Kasdien su liūdesiu žvelgiame į vis didėjantį užsikrėtusių COVID-19 skaičių. Medikai guodžiasi, kad jiems trūksta respiratorių ir kitokių apsaugos priemonių, tauta piktinasi seimo nariais, kad šie nepadidino atlyginimų medicinos darbuotojams. Tuo metu sveikatos ministro reitingai auga, tarp žmonių plinta juokeliai apie prezidentą, kad šis esą yra dingęs.
Pastarosiomis savaitėmis vyksta labai daug rimtų dalykų, žinias galima peržiūrinėti kas valandą ir tikrai sužinosite, kažką naujo. Atrodo, visa šalis, visi žmonės dabar išgyvena tą patį. Visi esame kaip vienas kumštis. Be ne visai. Tam tikras visuomenės sluoksnis apie šiuos dalykus nieko nežino ir žinoti nenori.
„Karantinas? Koks dar karantinas, nepasakok“, – garsiai juokdamiesi į mano klausimą, kaip sekasi šiuo sudėtingu laikotarpiu, atsako Denisas ir Romanas, du linksmai nusiteikę draugai, kuriuos sutikau prie Švenčionių parduotuvės „Maisto ir buities prekės“.
Vyrų dantyse smilko cigaretės, o rankose jiedu laikė didelę pakuotę alaus butelių ir maišą su maisto produktais, kaip patys sakė – „prie alaus bus“.
Nors šalies gyventojų visais įmanomais žiniasklaidos kanalais prašoma sėdėti namuose, o einant apsipirkti tai daryti tik kartą per savaitę, ir būtinai su apsaugos priemonėmis – apie tokius dalykus šie ponai negirdėjo.
„Nežinau, neįdomu“, – trumpai replikuoja vienas. Saugotis jie nuo nieko neketina, nes koronavirusas, apie kurį dabar daug kalbama, vyrų nuomone, yra sugalvotas politikų. „Pas mus viskas taip pat, kaip buvo, nėra infekcijos, viskas gerai“, – pasidžiaugė jie.
Paklausti ar neliūdna per karantiną tokiame mažame miestelyje – švenčioniškiai puolė juoktis. Anot Deniso ir Romano – čia liūdna visada, jau daug metų, todėl jie dažnai išgeria, kad pasidarytų linksmiau.
„Daugiausiai veiksmo prie parduotuvės, čia galima sutikti žmonių, o kitur nieko nėra, niekas neveikia“, – pridėdami riebių keiksmažodžių gimtuosius Švenčionis peikia vyrai, tačiau ką nors pasiūlyti, kad čia gyventi pasidarytų geriau – negali, siūlo apie tai galvoti valdžioje sėdintiems pareigūnams. „O už ką mes jiems mokame?“ – dar retoriškai paklausė.
– Gal kokia nors tema, jūs domina? Gal kažkas galėtų pakeisti požiūrį į pasaulį? – mandagiai teiraujuosi.
– Girdėjome, kad Ukrainoje viskas pigiau nei pas mus, ar prostitutės ten irgi su nuolaida? – klausia.
– Matyt, pigesnės, bet negaliu tiksliai pasakyti. Dabar negalima samdyti prostitučių, dabar karantinas, – vėl puolu auklėti.
– Nereikia pasakoti tų istorijų, mums mergų reikia, – guodžiasi ir dar kartą bando klausti, kur meilę parduodančios plaštakės pigesnės – Lietuvoje ar Ukrainoje.
– O jeigu ten, ar keliausite pas jas? – puoliau domėtis.
– Nu jo, reikia pabandyti, – negalvodami, kad dabar negalima išvykti iš šalies, svajoja vyrai.
Anot Deniso ir Romano, apsisaugojimo kaukes nešioja tik patiklūs kvailiai, kurie bijo visko, ką valdžia pasako. „Tie laikai baigėsi, kada reikia klausyti politikų, dabar galima laisvai gyventi“, – sako jie, džiaugdamiesi, kad suspėjo nusipirkti alaus iki 20 valandos vakaro. Ir pirko ne vieną ar du butelius, o visą pakuotę, kad užtektų iki kitos dienos.
„Per žinias visada tik blogus dalykus praneša, ten tik negatyvas“, – skundžiasi Bogdan iš Nemenčinės, todėl jokių naujienų stengiasi nematyti ir negirdėti, geriau filmai ar žaidimai. Bogdan kasdien susitinka išgerti su kitais miestelio vyrais už parduotuvės. Alkoholiniams gėrimams didelės atrankos jie nedaro, geria tai, ką kuris nors atneša. Dažniausiai tai būna pigus alus ar vynas, kartais stipresni gėrimai.
Susitikę vyrai daug juokiasi ir keiksnojasi, nepagaili blogų žodžių visiems aplinkui. Policininkai – blogi, politikai – blogi, pro šalį einančios bobutės su veido kaukėmis – irgi blogos. Kodėl – niekas per daug nesigilina. Toks mąstymas jiems įprastas, viską norisi kritikuoti ir keiksnoti. „O kas čia gero?“ – susirūpinęs klausia Bogdan, kai pasiūlau jam į viską pažvelgti šviesesnėmis akimis.
Bogdan vienintelis iš didelės išgeriančių Nemenčinės vyrų kompanijos su savimi nešiojasi veido kaukę ir ją kartais užsideda. Sako: dažniausiai tada, kai eina į parduotuvę. Priežastis: jam kažkas sakė, kad kitaip gali neleisti apsipirkti. Kitais atvejais tą kaukę jis būna susisukęs į kišenę arba pasikabinęs ant kaklo. Net artimai bendraudamas su būriu draugų, kurie čia susirenka iš įvairių Nemenčinės kampų ir užkampių.
„O kam bijoti tos ligos, vis tiek visi numirsime“, – sako Bogdan, ir atsidengia veidą.
Apie šiuo metu šalyje vykstantį „kažkokį karantiną“ jis yra girdėjęs, bet nieko tikslaus nežino. Jo gyvenimo režimo tas žodis nė kiek nepakeitė. Atsikelia, apsirengia ir eina susitikti su vyrais. „Pasikalbam apie tai, kad darbo nėra, žmonės nelaimingi“, – sako ir rodo į tris žmones, sėdinčius ant suolelio, daugiabučių kieme.
Bandau kalbinti juos, tačiau trijulė jau sunkiai apverčia liežuvį. Neaiškiais, pusiau rusiškais, pusiau lietuviškais žodžiais kažką suriaumoja, žinoma, prideda keiksmažodžių.
„Va, toks pas mus karantinas“, – puola juoktis Bogdan, stovėdamas prie liūdnosios trijulės.
