Lietuviai bijo, kad šalis visiškai bus uždaryta, tačiau, kad to išvengtų, patys nieko nedaro. Kodėl?
Kartais atrodo, kad mūsų tyli, rami tautelė kažkada persivertė ir tapo temperamentingais ispanais, kuriems vien fiestos galvoje. Na, nebegalime ramiai pabūti, nusėdėti vietoje. Nors visose naujienų laidose, portaluose, laikraščiuose, net socialiniuose tinkluose plinta pranešimai apie kraupius COVID-19 skaičius, tačiau atrodo, kad ta liūdna statistika nelabai ką gąsdina. Tarsi pro vieną ausį įeiną, o pro kitą išeina, kaip sako mamos, bardamos vaikus. Nustoti švęsti žmonės nenori. Klubuose šoka, baruose bokalus kilnoja, į krepšinio varžybas eina, namuose vakarėlius rengia, gimtadienius toliau švenčia ir kviečia į juos visus iš eilės. Laikytis atstumo? Pasisaugoti? Atrodo, niekas to nėra girdėjęs. Maža to, mūsų mažytėje valstybėje tūkstančiai tokių, kurie apskritai netiki, kad koronavirusas egzistuoja. Ir į bet kokią naujieną apie šią ligą reaguoja su pasipiktinimu.
Lietuvos situacija liūdna, o štai lietuvių emigrantų pamėgtoje Norvegijoje susirgimų skaičius per pastarąsias keturiolika dienų šimtui tūkstančių gyventojų net keturis kartus mažesnis. Netoliese esančioje Suomijoje – tas pats. Praėjusį mėnesį lankiausi šiose Skandinavijos valstybėse ir su vietiniais gyventojais bandžiau aiškintis, kodėl gi ten COVID-19 neplinta taip greitai, nors net veido kaukės ilgą laiką buvo neprivalomos.
Tiesą sakant, dėl to aš buvau labai nustebęs. Lietuvoje spalio pradžioje mes jau visur jas dėvėjome, o Norvegijoje didžiuliame prekybos centre su kauke buvau aš vienintelis. Prisipažinsiu, net gavau draugišką vienos vietinės patarimą nusiimti kaukę. Kodėl? Paaiškino labai paprastai: „Pas mus į žmones su kaukėmis žiūri įtariai, visi galvoja, kad jas nešioja tik tie, kas serga.“ Atsisakiau nusiimti ir dar mintyse pagalvojau, kad norvegai prisižais su tokiais nusistatymais.
Tiesą sakant, susirgimų skaičius ir pas juos auga, negalima to paneigti, bet lėtai ir po nedaug. Kaip ir minėjau – keturis kartus lėčiau. Suomijoje – tas pats. Paklausite: gal jie visą laiką laikosi karantino? Gal ten niekas nedirba, niekas nesimoko, apskritai nieko nevyksta? Ne, gyvenimas nesustojo, tiek Bergenas, kuriame lankiausi, tiek Helsinkis atrodo taip, tarsi niekas ir nebūtų pasikeitę, viskas kaip anksčiau. Tačiau yra vienas esminis skirtumas – visuomenė tiek Norvegijoje, tiek Suomijoje daug sąmoningesnė. Ir mums derėtų pasimokyti iš jų. Protingas žmonių elgesys, taisyklių paisymas, pasirodo, – didžiulis ginklas prieš virusą.
Norvegai šiais išskirtiniais 2020 metais nešoka – taip pajuokavo ten gyvenanti mano draugė, buvusi žurnalistė Ieva. Visas linksmybes jie pristabdė dar kovo mėnesį ir iki šiol laikosi rimties. Neatsipalaidavo netgi vasarą, nes žinojo, kad ateis antroji banga. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, garsi muzika viešose vietose negalima, ji gali skambėti tik tokiu garsu, kad, stovėdamas per metrą nuo žmogaus, galėtum girdėti, ką jis tau sako.
Papasakosiu, ką teko matyti pačiam. Populiarus kokteilių baras „Dark & Stormy“ Bergeno centre, penktadienio vakaras. Bare pakankamai daug žmonių, užimti beveik visi staliukai, tarp jų – nemaži atstumai. Užėjusius barmenai perspėja, kad pasikeitė taisyklės – užsisakinėti prie baro negalima, viskas turi vykti mobiliaisiais telefonais. Ant stalų priklijuoti specialūs QR kodai, kuriuos nuskenavus atsidaro speciali programėlė, o per ją galima užsisakyti pageidaujamų gėrimų ir pažymėti, prie kurio staliuko tu sėdi. Programėlėje taip pat iššoka perspėjimas, kad negalima atsitraukti nuo staliuko, nebent norisi į tualetą arba išeiti iš baro. Kaip paprašyta, taip susirinkę lankytojai ir daro. Išskyrus vieną, matyt, įkaušusią merginą, tą vakarą. Ji išgėrė vieną, paskui kitą kokteilį ir taip įkaito, kad nusprendė pašokti. Lyg ir nieko blogo – bare nelabai garsiai grojo muzika, jai patiko daina, atsistojo ir ėmė kilnoti rankas. Net nebandė eiti toliau nuo staliuko, lyg ir paklusni, nors įkaušusi. Bet kad jūs būtumėte matę, kas įvyko.
