai, ar už kelis eurus įsigysite audio gidą. Abu variantai turi ir savo pranašumų, ir trūkumų. Audiogidas teikia daug įdomios informacijos, tačiau veda maršrutą pakankamai greitai, dėl ko ne visad spėjama susitelkti ties vienu ar kitu objektu. Einant savarankiškai galima klajoti kiek tik širdis geidžia, tačiau bus sunkiau gauti glaustos informacijos apie vietą kurioje esate.
Kai kur siūloma imti ekskursiją su audio gidu ir po dienos ar kitos vėl atvykti paklajoti savarankiškai. Idėja gal ir nebloga, jei turite daugiau laisvų dienų, tačiau aš siūlyčiau daryti dar kitaip. Prie to dar grįšiu.
Nuo Aušvico I iki Aušvico Birkenau turistus veža kas keliolika minučių kursuojantys autobusai. Kelionė yra nemokama. Pirmasis Aušvicas yra mažesnis, daugybę įvairios paskirties pastatų turėjęs miestelis, o Birkenau yra milžiniška erdvė, kurios dauguma pastatų yra buvę kalinių barakai. Savo aktyviuoju laikotarpiu Aušvicas I buvo miestelis-kalėjimas su savo administracija ir kitomis įstaigomis, o Birkenau buvo tiesiog naikinimo stovykla. Garsusis užrašas ant vartų skelbiantis, kad darbas neva tai išlaisvina yra pirmajame Aušvice, o garsieji atvykimo vartai, rodomi visuose filmuose yra Birkenau vietovėje.
Atsakyti į klausimą, kodėl žmonės apskritai važiuoja į Aušvicą, galima įvairiai. Aš, manau, kad tai yra gera galimybė prisiliesti prie vienos tragiškiausių paskutinio amžiaus istorijų, kažko iš jos išmokti ir likti sukrėstam. Galvojau, kad toks sukrėtimas leis pažvelgti į savo gyvenimą kitomis akimis ir suprasti, kad palyginus su tuo, ką patyrė iš savo kasdienio gyvenimo ištraukti, čia įkalinti ir savo gyvenimus baigę žmonės, dauguma mūsų problemų gal ir nėra jau tokios didelės. Galbūt ši vieta leis pergalvoti savo vertybes, kitu žvilgsniu pažiūrėti į save, artimuosius ir suvokti kaip vis dėl to gerai, turtingai, ramiai ir sočiai mes gyvename. Suprasti, kad esame daug laimingesni nei įsivaizduojame. Tai yra tai, ko aš tikėjausi iš apsilankymo Aušvice.
Tačiau dėl perdėm žemiškos priežasties man šio jausmo patirti nepavyko. Mano lankymosi Aušvice metu, dangumi linksmai ritinėjosi saulė, buvo karšta, tvyrojo triukšmas, klegesys, todėl susikaupti kilnioms mintims buvo neįmanoma. Pasidaryti normalių nuotraukų taipogi, nes kad ir kur suktum fotoaparatą, nuotraukose vis tiek matysi kitus turistus su savais fotoaparatais.
Aš, deja, buvau tik tas vienas iš daugybės besidairančių, kad neužminti kam nors ant Achilo kulno, todėl jokio išskirtinio jausmo dėl vietovės ypatingumo nepajutau. Per daug ten judesio blaškančio dėmesį.
Taigi, grįžtant prie mano minties, kaip tiksliau perskaityti, ką Aušvicas nori mums pranešti, mano patarimas būtų toks – lankykitės Aušvice, kai žmonių ten yra mažiausiai. Nuvykite darbo dienos viduryje, tamsiausiu metų laiku, kai bus mažai saulės, medžiai stovės nuogi, bus pilka, drėgna ir niūru. Manau, būtent tada pajusite tai, dėl ko ši vietovė ir buvo įprasminta bei atverta lankytojui, kaip amžinas priekaištas žmonių kvailybei ir iš jos kylančiam žiaurumui.
