Daug lietuvių susierzina išgirdę, kad pastaruoju metu jų numylėtuose Turkijos ir Egipto kurortuose karaliauja iš savo šalies bėgantys rusai. Toks jausmas, kad nuo karo Ukrainoje pradžios jų net patrigubėjo. Ir taip atrodo ne be reikalo. Daug rusų į Turkiją bei Egiptą atvyksta ne tik trumpų atostogų savaitei ar dviem, bet ir ilgesniam laikui – pasilieka pagyventi tiek, kiek leidžia viza. Mėnesiui, dviem, kartais ir pusę metų ar net ilgiau. Todėl jeigu anksčiau Hurgadoje (Egipte) buvo galima kartais girdėti kalbančių rusiškai, tai dabar tokių yra dar daugiau. Kartais, kai kuriose vietose atrodo, kad atostogauji ne pas egiptiečius, o pas rusus. Kai kurie lietuviai net specialiai neperka atostogų tose „surusėjusiuose“ kurortuose, nes nenori susidurti su šalies agresorės piliečiais.
Bet keliauti juk vis tiek norisi. Jeigu ne į numylėtą Egiptą, tai kur? Pagaliau atslūgus koronaviruso ribojimams lietuviai ir vėl prisiminė kitoje planetos pusėje esantį Balį. Indonezijai priklausanti sala garsėja ne tik nuostabiais paplūdimiais, džiunglėmis, ryžių laukais, tobulo grožio vilomis bei viešbučiais, bet ir mažomis kainomis. Bent taip metai iš metų kalba toje saloje atostogavę, jie giriasi, kad Balyje praktiškai už centus gyveno trijų aukštų viloje su baseinu. Sutikite, tokios kalbos veikia kaip pati geriausia reklama. Jeigu kaimynė Danguolė taip gali, jeigu bendradarbis Albinas su žmona taip gali, kodėl ir aš negaliu? – galvoja daug lietuvaičių ir jau dairosi bilietų į Balį. Pirmiausia perka skrydžių bilietus, o tada ieško tų pigiųjų vilų, apie kurias daugiau papasakosiu kitame savo rašinyje.
O dabar grįžkime prie rusų. Kurie apie Balį irgi girdėjo tą patį, ką ir lietuviai. Jie puikiai žino šios salos privalumus, todėl tarpusavyje dalijasi informacija ir vieni kitus kviečia čia praleisti žiemą, o gal ir ilgesnį laikotarpį. Dabar atvykus į vieną gražiausių pasaulio salų tiesiog atvimpa žandikaulis. Toks vaizdas, kad rusai čia antroji tautinė mažuma po australų, kurie nuo seno mėgsta Balį. Nesumeluosiu sakydamas, kad rusakalbių žmonių sutikau absoliučiai visuose baruose, restoranuose, kavinėse, klubuose, viešbučiuose, paplūdimiuose, kuriuose lankiausi per daugiau nei savaitę laiko. Anot oficialių Indonezijos migracijos tarnybos duomenų, kuriuos prieš porą savaičių paskelbė „The New York Times“, nuo 2022 metų rugsėjo mėnesio į Balį atvyko daugiau nei 14 500 Rusijos pilietybę turinčių asmenų. Žinoma, ne visi jie pasiliko, tačiau tai padarė ne vienas ir ne du tūkstančiai. Pasakyti tikslių skaičių – neįmanoma dėl sudėtingos Indonezijoje galiojančios migracijos tvarkos. Jie patys nesupranta, kas yra tikri turistai, o kas gudriai dangstosi po „turisto“ statusu ir saloje leidžia ištisus mėnesius.
„Mūsų šalyje dabar negera situacija, jaučiame pavojų, todėl norime pralaukti, pažiūrėti kaip klostysis tas karas, o tada jau žiūrėsim“, – sako savo grafinio dizaino agentūrą Maskvoje turintis, bet šiuo metu nuotoliu dirbantis Denisas. Jį sutikau rusų bendruomenės Balyje šachmatų vakarienėje, jie tokias daro kelis kartus per mėnesį. Viename iš restoranų ar barų susitinka šioje saloje vizituojantys rusai, žaidžia šachmatais ir bendrauja tarpusavyje, susipažįsta, kas ir kodėl atvyko į salą. Pagrinde į tokias vakarienes ateina ne tie, kas trumpai čia turistauja, o tie, kas saloje gyvena ilgesnį laiką ir ilgisi savo tautiečių. Vieša paslaptis, kad čia yra tokių rusų, kurie visokiais, nebūtinai legaliais būdais, Balyje sėdi jau apie metus.
„Visų pirma saugumas. Mums čia saugiau. Balyje esu su žmona ir dviem dukrom. Kol vyksta karas – aš tikrai nesijausčiau gerai, jeigu jos dabar būtų Rusijoje“, – sako dizaineris Denisas. Jis jau turi planą, kad Indonezijos saloje bus tol, kol šeima turės galiojančias vizas, o kai šios šalies valdžia jų nepratęs, persikels į kurią nors kitą Azijos vietą – Vietnamą arba Kambodžą, kur taip pat jau susikūrė didelės rusų „pabėgėlių“ bendruomenės. „Dirbame per atstumą, taip įpratome per koronaviruso pandemiją, todėl visai nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje esu. Į Balį paskui mane atskrido dar septyni kolegos, čia praktiškai visa mano įmonė. Maskvoje liko tik buhalterė ir vienas žmogus, kuris negali išvykti dėl sergančio šeimos nario“, – atvirai pasakoja Denisas.
