Nors ne vienam daugiau kaip 9000 km kelionė automobiliu gali labiau panašėti ne į atostogas, o į devynis pragaro ratus, mūsų šeimai toks nuotykis – didžiausias malonumas. Ir jei pernai keliavę su devynių mėnesių kūdikiu, galėjome tik spėlioti kaip toli pavyks nuvažiuoti (o pavyko iki pat Pietų Italijos), šiemet jautėmės kur kas labiau užtikrinti, nors ir tekdavo atsižvelgti į dabar jau beveik dvimečio keliautojo vis dažniau pareiškiamą asmeninę nuomonę. O kadangi Europoje lieka vis mažiau neaplankytų vietų (automobiliu esame nuvažiavę iki Neapolio, Marselio, Atėnų, Stambulo), šiemet ieškojome naujų iššūkių.
© Jurgis Paplaitis

Kadangi Europoje lieka vis mažiau neaplankytų vietų (automobiliu esame nuvažiavę iki Neapolio, Marselio, Atėnų, Stambulo), šiemet ieškojome naujų iššūkių.

Pažvelgus į žemėlapį, kryptis aiški – Pirėnų pusiasalyje esanti Ispanija, o gal net ir Portugalija. Tiesa, tik šiaurinė pusiasalio dalis – važiuoti atostogų įkarštyje rugpjūčio mėnesį į Pietų Pirėnus neatrodė itin sumanu – tiek dėl orų, tiek ir dėl milijonų atostogautojų bei gerokai didesnių, nei kitais metų laikais, kainų.

Keliaujame rugpjūtį – nors ir pats nepalankiausias metas, kai atostogauja visa Europa, bet kitu metu rasti daugiau mažiau laisvesnes tris savaites (tiek maksimaliai buvome numatę skirti kelionei) nebuvo jokių galimybių. Tad kraunamės mantą į erdvų ir gana didelę prošvaisą turintį „Renault Grand Scenic“ (daugiau apie patį automobilį skaitykite „Delfi“ Auto skyriuje), susidedame kelionių vadovus (tiek „Lonely Planet“, tiek ir „Rough Guide“, bet galiausiai dėl laiko stokos daugiausiai naudojamės internete rasta informacija), įsidedame popierinius kelių atlasus ir atsinaujiname žemėlapius navigatoriuje.

Be to, iš esmės atpigus internetui užsienyje, nebekyla problemų naudotis „Google“ paslaugomis, gauti nuolat atnaujinamą kelio informaciją (taip renkantis alternatyvius maršrutus), pasitikrinti visą reikiamą informaciją, važiuojant sulaukti patvirtinimo iš užsakytos gyvenamos vietos – dingus apribojimams dėl interneto, kelionė gerokai palengvėjo, kadangi nebereikėjo ieškoti vietų, kur galima pasinaudoti nemokamu belaidžiu internetu.

Tiesa, apie viešbučius – kaip visada, naudojomės www.booking.com svetainės paslaugomis, užsisakydami nakvynę išvakarėse arba net tą pačią dieną. Nors paslauga veikia ir ne be priekaištų (ypatingai į tai atkreipėme dėmesį šiemet, kai labiausiai erzino papildomi mokesčiai ir kitos pastabos smulkiu šriftu), bet svetainėje yra didelis gyvenamųjų vietų pasirinkimas (žinoma, jei nekalbėti apie kurortinius Atlanto pakrantės ir Viduržemio jūros miestus), tad rasti nakvynę nakčiai už 50-70 eurų gerame dviviečiame kambaryje ar apartamentuose tokių miestų centruose kaip Madridas, Lionas ar Miunchenas, nebuvo jokių problemų.

Žinoma, tai negalioja tokiems kurortams kaip Valensija ar Barselona – jei iš pradžių, pasiekę Portugaliją, grįžtant planavome aplankyti ir juos, tinkamų gyvenimo vietų už numatytą kainą taip ir neradome, o gyventi priemiesčiuose nenorėjome. Bet ir ko ten grūstis sezono įkarštyje – geriau čia atvažiuoti rudenį ar pavasarį, kol dar oras gražus.