Per pusę minutės prie merginos prisistatė du apsauginiai ir pradėjo ją barti „Ką jūs darote, madam? Kas čia vyksta? Tuoj pat apsiraminkite, sėskitės. Šokti dabar negalima!“ – barė jie ją. Mergina nustoti nenorėjo, šiek tiek ginčijosi ir kėlė balsą. Apsauginiai merginą išprašė lauk. Vakarėlis jai pasibaigė. Paklausiau rimtųjų tvarkos prižiūrėtojų, kodėl jie taip griežtai pasielgė, – šie ramiai paaiškino, kad toji panelė su savo šokiais kėlė grėsmę mums visiems, esantiems bare. O užsikrėsti juk niekas nenori. Serga ji ar ne, niekas nesiaiškino, kiekvienas žmogus yra potencialus koronaviruso nešiotojas.
Ši visai žmogiška situacija iliustruoja rimtą padėtį Norvegijoje ir visuomenės požiūrį, kad su virusu reikia kovoti. Jie ilgai vaikščiojo be kaukių, bet tikrai labai rimtai paisė kitų, matyt, daug svarbesnių taisyklių. Buvo paprašyta nesibūriuoti didelėmis kompanijomis, nerengti vakarėlių namuose – jie ir elgiasi, kaip prašoma. Kas nors surengia – tuoj kyla skandalas, visa spauda aprašo.
Jeigu paprašyta turėti kuo mažiau kontaktų, tai jie ir nekontaktuoja. Šiuo atveju skandinavams kiek lengviau nei mums – jų būdas toks. Dažnas mėgsta vienatvę ir ramybę. Tradiciniam norvegui ir suomiui norisi užsidaryti namuose ir pabūti be pašalinių, nebent tik su savo šeima.
Suomiai, beje, net juokauja, kad jie – mažiausiai į svečius vaikštanti tauta. Vieni kitų nelabai nori kviestis pas save į namus. Kai kurie sako, kad taip bijo sukelti pavydą, jog vieni už kitus geriau gyvena, kai kurie aiškina, kad namai yra labai intymi, labai privati erdvė, į kurią įsileisti tolygu atverti sielos gelmes. Jie gali daug metų bičiuliautis ar dirbti kartu, bet tikrai nebūtinai atidarys namų duris. Dėl to jokiu būdu nereikėtų įsižeisti, tiesiog Suomijoje taip priimta. Norvegai daug svetingesni, tačiau jie iš savo šalies virusologų išgirdo viešą prašymą nerengti švenčių, nesikviesti didelių kompanijų. Didžioji dalis visuomenės linkusi pasitikėti šalies valdžia ir tam tikrų instancijų pareigūnais, todėl klauso prašymo.
Tik šią savaitę, tiksliau, naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį (spalio 29 d.) valstybiniu lygmeniu Norvegijoje pagaliau buvo įvesta prievolė dėvėti kaukes, bet tik tose vietose, kur neįmanoma užtikrinti vieno metro atstumo nuo kitų asmenų. Nepatikėsite, bet per vieną dieną vaizdas Oslo, Bergeno, Stavangerio ir kitų miestų gatvėse pasikeitė. Valdžia paprašė – viskas, žmonės iškart ėmė dėvėti kaukes. Ne ant smakro, ne ant žando, o tiesiai ant burnos ir nosies, kaip ir yra privaloma. Jeigu koks svetimas žmogelis būna be kaukės ir parduotuvėje prieina per daug arti, norvegas nepabijos pasakyti repliką, subars, sudrausmins, o gal net padovanos kaukę.
Taip turėtų daryti ir lietuviai, bet pas mus kažkodėl plinta visai kitokios mados. Parduotuvėje siekdami pakelio makaronų žmonės lipa vieni kitiems ant galvų. Nusismaukę kaukes į šoną, autobuse kosčioja, pučia nosį, nepaisydami, kad visur aplink krūva žmonių. Visi pasižiūri į tokį neatsakingą pilietį, bet pasakyti jam ką nors bijo.
Dar vienas tikrai svarbus skirtumas – tiek Norvegijoje, tiek Suomijoje išsitirti, ar neserga koronavirusu, gali visi. Pavyzdžiui, tarptautiniuose Bergeno ir Helsinkio oro uostose visi atskridusieji, jeigu tik nori, stojasi į eilę ir darosi testą nemokamai. Turistai ar gyventojai, visai nesvarbu, – teisę pasitikrinti turi kiekvienas. Patikros punktų daug, testų pakanka, todėl visi žmonės, kurie sau įtaria ligą ar tiesiog dėl šventos ramybės nori žinoti atsakymą, tuo pasinaudoja. Taip dažnai atsekami besimptomiai atvejai.
Lietuvoje su testavimu reikalai smarkiai šlubuoja. Štai, grįžtu aš iš Suomijos, skambinu į bendrąją koronaviruso liniją, klausiu, ar galėčiau išsitirti po kelionės. Atsiliepusi mergina sako, kad ne, testo negausiu, nesvarbu, kad darbo reikalais buvau užsienyje. Bet aš kosčioju, gerklę skauda, sakau jai. „Ne, grįžus iš Suomijos nepriklauso“, – sako ji ir baigia pokalbį. Testą aš vis tiek pasidariau, tik ne nemokamą, o už 75 eurus privačioje klinikoje. Jis buvo neigiamas. Kiek tokių, kurie nusispjauna ir jo nesidaro, nes tai tikrai brangu? Manyčiau, šimtai... Šimtai galimų viruso nešiotojų. Tarp tokių – mano pažįstamas lėktuvo pilotas, naftos platformoje dirbanti draugė, tarp Graikijos ir Lietuvos gyvenanti, dažnai skraidanti ponia iš lėktuvo, su kuria atsitiktinai susipažinome.
