Tikriausiai girdėjote, kad žiauriausias ir turtingiausias pasaulio nusikaltėlis, beveik prieš trisdešimt metų palaidotas Pablo Eskobaras, savo gimtojoje Kolumbijoje buvo ne tik smerkiamas, bet ir garbinamas. Daug ką pasako faktas, kad policijai pranešus apie jo mirtį šalyje prasidėjo visuotinis gedulas. O jo laidotuvėse dalyvavo apie 25 tūkst. gerbėjų. Jų būtų buvę dar daugiau, bet žmonių skaičių ribojo kariuomenė ir apsauga.
Tai, kad mirė Eskobaras daug kam pasirodė svarbiau nei jo asmeniui priskiriama kraupi kriminalinė statistika – t ūkstančiai nužudytų, sužalotų ir kitaip nukentėjusių aukų.
Tai kelių dalių pasakojimas iš Kolumbijos. Keliauju Eskobaro keliais. Kur jis gyveno, kur slapstėsi, kur vyko tai, ką rodė populiariame seriale „Narcos“. Ir kiek tiesos ten buvo atspindėta?
Pirmąją dalį – išskirtinį susitikimą su vis dar gyvu Pablo broliu Roberto – skaitykite ČIA.
Antrąją dalį – apie prabangų La Catedral kalėjimą, kurį Eskobaras pasistatė pats sau – skaitykite ČIA.
Trečioji dalis – Eskobaro rajonas. Vieta, kur garbinami nusikaltėliai.
Po to, kai visame pasaulyje išpopuliarėjo „Netflix“ sukurtas serialas „Narcos“ galvojau, kad kur jau kur, bet Kolumbijoje tikrai iš to žmonės bandys pasipelnyti. Buvau įsitikinęs, kad ant kiekvieno kampo vyksta prekyba Pablo Eskobaro atvaizdais, įvairiausiomis formomis. Pasirodo – stipriai klydau. Daugelis jį jau visiškai pamiršo, arba specialiai ignoruoja mintį, kad toks veikėjas čia gyveno.
Yra tik viena vieta, kur Pablo Eskobaro legenda iki šiol bujoja.
Pirmiausia, turiu paaiškinti. Didžioji dauguma Kolumbijos visuomenės – protingi žmonės. Jie suvokia koks žiaurus ir blogas buvo Eskobaras, todėl smerkia jį, kaip ir visus nusikaltėlius. Tačiau Medeljine, mieste, kur ir užgimė narkobarono gauja yra vienas išskirtinis rajonas, ispaniškai žmonės jį vadina „Barrio Pablo Escobar“ – lietuviškai – „Pablo Eskobaro rajonu“. Čia tarsi atskiras pasaulis, kurio gyventojai atleidžia visas narkotikų karaliaus nuodėmes, nepyksta už nužudymus ir apskritai, vadina šį žmogų – didvyriu, herojumi, išgelbėtoju ir panašiai.
Medeljino pakraštyje, ant kalvos esantis rajonas turi labai griežtas savo taisykles. Turistai ir smalsuoliai iš gatvės čia nepageidaujami. O jeigu jau kas nors užsuko – privalo susimokėti duoklę už saugumą. Nemanykite, kad paskiria asmens sargybinius, tikrai nieko panašaus. Tiesiog paduodate nuo 10 iki 20 eurų, maždaug tokios vertės kolumbietiškų pinigų sumą. Juos pasiima iš pažiūros niekuo neišskirtinis vaikinas. Kažkur nueina, kažkam kažką pasako ir tai jau atseit reiškia, kad galite jaustis saugiai. „Saugumas garantuotas“, – sako jis. Ir kviečia pasidairyti, kur tik norisi. Pats kartu neina, tik įspėja, jeigu kas klausinės ar grasins, privaloma paminėti jo vardą: „Diegito“. Turėtų suveikti lyg koks saugumo slaptažodis.
O saugotis tikrai yra ko. Dauguma suaugusių rajono gyventojų turi ginklus ir nevengia jų išsitraukti. Kartais įvyksta susišaudymai tarpusavyje, pavyzdžiui, kaimynas su kaimynu. Būna barnių dėl pinigų, dėl nešvarių darbelių.
Ne vienas vietinis yra įsivėlęs į gaujų karus, priklauso organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms.
Dėl nuolatinių susišaudymų, vagysčių ir užpuolimų aplink šį rajoną budi policija ir net kariuomenės pajėgos. Jie nuolat rengia pasalas ir reidus. Didžiausias vargas ir kova vyksta su narkotikų gaujomis, kurios niekaip neišnyksta ir tokiuose, skurdžiausiose rajonuose vis ieško naujų narių. Ypač verbavimams pasiduoda nepilnamečiai, kurie nori lengvų ir greitų pinigų. Apie riziką čia mažai kas galvoja.