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

Tad mūsų maršrutas – Šiaurės Ispanija, pagal galimybes – šiaurinė Portugalijos dalis ir kelias atgal per Madridą ir Pirėnų kalnus. Centrinės Ispanijos vasaros karščių bijojome veltui – 200 kilometrų nuo Madrido esančiame Salamankos mieste ryte buvo vos 8 laipsniai šilumos (ir tai – rugpjūčio mėnesį!), Madride – vos daugiau nei 20 – juokingiausia, kad visos kelionės metu didžiausi karščiai buvo kaimyninėje Lenkijoje ir jau grįžus Lietuvoje.

Toliau savo kelionę suskirstėme į dešimt mažų aprašymų, didžioji dalis – su vaizdo medžiaga.

1. Nesidžiauk radęs, neverk pametęs – taip prasidėjo mūsų pirmoji kelionės diena Ispanijos link. Iš Vilniaus išvažiavome sekmadienį ryte ir iki Varšuvos tikriausiai neteko nuvažiuoti greičiau – tuščias kelias pro Lomžą (kol nepabaigti kelio darbai, vengiu kelio pro Balstoge) ir jokių spūsčių – išvažiuojame 7:30 ryte ir 12:30 jau esame Varšuvoje – įvertinus sustojimus ir pridėjus valandos skirtumą, gaunasi vos daugiau nei 5 val. O degalų sąnaudos – 5.2 l/100 km – aukštam septynviečiui automobiliui su kroviniu tai yra tiesiog puikus rezultatas!

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

Bet tada kortos ėmė nekristi... Kadangi navigacijos nejungėme (nes Lenkija ir taip išmaišyta skersai išilgai), drožėme pažįstamais keliais, vadovaudamiesi kelio ženklais. Tik link Vroclavo vietoj planuoto kelio pro Lodzę, nusukome A8 greitkeliu tiesiai – deja, bet apie 20 km už Varšuvos ten buvo vieni remontai. Bet po to – puikus nemokamas lenkiškas autobanas, kuriuo labai greitai sukome kilometrus. Kol atėjo TAS momentas, kai paaiškėjo, kad važiuojame link Katovicų, o į Vroclavą reikėjo pasukti... prieš 80 kilometrų...

Atostogų režimas, niekaip kitaip daugiau to negalime paaiškinti. Tad stringame pavakario spūstyse, važiuojame trečiaeiliais keliais skersai link numatyto miesto – „uždirbame“ valandą papildomo laiko, bet nebelieka dvejonių ar važiuoti iki Drezdeno ir nakvojame Vroclave. Atostogos prasidėjo smagiai!

2. Vroclavas, nors ir atvykome vėlai, patiko – puikios architektūros buvęs Vokietijos miestas su daug įvairiausių užeigų ir gyva atmosfera. O mums laikas tęsti kelionę. Bet žmogus planuoja, o likimas koreguoja – iš išvakarėse Vokietijoje užsakyto viešbučio ateina laiškas, kad su vaikais jie svečių nepriima. Bet kokiu atveju, mūsų maršrutas nesikeičia – link Prancūzijos per Vokietiją važiuojame vaizdingu Mozelio upės slėniu, kuris vertas atskiros kelionės. Įspūdingi vaizdai, puikūs keliai palei upę ir vynuogynus, maloniai stebinančios kainos – mūsų svečių namų kambario šaldytuve vietos gamintojų vynas kainavo 3-6 eurus – tokių kainų Lietuvoje net parduotuvėse nepamatysi.

Galiausiai išsukame iš šalutinio kelio, vingiuojančio palei upę, ir šokame į Liuksemburgo link vedantį greitkelį – eismas intensyvus, ir tai ne dėl turistų gausos, o dėl gerokai pigesnių degalų kainų – dyzelinas šioje mažoje karalystėje nesiekia nė euro, tuo metu kai gretimoje Vokietijoje ir Prancūzijoje jis kainuoja 20-30 centų daugiau. O ir pats Liuksemburgo miestas, kurio senamiestis išsidėstęs ant įspūdingo skardžio, vertas mažiausiai dienos pasivaikščiojimo – žinoma, ir visoje nedidelėje šalyje yra ką veikti, bet mūsų tikslas yra gerokai toliau.

