Jos nemėgsta ir patys kipriečiai, net vadina Nikosiją pragaro skyle, mat šis miestas yra pats karščiausias Kipro taškas tiesiogine ta žodžio prasme. Jeigu visoje saloje trisdešimt du laipsniai šilumos, tai Nikosijoje bus trisdešimt penki. Jeigu visoje saloje prapučia malonus pajūrio vėjelis, tai Nikosijoje jokio vėjo, oras stovi vietoje. Viskas todėl, kad sostinė yra dauboje.
Na, o Nikosijos gyventojai turi savo versiją, kodėl gi jų miestą taip visi kritikuoja. Jie sako, kad salą lankantys turistai yra neišprusę, nes nors ir mieste nėra pajūrio, čia, kaip sostinei ir priklauso – daug muziejų. O štai jų kažkodėl niekas lankyti nenori.
Kodėl Nikosijos nemėgsta kipriečiai? Miesto gyventojai sako, kad sostinė jiems kelia asociacijas su visokiais nemalonumais. Mat čia įsikūrusios visos svarbiausios salos institucijos. Policija, teismai, ministerijos, inspekcijos ir panašiai. O juk niekam nepatinka tokiose vietose lankytis.
Tačiau šiandien mano tikslas paaiškinti, kodėl gi reikėtų užsukti į Nikosiją ir ką joje galite pamatyti. Kuo šis miestas ypatingas ir ko čia saugotis.
Pats keisčiausias ir įdomiausias Nikosijos išskirtinumas yra tai, kad pačiame miesto centre, pagrindinėse gatvėse atsitrenksite į sieną. Spygliuota tvora, perspėjimo ženklai, saugumo kameros, grotos ir spynos. Kai kam ši vieta primena kalėjimą, kai kam – karo lauką. Apibūdinimų apie Nikosijos sieną yra visokių.
Po Berlyno sienos griūties 1991 metais – Nikosija liko vienintele padalinta pasaulio sostine. Viena jos pusė priklauso Kiprui, o kita, šiaurinė pusė, Turkijai. Pabandysiu kuo paprasčiau paaiškinti kas čia atsitiko, kad Kipras buvo perskeltas į dvi puses.
Kuomet 1960 m. Kipras tapo nepriklausomas nuo Jungtinės Karalystės – salos viduje prasidėjo konfliktai tarp graikiškai ir turkiškai kalbančių gyventojų. Ne tik žodiniai ginčai, bet net ir rimti ginkluoti išpuoliai. Vieni ir kiti norėjo, kad Kipro sala taptų Graikijos arba Turkijos dalimi.
1974 m. graikų radikalai bandė nuversti tuometinį prezidentą ir paskelbti, kad Kipras prisijungia prie Graikijos. Į tai griežtai reagavo Turkija, kuri į šiaurinę salos dalį įvedė savo kariuomenę ir paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką.
Saloje tuo metu vyko didžiulė migracija. Graikiškai kalbantys kipriečiai, bijodami susidorojimo, pabėgo iš savo namų į šalies pietus, o turkiškai kalbantys žmonės bėgo į salos šiaurę. Taip išsibėgioję jie ir pasiliko iki šiol. Atsiskyrė giminės, šeimos, draugai. Dabar gyvena dviejose skirtingose valstybėse.
Viena pusė – tai Nepriklausoma Kipro respublika, kuri priklauso Europos sąjungai ir yra pripažįstama visame pasaulyje.
Kita pusė – Šiaurės Kipro Turkų Respublika. Ją iškart pripažino Turkija, tačiau likęs pasaulis to nepadarė iki šiol. Tai yra valstybė, kuri tarsi neegzistuoja pasaulio žemėlapyje. Arba šalis, kurios nėra.
Šalį skirianti siena driekiasi nuo vieno salos kranto iki kito, per paplūdimius, laukus, kalnus, mažus miestus ir kaimelius. Vis tik įdomiausia šį savitą reiškinį apžiūrinėti – Nikosijoje.
Ką galima pamatyti Kipro sostinėje ir kas laukia perėjus į kitą sienos pusę – pamatysite laidoje „Orijaus kelionės“.