Iš kartos į kartą jaunuoliams kalamos mintys apie tai, kad narkotikų platinimas yra lengvas būdas užsidirbti. Ir, žinoma, kaip pavyzdį tėvai ar seneliai visada pateikia Pablo Eskobarą. Juk jis irgi pradėjo nuo visiško skurdo, o galiausiai – savo kraupių nusikaltimų dėka tapo milijardieriumi. Vaikams tokios istorijos kelia susižavėjimą.
Iki 1982 metų visas plotas, kuriame dabar stovi Eskobaro rajonas, buvo tiesiog tuščia dykynė, pilna benamių, neturinčių stogo virš galvos, daugybės šiukšlių ir ištikimų jų palydovių – žiurkių. Čia siautė ligos ir badas. Internete galima rasti ypač liūdnų to laikmečio nuotraukų. Apie mokyklas, ligonines ir socialinę apsaugą vietiniai net negalėjo pasvajoti. Be to, ten nuolat įsiplieksdavo gaisrai, žmonės krisdavo kaip lapai.
Iš narkotikų verslo susikrovęs įspūdingus turtus Eskobaras norėjo būti ne tik galingu nusikaltėliu, bet ir mylimu tautos žmogumi. Tad į baisų skurdą šioje teritorijoje jis pažiūrėjo kaip į galimybę užsitikrinti tūkstančių šių, badaujančių žmonių paramą Kolumbijos kongreso rinkimuose. Geriausias būdas tai padaryti, žinoma, buvo ištraukti juos iš skurdo. Įvairiuose renginiuose, per televiziją ir spaudą jis ėmė žarstyti skambius pažadus ir svarbiausia – jų laikėsi. Todėl jam pavyko, ir nors Kongreso nariu Eskobaras išliko neilgai, jo pastatytame rajone ir net už jo ribų meilė narkobaronui vis dar gyva. Šios statybos jam net pelnė pravardę Robinas Hudas.
Kaip narkobaronui pavyko pastatyti rajoną? Yra dvi versijos. Vieną jų sako, kad Eskobaras pats sumokėjo už statybines medžiagas, darbą ir net baldus žmonėms. Kita gi visai priešinga. Yra manančių, kad Eskobaras ginklais ir kitais kriminaliniais būdais pinigų išsireikalaudavo iš vietos verslininkų. Paprasčiau tariant – tiesiog juos reketavo. Yra viešai tai pripažinusių verslininkų. Bet kalbos lieka tik kalbomis, niekas į tai jau seniai nesigilina.
Anuomet, didingos ceremonijos metu, prisiimdamas visą garbę sau, Pablo Eskobaras vargšams atidavė apie 250 naujų namų. Dabar jų skaičius pačių gyventojų ir valdžios jėgomis išaugo iki 5000. Čia gyvena ir Eskobarui iki šiol dėkoja 16 tūkstančių žmonių.
Dar vienas nusikaltėlių karaliaus nuopelnas – jo pageidavimu čia buvo įvesta kanalizacija ir atidaryta didelė futbolo aikštelė. Tai, ko žmonėms reikėjo labiausiai. Dar vėliau atsirado kabelinė televizija. Pietų Amerikos lūšnynuose ji tarsi privalomas dalykas. Skurdžiai gyvenantys žmonės dienų dienas mėgaujasi muilo operomis, įsijaučia į ten rodomas dramas, taip bent laikinai pamiršdami savo gyvenimo problemas.
Iki to laiko, dar nė vienas banditėlis Kolumbijoje nebuvo toks geras vargšams, todėl natūralu, kad žmonės pamilo Eskobarą. Sakoma, kad jo sėkmė šiame rajone buvo garantuota todėl, kad valstybė tuo metu tik minimaliai rūpinosi pačia skurdžiausia visuomenės dalimi. Todėl jie jautė, kad narkobaronas jiems davė daugiau nei bet koks valdininkas kažkada sugebės ir norės.
Ši neeilinė Eskobaro iniciatyva turėjo ilgalaikį poveikį. Žmonės, įkvėpti tokio gesto, ėmė patys steigti bibliotekas, rinkti labdarą, vaikus aprūpinti knygomis, drabužiais ir kitomis edukacijos priemonėmis.
Nors praėjo jau daug metų – Pablo Eskobaro vardas ir jo atvaizdas čia naudojamas ant kiekvieno kampo, visuose namuose. Tarsi vyktų kokia nors rinkiminė agitacija. Žinoma, pats populiariausias berniuko vardas rajone taip pat yra Pablo. Dar ir dabar gimstančius naujagimius taip pavadina.