3. Nors atrodo, kad tikslą tuoj pamiršime – Prancūzijoje neaplenkiame puikaus Burgundijos regiono, garsaus tiek savo vynais, tiek ir kulinariniais malonumais. Tiesa, ne viskas vyksta idealiai – Prancūzijoje pirmai nakvynei pasirenkame Nansį miestą, prisiskaitę apie išskirtinę miesto architektūrą, kurios idėjinis autorius – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis.

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

Miesto centre yra efektingi rūmai, bet pats miestas labai nesužavi – gailimės, kad nepasirinkome nakvynės toliau esančiame gerokai jaukesniame Dižone. Na, bet negali visko žinoti – kitą dieną važiuojame per puikius Burgundijos vynuogynus, lankome miestelius (bet užpernai aplankytas Elzaso regionas pavergė labiau – čia vynuogių auginimas yra milžiniškas verslas, todėl, nors ir apstų vyno ūkių, taip pat galima važiuoti Burgundijos vyno keliu, bet keliauti reikia susirinkus informaciją ir iš anksto susitarus dėl vyninių lankymo). Apsistojame Bono (pranc. Beaune) mieste – jaukioje Burgundijos vyno sostinėje su daugybe užeigų gurmanams ir ramiu senamiesčiu – šio regiono šerdis ir tikrai vertas sustojimo, jei norite daugiau pažinti regiono gėrybes. O mes ryte sukame toliau. Mūsų kelyje – dar vienas delikatesas – Dordonės upės pakrantė su įspūdingais miestais – tvirtovėmis ir uolose įrengtais namais – tikras perlas mūsų kelyje, kurį nusižiūrėjau per televizorių stebėdamas šiųmetes „Tour de France“ dviračių varžybas.

Nakvojame Perigėje (pranc. Périgueux) – jaukiame baltų pastatų mieste, kurio tylios gatvės tampa tikra atgaiva po ilgos kelionės dienos. Jau kitą dieną sukame link Ispanijos – pravažiuojame Gaskonės regioną ir Bordo miestą, bet čia nestojame – šiai vietai reikia atskiros kelionės. Tačiau užkopiame į aukščiausią Europoje Pilos (pranc. Dune du Pilat) smėlio kopą, nuo kurios nedraudžiama ir smagiai pasileisti bėgte žemyn įkaitusiu smėliu. Kadangi penktadienis ir jau vakarėja, šone paliekame kurortinį Biaritzą ir sukame į Baskijos kalnus, kur gyvensime netoli Pamplonos esančioje kaimo sodyboje.

4. „Kaimo“ sodyba pasirodo besanti pilis su įspūdingu interjeru, karališkais apartamentais ir itin draugiškais šeimininkais – atvažiavę gana vėlai, esame kviečiami prie stalo, kur ragaujame vyną, užkandžius ir specialiai mums iškeptą tautinį baskų patiekalą – „Tortilla de patatas“. Kraštovaizdis pro langą kažkuo primena Toskanos regioną – tolumoje laukai, kalvos, kalnai. Už nakvynę įspūdingoje vietoje mokame 65 eurus, už vakarienę su vynu – vos 10 eurų visai šeimai!

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

„Palacio de Ochovi“ – keliausite netoli Pamplonos, būtinai apsistokite. Ryte važiuojame į Pamploną – ir pasigailime, kad ją iš anksto „nurašėme“ – kažkuo šiaurės Italijos miestus primenantis ir baskų kalba Iruna vadinamas miestas, kuriame vyksta kasmetinis bulių bėgimas, užkabina savitumu ir jaukiomis gatvėmis, tad čia norėtųsi pralesti gerokai daugiau nei tik pusdienį. Per pietus važiuojame į Atlanto pakrantėje esantį San Sebastianą (baskų k. Donostija) – tai miestas, kuriame gyventojų skaičiui tenka daugiausiai „Michelino“ žvaigždėmis įvertintų restoranų. Išties, šeštadienio popietę miestas tiesiog pulsuoja, o laisvą vietą automobiliui randame tik apvažiavę kelias požemines stovėjimo aikšteles.