Iš Rusijos Jeroslavlio miesto į Balį persikėlęs verslininkas Maksimas sako, kad smerkia savo šalies valdžią, todėl ir pabėgo iš ten. „Mano žiniomis šioje saloje dauguma rusų yra prieš karą Ukrainoje, niekam iš mūsų jo nereikia“, – sako kategoriškai fotografuotis šiai publikacijai atsisakęs vyras. Ji nutuokia, kad tokius ir panašius rašinius seka Rusijos specialiosios tarnybos, todėl nenori pakliūti į jų nemalonią. „Čia atvykome, kad galėtume ramiai gyventi. Rusijoje dabar labai daug įtampos, žmonės bijo, o Balyje visai kitokia atmosfera – čia mes laimingi“, – kalbėjo viename iš Uluwatu miesto paplūdimio barų sutiktas šalies agresorės pilietis. Ir pridūrė, kad net ir būdamas už tūkstančių kilometrų, laiko pulsą ant baisybių karo fronte. „Aišku sekame įvykius, domimės įvykiais Ukrainoje, tačiau nieko pakeisti negalime“, – siurbdamas alų ir žvelgdamas į ryškiai raudoną saulėlydį dūsavo rusas.
Balyje apsigyvenę rusai ne tik dirba per atstumą, bet ir atsidaro privačius verslus šioje saloje. Čia jau veikia kelios rusiškos maitinimo vietos, ne vienas baras, sporto klubas, grožio salonai, drabužių parduotuvės, viena po kitos steigiasi turizmo paslaugas teikiančios bendrovės. Rusai taip pat aktyviai prisideda ir prie statybų šioje saloje. Dažniausiai tiesiogiai to daryti jie negali, todėl dangstosi po vietinių savo partnerių vardais. Tačiau keliaujant po Balį bet kurio taksisto galima paklausti, kur čia vilas turi rusai, ir šie nesunkiai parodo, kurie gi neseniai išdygę namai priklauso žmonėms iš karą Ukrainoje sukėlusios šalies. Taip pat ir su įstaigomis. Oficialiai vieno ar kito baro vadinti rusišku negalima, nes taip neparašyta dokumentuose, tačiau vietiniai viską puikiai žino.
Vis tik kelios vietos rusiškų šaknų atvirai neslepia. Tai Nusa Dua kurorte atsidaręs slaviškos virtuvės restoranas „Slavyanka“, Kutos mieste rusiškus patiekalus siūlanti kavinė „Podsolnuhi“ ir t.t. Vis tik didžiausias šios tautos traukos objektas yra ryžių laukais garsėjančiame Ubudo mieste. Ten atsidarė milžiniškas, turtuoliui investitoriui Andre Frey priklausantis apartamentų viešbutis „Parq Ubud“, kuriame be prabangių gyvenamųjų erdvių galima rasti visiems gyventojams į būsto nuomos kainą įskaičiuotą bendradarbystės erdvę, sporto klubą, baseinus, salę renginiams, gražų, stipriai apželdintą kiemą, privatų parkelį ir kitus privalumus.
„Parq Ubud“ šiuo metu yra tapęs tikra rusų šventove, kurioje atvykėliai iš šios šalies rengia vakarėlius, bendras vakarienes, filmų peržiūros seansus, kartu sportuoja. Su mažais vaikais atvykusios šeimos rengia bendrus pasivaikščiojimus su mažyliais. Kelių, Balyje įsikūrusių lietuvių žiniomis, šioje saloje netrukus atsiras ir daugiau panašių, piliečiams iš Rusijos skirtų kompleksų, net ištisų rajonų. Apie tai jau kabo pranešimai, bei nekilnojamojo turto brokerių pasiūlymai.
„Ne visi rusiškai kalbantys Balyje yra rusai. Saloje atsiranda ir vis daugiau ukrainiečių“, – sako iš Maskvos čia persikėlęs programuotojas Filipas Gavrilovas, pats asmeniškai bendraujantis su žmonėmis pabėgusiais iš karo krečiamos šalies. Jo teigimu, per nuotolį iš Indonezijos dirbantys IT specialistai tarpusavyje vengia politinių temų, dažnai kartu bendradarbiauja, nepaisydami savo tautybių. „Patikėkite manimi, Balyje žmonės visai nenori kalbėti apie karą, ši sala yra ne apie tai“, – paklaustas kurią pusę palaiko, atsakė vyras. Taip gudriai nuo tiesioginio atsakymo išsisuko ne vienas mano Balyje sutiktas rusas. Jie nori šioje saloje gyventi ignoruodami baisybes, kurias sukėlė mūsų planetos pusėje. Jie apsimeta, kad pasaulyje taika ir ramybė, tik kodėl taip daro – atsakyti negali.
