Tada aš juo nepatikėjau ir labai džiaugiuosi, kad ryžausi ten nuvykti. Visada, kur benukeliaučiau sakau tą patį: visuose pasaulio miestuose yra ką pažinti, ką pamatyti ir ką išbandyti. Tik reikia visam tam skirti laiko ir mažiau gulėti viešbutyje. Tada kelionę tikrai prisiminsi.
Aš visur kur nukeliauju ieškau išskirtinių vietų ar pramogų. Nustebsite, bet beveik visur pavyksta kažką surasti. Budapešte man irgi pasisekė.
Jeigu jūs irgi esate tokie žmonės, kurie ieško kažko originalaus, keisto, kažko nematyto, aš jums turiu labai įdomų pasiūlymą. Nuvykite į Budapešto pakraštį, pačiame miesto gale esančią geležinkelio stotį. Niekur kitur pasaulyje man neteko regėti nieko panašaus – šita geležinkelio stotis priklauso vaikams ir ją valdo vaikai. Traukinius vairuoja vaikai, traukinius prižiūri vaikai, konduktoriai vaikai ir viskas čia yra pritaikyta vaikams.
Jeigu manote, kad tai kažkoks žaidimas – stipriai klystate. Šiek tiek daugiau nei vienuolika kilometrų besitęsiantis geležinkelio ruožas veikia jau septyniasdešimt keturis metus, nuo 1948-ųjų. Jis skirtas ne tik turistų pramogai, bet ir vaikų ugdymui. Ketvirtajame dešimtmetyje Vengrijos geležinkelių kompanija siekdama populiarinti geležinkeliečio profesiją tarp jaunimo, sugalvojo leisti jaunuoliams išbandyti šitą darbą savo kailiu – tai bus pati geriausia reklama. Ir ji tikrai suveikė. Vos Budapešte atsirado vaikų geležinkelis – mokytis ir dirbti jame panoro tūkstančiai mažylių. Čia užaugo ištisos kartos dabar jau suaugusių geležinkelių sistemos darbuotojų. Ir toliau auga. Nors dabartiniais laikais susidomėjimas jau nebe toks milžiniškas, norinčių yra pakankamai nemažai.
Visa vaikiška patirtis prasideda nuo bilietų kasos – kasoje dirba jaunas berniukas, kokių 11-12 metų, jis yra bilietų pardavėjas. Ir štai pas jį už tikrus pinigus nusiperki bilietą. Jis puikiai skaičiuoja. Galima sakyti geriausia matematikos pamoka – įsidarbinti traukinių stoties kasoje.
1 bilietas kainuoja 800 vietinių pinigų, tai yra apie 2 eurus, galima atsiskaitinėti tik grynais.
Tie, kas čia atvyksta pirmą kartą labiausiai jaudinasi dėl savo saugumo. Juk vaikai išsiblaškę, neatsakingi, mėgsta žioplinėti, o kas jeigu kur nors trenksimės, klausia bailiai. O štai ir paaiškinimas: viskas, ką čia dirba mažieji geležinkelininkai yra griežtai prižiūrima ir kontroliuojama. Ypač tie procesai, kurie reikalauja griežto saugumo. Pavyzdžiui, kiekviename traukinyje yra ir po suaugusį mašinistą.
Atvykęs prie traukinio pamačiau geležinkeliečių komandą: dvylikametis vaikinas, jis yra traukinio palydovas, ir du vairuotojai, vienam vaikinui 17, kitam 18. Pasirodo, vairuotojai atvyko iš Vokietijos stažuotis. Ir manydamas, kad tai vienintelė tokie vieta pasaulyje, aš klydau. Iš Vokietijos atvykę vaikinai mane apšvietė, kad panašūs vaikų geležinkeliai veikia Vokietijoje, Austrijoje, Ukrainoje. O labiausiai mane nustebino tai, kad kažką panašaus prieš daug metų mes turėjome ir Lietuvoje.
Maloniai stebina šitos pramogos populiarumas. Traukiniai, pasak jaunųjų darbuotojų, beveik visada būna pilnutėliai, ypač savaitgaliais, kai ne tik nelieka sėdimų vietų, bet net ir stovėti tenka susispaudus.
Kelionė vaikų geležinkeliu trunka apie valandą, jos metu traukinys sustoja 7 stotelėse, kiekvienoje iš jų galima išlipti, pasivaikščioti ir vėliau įsėsti į kitą, tuo pačiu maršrutu važiuojantį traukinį. Taip važinėtis galima visą dieną. Daug kas mėgsta pirkti bilietą į dvi puses, kad sugrįžtų ten pat, nuo kur pradėjo.
Šito traukinio maršrutas nutiestas tikrai vaizdingu maršrutu, tad tuo pačiu tai ir apžvalginė ekskursiją po Budapeštą. Tikrai spėsite viską pamatyti, nes važiavimo greitis nedidelis – vos dvidešimt kilometrų per valandą.
Kaip atrodo vaikų valdomas traukinys ir ką dar įdomaus Orijus pamatė Budapešte pamatysite laidoje „Orijaus kelionės“.