Už tapas užkandėles (baskų kalba jos vadinamos pintxos) susimokame daugiau nei už visą vakarienę ir, pavaikštinėję seno uosto gatvėmis, nusprendžiame, kad ši Šiaurės Ispanijos „Palanga“ – ne mums. Popiet vėl sukame į kalnus dabar jau tikrai kaimo sodybos link – kitąryt planuojame aplankyti Bilbao esantį Gugenheimo muziejų. Jis, nors ir ne itin didelis, atrodo išties įspūdingai ir iš esmės pakeitė kažkada buvusį dokų rajoną.

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

Gailimės, kad neturime laiko labiau susipažinti su šiuo miestu ir sutariame, kad į baskų kraštą reikės būtinai grįžti – įspūdingos gamtos, kitokios kalbos, smagių, vingiuotų ir neperkrautų kelių bei draugiškų žmonių šalis užbūrė savo kitoniškumu. O kur dar neaplankyta regiono sostinė Vitorija-Gasteisas (turiu pripažinti, kad vietoje antros nakvynės kaime geriau būtume apsistoję šiame mieste) ir kiti baskų miestai. Bet jau po kelionės tampa akivaizdu, kad noras važiuoti toliau buvo apdovanotas neeiliniais potyriais.

5. Kad ir Ispanijos Paatlantės keliu – į Senojo pasaulio kraštą važiuojame vaizdingu ir, svarbiausiai, nemokamu keliu. Nusukame nuo pagrindinio kelio link už vos keliolikos kilometrų prasidedančio įspūdingo Picos de Europa kalnų masyvo – pavadinimas kilo nuo to, kad tai pirmasis šios Europos pusės vaizdas, matomas plaukiant per Atlantą nuo Amerikos žemyno. O masyvo aštrių viršukalnių papėdėse vingiuojantys keliai – puiki galimybė pasidžiaugti smagiu važiavimu. Tuo labiau, kad ir mažasis keliautojas saldžiai miega popiečio miegu, tad ramiai vingiuojame didingos gamtos keliais ir pavakary atvažiuojame į Ovjedą – Asturijos regiono ir Ispanijos sidro sostinę.

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

Atrodo, kad visos miesto užeigos tik ir kvepia šiuo obuolių gėrimu, lyg vokiškose aludėse nulietais stalais ir grindimis. Tai – dėl ypatingo sidro pylimo būdo. Atkimšus butelį, padavėjas viena ranka jį iškelia aukštyn ir pila gėrimą į stiklinę – pasak žinovų, nedaug gazuotas gėrimas taip geriau atskleidžia savo aromatą. Kitą dieną važiuojame link La Korunjos – Galisijos regiono uostamiesčio. Pakeliui užsukame apžiūrėti ant įspūdingo skardžio esančio Faro de Cabo Ortegal švyturio – šiame Senojo pasaulio pakraštyje įspūdingų įlankų, švyturių ir nuošalių kelių netrūksta, o turint pakankamai laiko, galima keliauti palei Atlantą besidriekiančiu švyturių keliu „Camino dos Faros“.

Pati La Korunja – tai patiekalų iš jūros gėrybių rojus. Ypatingai aštuonkojų – ragaujame neįtikėtinai skaniai paruoštų šių jūros gyvių, o ir kainos nesikandžioja – pačiame senamiesčio centre porcija kainuoja 8 eurus. Ir apskritai kalbant apie kainas Ispanijoje, po Prancūzijos jos atrodo kaip arbatpinigiai – jei ne dvigubai, tai maždaug trečdaliu mažesnės, todėl pavalgyti galima už 7-10 eurų, kai Prancūzijoje už tiek geriausiu atveju gali tikėtis mažos picos arba makaronų lėkštės.

6. Sukame Portugalijos link. Smalsumo vardan pravažiuojame pro Santjagą de Compostelo, bet net mintis nekyla aplankyti senosios miesto dalies – miestas pilnas dar nuo XI amžiaus čia plūstančių piligrimų. Ketinimo pietauti Vigo uostamiestyje taip pat neįgyvendiname – automobilių spūstys ir eilės prie įvažiavimų į stovėjimo aikšteles lemia, kad nusprendžiame greičiau pasiekti Portą. Čia apsistojame Matozinjoso mieste, vos 20 min. kelio metro nuo Porto senamiesčio.