„Jis sutvarkė mūsų visų gyvenimą, niekada jo nepamiršime“, – sako vietinėje kepyklėlėje dirbantis vyras. Eskobaro garbei kelis savo kepinius jis vadina būtent jo pavarde: „Eskobaro duona“, „Eskobaro bandelė“.
Taip pat nemaža dalis gyventojų vietoje šventųjų paveikslų namuose, ant sienų ir rašomųjų stalų turi būtent Pablo Eskobaro atvaizdą. Ir prie jo kolumbiečiai dega žvakeles, už jį meldžiasi ir dėkoja už viską, ką dėl jų padarė.
Nenuostabu, kad taip stipriai garbinama asmenybė tapo daugelio vietinių vaikų pavyzdžiu. Ne tik berniukams, bet ir mergaitėms atrodo šaunu tapti nusikaltėlių gaujos lyderiais ir daryti blogus darbelius. Žaisdami vaikai kuria gaujas, planuoja apiplėšimus ir užpuolimus. O tapę pilnamečiais svajoja nusipirkti ginklų ir gerų automobilių, visko, ko turėjo Pablo. Liūdniausia, kad tėvai dėl to nieko nedaro. Jiems ir patiems norėtųsi sekti Eskobaro pavyzdžiu.
Kai vaikai rajone pamato naują žmogų, jiems visiškai normalu paklausti kokios srities jis nusikaltėlis: žudikas, vagis ar narkotikų platintojas. Dar baisesnis klausimas būna: kiek žmonių tu nužudei? Kuo didesnį skaičių pasako, tuo didesnis įspūdis vaikams. Juk Pablo irgi buvo žudikas, jis nieko negailėjo.
Rajone apie Eskobarą sklinda pačios įvairiausios legendos. Nuo tokių nerealių, kad jis vis dar gyvas kažkur slapstosi. Iki to, kad dauguma jam priskiriamų nusikaltimų iš tikrųjų buvo padaryti kitų asmenų. Taip sako, kai kurie jo gynėjai.
Viena gatvėje sutikta moteris man pasakojo ir istoriją apie tariamą Pablo dosnumą. Ji sako prisimenanti, kai per Kalėdas Eskobaras čia atvyko apsirengęs Kalėdų senelio kostiumu ir visiems vaikams paliko po didelę dovaną. Kokią tiksliai moteris jau neprisimena.
Kai kurie Eskobaro rajono gyventojai sako, kad tuo metu, kai jis pabėgo iš kalėjimo La Catedral ir slapstėsi nuo teisingumo, būtent šis rajonas buvo jo išsigelbėjimas. Bibliotekos ir net kai kurių gyventojų namai buvo bėglio ir jo pakalikų viltis išlikti. Kai policija ir kariuomenė rengdavo paieškos reidus – vietiniai žmonės dangstė savo herojų ir jo šutvę.
Kolumbijoje daug žmonių tiki, jog pareigūnai nenušovė Pablo Eskobaro. Jie mano, kad jis nebūtų leidęs su juo taip pasielgti. Jie sako, kad baronas nusišovė pats. Apsilankę Pablo Eskobaro rajone kitokios nuomonės ir neišgirsite.
Visos Eskobarą teisinančios teorijos čia ypatingai paplitusios. O sakyti apie jį kažką blogo – būtų pavojinga. Galite užrūstinti vietinius.
Sveiko proto nepraradę Medeljino gyventojai smerkia tai, kas vyksta Eskobaro rajone. Jie teigia, kad toks gyvenimas, kai viską gauni nemokamai – vietos gyventojus paskatino ne siekti savo svajonių, o tikėtis išmaldos. Vaikai, pasak jų, ėmė svajoti ne apie mokyklą, o apie ginklus, motorolerius ir automobilius. Šio rajono kritikai siekia, kad vargšai eitų dirbti, o ne lauktų išmaldos, nes galo tam niekada nebus.
Jau dabar sakoma, kad būtent šis rajonas iš visų lūšnynų yra labiausiai perpildytas. Pagal kai kuriuos šaltinius „barrio Pablo Escobar“ yra antras pagal tankumą rajonas Lotynų Amerikoje. Todėl naujokai čia nepageidaujami, o visų vietinių šeimų prašoma naudoti kontraceptines priemones, jos net suteikiamos nemokamai.
Kaip ir visuose rajonuose, įsikūrusiuose kalnuose aplink Medeljino miestą, didžiausia problema čia yra susisiekimas. Aukšti statūs laiptai, kai kur apgriuvę ar pačių pastatyti, įveikiami ne visiems. Tad kai kurie žmonės iki miesto centro, kur pavyksta susirasti darbą, keliauja net apie 3 valandas. Žmonėms labai nepatogu, bet išsikraustyti kažkur kitur jie neišgali.
