Vengrija garsėja savo nuostabiais daržovių ir mėsos troškiniais, ypatingai guliašo sriuba, kuria didžiuojasi kiekvienas šios šalies gyventojas ir valgo kiekvieną dieną. Dar Vengrija garsėja, kaip paprikų šalis. Vietiniai sako, kad nėra niekur kitur pasaulyje tokių gerų saldžiųjų pipirų, kaip pas juos. Todėl paprikas savo virtuvėje jie naudoja visur, kur netingi – reikia nereikia. Ne veltui, kai kurios gatvės net kvepia paprikomis – tas aromatas sklinda pro virtuvių langus. Viliojantis kvapas, tiesą sakant – nieko gero, nes pastoviai kelia apetitą. Daug po šią šalį keliavusių žmonių jums galėtų papasakoti, kaip dėl tų kvapų, tyčia ar netyčia, bet suvalgė daugiau nei derėjo.
Gal todėl Budapeštas (Vengrijos sostinė) tituluojamos kaip restoranų ir kavinių miestas, nes maitinimo įstaigos ten ant kiekvieno kampo. Kai kurie turistai čia atvyksta tik dėl gastronominio turizmo. Pasirinkimo daug, maistas kokybiškas ir palyginus su kitomis Europos sostinėmis – už gana įkandamą kainą.
Pavyzdžiui, legendinis vengrų guliašas daugelyje restoranų kainuoja tarp 3-5 eurų. O nuo jo pilnai gali pasisotinti pusei dienos. Nors patys vietiniai šio patiekalo net nelaiko pagrindiniu, sako, kad tai sotus užkandis arba tiesiog sriuba. Didelis dubuo su kalnu mėsos, bulvių, morkų ir kitų daržovių – tik vengriškų pietų pradžia. Suvalgius guliašo jie rekomenduoja užsisakyti kepsnių, kotletų ar žuvies. Ir po to dar desertą. Jeigu paisysite šitų vengriškų rekomendacijų – į kelionę pasiimkite vienu dydžiu didesnių drabužių, nes kai keliausite namo, gali neužsisekti sagos.
Kai Budapešto restoranų padavėjai man suvalgius guliašą vis siūlydavo užsisakyti dar ką nors, o aš jiems atsakydavau, kad nenoriu priaugti papildomo šimto kilogramų, mane ramindavo, kad taip nenutiks. Pasirodo, Budapešte jie čia turi savo angelą sargą, kuris, vietinių įsitikinimų, saugo žmonės nuo antsvorio atsiradimo ir padeda jo atsikratyti, jeigu tie nereikalingi kilogramai jau atsirado.
Apie tai, kad Budapešte yra kažkoks veikėjas, kuris padeda kovoti su storumu pirmą kartą išgirdau viename iš vietinių restoranų, bet rimtai nepriėmiau ir pagalvojau, kad tai kažkoks vidinis vengrų juokelis. Kai tą patį man pakartojo dar keliose maitinimo vietose – supratau, kad vis tik už to slepiasi kažkas daugiau, nei tik eilinis „bajeris“.
Bet galutinai susidomėti šia, kovos su antsvoriu tema, mane paskatino faktas, kad tarp į Budapeštą atvykstančių amerikiečių ir kanadiečių pati populiariausia ekskursija yra būtent pažintis su „storuoju policininku“. Kalbos apie mistinį veikėją, kuris padeda sunaikinti riebalus ir tuo pačiu kilogramus, pasklido net už Atlanto. Tie, kas jau lankėsi šiame mieste – perduoda žinią giminėms, draugams, kolegoms. Tada atvyksta šie ir toliau skleidžia iš lūpų lūpas. Taip „storasis policininkas“ tapo pasauline Budapešto legenda, sulaukė tarptautinės šlovės. Ir ko jau ko, bet dabar reklamos jam jau tikrai nereikia.
Vengrai visiškai rimtu veidu sako, kad jeigu esate nepatenkinti savo kūno formomis – pirmas žingsnis yra kreiptis į tą jų mistinį ir storą policininką. Kai paklausi, o kiek tai kainuos – jie nemeluoja, sako, kad paslauga nemokama. Ir tame nėra jokių paslėptų sąlygų. Sutikite, skamba tikrai viliojančiai. Kas tau nenorės stebukladario-policininko pagalbos. Taip jau nutiko, kad ir šių eilučių autorius susiviliojo pasiūlymų.
Surasti garsųjį policininką – nesudėtinga, jis visuomet, septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą stovi ten pat – vienoje iš pagrindinių Budapešto gatvių – Zrinyi utca. Pareigūnas nepavargsta, nes tai yra... statula! Pati populiariausia ir lankomiausia statula šiame mieste. Kuo daugiau nesveiko maisto pasaulyje atsiranda, kuo daugiau žmonės tunka – ta statula vis labiau populiarėja. O tokie maisto vergai, kaip aš, keliauja prie jos ir tarsi tai būtų paskutinė viltis – atlieka svarbų ritualą.
Vietiniai sako, kad atėjus prie „The Fat Policeman“ (storasis policininkas – angl.) statulos, reikia jai parodyti pagarbą. Nusilenkti, pavyzdžiui. Tada mandagiai kreiptis į policininką, kurio vardas Dėdė Karlas, ir paprašyti jo, kad visi nereikalingi kilogramai dingtų. Dar labai svarbu – ranka patrinti policininko pilvą, tai pats svarbiausias ritualas, po kurio, reikia tikėti, kilogramai tikrai ims nykti. Niekas čia jums nieko negarantuoja, bet vengrai sako, kad tikėti reikia ne Karlo stebuklingomis galiomis, o pačiais savimi. Ir nuo tos akimirkos, kai aplankėt storulio statulą – pradėti mažiau valgyti. Štai, kas tikrai bus veiksminga.
Visa tai skamba juokingai, gal net absurdiškai, tačiau apie šią statulą Budapešte sklinda pačios įvairiausios legendos. Atseit tikrai buvo labai stambių žmonių, kuriems ėmė kristi svoris, juos net rodė per vietinę vengrų televiziją. Būna aišku ir tokių, kurie aplankė policininką Karlą, ir niekas jų figūroje nepasikeitė, bent jau į gerąją pusę. Bet jiems nėra kam pasiskųsti, nes policininkas gali tik išklausyti dramatiškų sustorėjimo istorijų, bet niekada į jas neatsako.
Juokinga, nes kiekvieną kartą einant pro šią statulą Zrinyi gatvėje matosi, kaip kažkas kažką pasakoja Karlui į ausį ir trina jam pilvą. Nuo trynimo jis net blizga! Žmonės lyg ir supranta, kad statula nieko padaryti negali, bet lyg ir nori tikėti ta vietinių skleidžiama teorija, kad ji turi stebuklingų galių. „Geriau pabandyti, nei nebandyti ir po to gailėtis“, – sako senolių išmintis, tikriausiai ja visi ir vadovaujasi.
Apie storąjį policininką ir apie kitas Budapešto įžymybes – pirmoje, naujo sezono „Orijaus kelionių“ laidoje. Ketvirtas sezonas – beveik dvigubai ilgesnės laidos, net 40 minučių iš įvairiausių pasaulio vietų.