Ši vieta garsėja savo žuvų restoranais – seno uosto vietoje įsikūrusiose užeigose žuvys kepamos griliuose tiesiog Atlanto pakrantėje (kuri nenustebino ir buvo vėjuota bei visai nesvetinga) – didelė porcija šviežios žuvies su priedais kainuoja 7-12 eurų, dar apie 4-8 eurus atsieis vietinio vyno butelis. Reikia pasakyti, kad nors kainos Portugalijoje ir didesnės nei Ispanijoje, bet vis tiek maloniai džiugina.

Dar čia visi, skirtingai nei Ispanijoje, bent jau bando šnekėti angliškai ir nuo mažo iki seno rodo dėmesį vaikams – panašiai kaip ir Pietų Italijoje. Pats Porto miestas smagus, bet mums Portugalija – ne tik Atlanto pakrantė. Tad į valias pasportavę su vežimėliu stačiomis senamiesčio gatvelėmis, kitą rytą sukame žemyno link ir keliaujame įspūdingu Duero upės slėniu – Portugalijos vyno regionu. O vingiuota atkarpa nuo Pinhao iki Peso de Regua apskritai įvardijama kaip geriausias pasaulio kelias. Ir jis išties būtų tobulas, jei ne eismas – grožėtis įspūdingais upės slėniais rūpi ne tik mums vieniems, tad mašinų čia išties daug. Deja, bet, pakilus į kalnus, gražius vaizdus keičia milžiniški išdegę plotai – vos prieš mėnesį čia siautė dideli gaisrai, žuvo kelios dešimtys žmonių, o kai kur dar matome kylančius dūmus – kelionėje, kaip ir gyvenime, ne viskas vien tik šviesiomis spalvomis.

7. Pakeliui namo važiuojame skersai per visą Ispaniją pro Salamanką, Madridą ir... Nors iš pradžių galvojame, kad grįšime aplankę ir Viduržemio jūros miestus Valensiją ir Barseloną (nes nei Atlanto pakrantė, nei viduryje Pirėnų pusiasalio esantis Madridas, kur šiaip jau rugpjūčio mėnesį priklausytų varginantys karščiai, nelepino didele šiluma, norėjome nors porą dienų pagyventi „kurortiniu“ režimu). Bet realybė pasirodė tokia, kad be 100 eurų ten ieškoti nakvynės net neverta, o ir kelionės biudžetas jau buvo besibaigiąs, tad keliaujame Pirėnų kalnų link.

Dieną anksčiau pustuštis Madridas (nes rugpjūtį visi atostogauja prie jūros) pradžiugina geromis viešbučių kainomis (gyvename vienoje centrinių Madrido gatvių Gran Via keturių žvaigždučių viešbutyje „Vincci Via 66“ už 70 eurų – kitu metų laiku čia kaina būtų mažiausiai dviguba), o pati Ispanijos sostinė pasirodo itin marga ir įvairiapusė – čia taip pat būtinai reikės sugrįžti. Toliau keliaujame per Aragono provinciją pro jaukų ir ramų Saragosos miestą, užsukame į Monegros pusdykumę (anksčiau lankyta gretimoje Navaros provincijoje esanti Bardenas Reales pusdykumė atrodo įspūdingiau) ir kylame į Pirėnų kalnus.

8. Kitą dieną važiuojame išilgai Pirėnų kalnų ir aplankome Andorą. Puikūs keliai, bet ir eismas nemažas – nieko keisto, kai Andoroje degalai vos ne iki pusės euro pigesni nei Ispanijoje ir, tuo labiau, Prancūzijoje (iki 90 ct/l nei atitinkamai maždaug 1,20 ir 1,30 eurų kainuojantis dyzelinas kaimyninėse šalyse). Tad efektingus Pirėnų kalnų vaizdus iš dalies užgožia daugybė automobilių keliuose – tuo labiau, kad ir važiuojame čia savaitgalį. Ką gi, dabar tai jau tikrai laikas namo – kaip ne kaip trečia savaitė kelyje.

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

9. Namo tai namo, bet kaip neaplankysi Prancūzijos pietvakariuose esančio technikos šedevro – Mijo (pranc. Millau) viaduko? Baigtas statyti 2004 metų pabaigoje, tai yra aukščiausios konstrukcijos pasaulyje tiltas, kurio didžiausias laikantis stiebas yra iškilęs net 343 metrų aukštyje! Įspūdingas pasivažinėjimas po juo ir gretimuose miesteliuose – ypatingai rekomenduoju aplankyti ne tik to paties vardo Mijo miestą, bet priešingoje pusėje esantį senovinį, klintinėse uolose įsispraudusį Peyre miestelį, kuriame buvo gyvenama dar priešistorinėje epochoje. Toliau link Liono važiuojame vingiuotais „Tour de France“ keliais per miškus pro istorinį Ževodano regioną, kur, pasak legendų, XVIII a. siautėjo mistinis žvėris, o apie tai primenama kone kiekviename miestelyje. Kalnai, vingiuoti keliai – jei tik yra laiko, vietoje greitkelių visada renkamės vaizdingesnius maršrutus.

9000 kilometrų kelionė automobiliu iki Portugalijos: tokių atostogų sau galima tik pavydėti
© Jurgis Paplaitis

10. Namo grįžtame vakarodami miestuose, kurių kiekvienas vertas atskiro pasakojimo – Lionas, Miunchenas, Drezdenas. Dar prasukame pro vasarišką Ženevą, važiuojame Le Mano ežero pakrante, taip pat žavimės įspūdingais vaizdais nuo Ciuricho pusės leisdamiesi link Bodeno ežero, virš kurio sklendžia didingas dirižablis – iš greta esančio Frydrichshafenas kilo pirmieji grafo Cepelino aerostatai, skydžiai moderniais dirižabliais tęsiami ir šiandien. Bet tai – jau nebe mūsų istorija. Grįžtame namo, nuo durų iki durų susukę 9240 kilometrų, kelionėje praleidę 17 dienų, tuščiomis kišenėmis, bet kupini įspūdžių. Viena tik bėda – o kur važiuoti kitąmet?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Seime Aurelijui Verygai bręsta interpeliacija patikslinta (308)

Pirmadienį susitikusios opozicinės frakcijos nusprendė rengti interpeliaciją sveikatos apsaugos...

Vladimiras Laučius. Skvernelio sparneliai: policinės valstybės erelio skrydis (123)

Nors iki prezidento rinkimų liko pusantrų metų, jau dabar ryškėja trys svarbūs dalykai.

Naujojo prezidento beieškant: ryškėja paprastų žmonių ir elito pasirinkimas (1155)

Lietuvos gyventojai prezidento poste šiuo metu norėtų matyti tris vyrus – premjerą Saulių...

Vykstantys į Lenkiją įspėjami apie atnaujinamas patikras (42)

Antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos ( VSAT ) pareigūnai prie sienos su Lenkija surengs...

Šiurpi avarija Charkove: įtariamosios motina pardavė butą ir nukentėjusiesiems moka įspūdingas sumas (27)

Ukrainos žiniasklaida skelbia, kad siaubingą avariją Ukrainos Charkovo mieste sukėlusios...

Nutrūktgalviams vairuotojams gatvėse darosi ankšta: pėstiesiems belieka slėptis (18)

Kad ir koks pavyzdingas vairuotojas ar atšvaitais nusagstytas pėsčiasis bebūtumėte, nuo vienos...

Mokesčių inspekcija pradėjo kapstyti praeitį – dėl NT perkratys tūkstančius (130)

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) išsiuntė tūkstančius priminimų pateikti nekilnojamojo...

Po stichijos šėlsmo perspėjimas vairuotojams (1)

Specialistai sako, kad nors šiuolaikiniai automobiliai yra apsaugoti nuo drėgmės, praleistas...

Dar viena netektis: rinktinėje liko tik du Europos čempionato dalyviai (13)

Pirmadienį Palangoje prasidedančioje Lietuvos krepšinio rinktinės stovykloje susiburs ne 15, o 14...

Sveikai gyvenusį palangiškį pakirto klastinga kepenų liga: ėmė tinti kojos ir didėti pilvas (18)

Būna, kad sunkios, klastingos ligos netikėtai pakerta jaunus, tvirtus, sveiką gyvenimo būdą...