Kuomet keliauji po pasaulį, susipažįsti su naujais žmonėmis ar bent trumpam užmezgi pokalbį su pardavėjais, padavėjais, vairuotojais, viešbučių administratoriais, praeiviais gatvėje, – nori nenori, nuolat išgirsti klausimą „iš kur tu esi?“. Labai rekomenduoju atidžiai stebėti žmonių reakcijas, įsiklausyti į jų komentarus, tada, kai pasakote, kad esate iš Lietuvos. Būna labai juokingų mimikų, būna tokių nustebusių veidų, tarsi pasakiau kažką nesuvokiamai sudėtingo, o būna išsprūsta kokia nors įdomesnė replika.
Aš vos ištaręs įprastą, anglišką frazę „I'm from Lithuania“ (liet. Aš esu iš Lietuvos) jau esu įpratęs iškart taisyti žmones. Nes bent aštuoni iš dešimties užsieniečių anglišką Lietuvos pavadinimą, kuris tariamas „Lifjueinija“ kažkodėl girdi kaip „Ukrainija“ ir galvoja, kad atvykau iš Ukrainos. Dabar kartais net iškart išgirstu palaikymo ir užuojautos komentarus, pagalvoję, kad aš ukrainietis, žmonės puola guosti: „Ukraina. O taip, žinome, kas pas jus vyksta. Labai baisu“.
Tada, kai aš pataisau ir skiemenimis pasakau, kad esu iš Li-fju-ei-nijos, dar pridedu ir visus kitus įmanomus mūsų šalies tarptautinius pavadinimus, kuriuos tariu maždaug taip: Lituania, Litauen, Litva, Lietuva. Kai kuriems nuo to pasidaro aiškiau, kai kurie vis tiek nesusigaudo ir klausia, o kur tokia šalis yra. Kad kiečiau skambėtų, pristatau Lietuvą taip: mes esame iš Baltijos valstijų, angliškai skamba gražiai „We are from Baltic States“, panašiai kaip United States of America. Galingai taip. Tada įmetu dar kietesnį pasigyrimą: anksčiau buvome karalystė! Man labai patinka angliškas žodis: „kingdom“, jis labai puošia Lietuvą, kai bandai ją apibūdinti.
Tada žmonės klausia, o kur ta Lithuania yra. Ir bando lipdyti stereotipus, kad gal mes esame Rusija ar šalia Rusijos, o aš kamuojamas šito baisaus komplekso, prieštarauju. Sakau: ne ne ne, mes esame prie Švedijos, mus skiria tik nedidukė Baltijos jūra. Ten, kur Švedija, maždaug ten ir mes. Taip apibūdinu. Dar kartais pasakau, kad Lietuva tarp Lenkijos ir Švedijos. Irgi gerai skamba. Kai kuriems, tolimų kraštų žmonėms pasidaro truputi aiškiau. Kai kurie nežino nei tos Lenkijos, nei tos Švedijos. Bet tokiems tu nieko neįrodysi, gali net nesistengti.
Bet stop, nepanikuokite ir negalvokite, kad taip jau visi ir nežino mūsų Lietuvėlės. Oi žino, susidūrė, turėjo bendrų reikalų, kartu keliavo, dirbo, miegojo. Visko esu prisiklausęs ir net savo telefone vedu užrašus, kas ir ką pasakė apie Lietuvą bei lietuvius. Pastaruosius penketą metų keliauju bent kartą į mėnesį, o kartais ir 2-3 kartus, todėl užrašai yra tikrai ne trumpi, net galėčiau visai juokingą knygą parašyti. Tik tos pačios kelionės neleidžia to padaryti, tam reikia daug laiko. Tad šįkart ne knyga, o tik keli įdomesni atsiliepimai. Kai kurie sunervins, kai kurie pakels nuotaiką.
Pats naujausias, vakar Dubline, Airijos sostinėje išgirstas komentaras, gal tiksliau net gi klausimas: „O jūs lietuviai tikrai esate labai pavydūs?“. Šito, kai prisistačiau manęs paklausė viešbučio, kuriame buvau apsistojęs vienai nakčiai administratorė.
Nemeluosiu, labai nustebino.
– O kodėl jūs taip galvojate? – gindamasis perklausiau jos.
– Pas mus dirba dvi lietuvės. Tarp jų buvo darbinis konfliktas, reikėjo ji spręsti. Mes pradėjome aiškintis, kuri iš moterų yra kalta, kas apskritai čia vyksta. Paaiškėjo, kad konfliktas kilo dėl pavydo. Jos man sakė, kad tai jūsų tautos bruožas“, – labai išsamiai paaiškino žavi, jauna mergina.
– Taip, kartais tarp lietuvių pasitaiko pavydo, – bandžiau gražiai laviruoti.
– Ko dažniausiai žmonės pavydi? – perklausė ji.
– Mes patys iš savęs juokiamės, kad pavydas kyla tada, kai kitam geriau sekasi. Bet tai bjaurus bruožas, mes nenorime to pripažinti, – bandžiau aiškintis jai. Ir taip gėda pasidarė, nekenčiu šito, kai kurių lietuvių pavyduliavimo.
Pokalbis Dubline man priminė panašią istoriją Egipte, El Gunos kurorte, praėjusių metų gruodį. Tuo metu mes su kolegomis jojome pasitikti saulės, ant jūros kranto. Buvo labai romantiškas, gražus rytas. Akyse kaupėsi ašaros, toks aš būnu – kartais visai jautrus. Ir tą, labai gražią akimirką nutraukė vienas iš mus lydėjusių žirgyno darbuotojų.
– Girdėjau, kad lietuviai nekenčia savo kaimynų, – leptelėjo jis.
– Kaip kaip kaip? Ar man pasigirdo? – suglumau.
– Vieni lietuviai man pasakojo, kad jūsų tauta nemėgsta, kai kaimynams sekasi. Jeigu kaimynas nusiperka geresnę mašiną, kyla pavydas ir apkalbos, – paaiškino savo repliką.
– Na taip, pasitaiko tokių. Apkalba arba puola pirkti dar geresnę mašiną. Pas mus žmonės mėgsta konkuruoti, – bandžiau jam paaiškinti. Žmogus matėsi sutriko, labai protingai pakomentavo: „Bet juk visada kažkam seksis geriau nei tau“. Tiesa, vyruk, tiesa, tik ne visi tai supranta.
Į tą pačią pavydo temą tinka ir Budapešte, Vengrijos sostinėje gyvenančio italo komentaras apie lietuvius. „Esu bendravęs su keliais lietuviais. Pastebėjau, kad mėgstate skaičiuoti svetimus pinigus. Nors abu atvejai nesusiję, bet du skirtingi žmonės iš jūsų šalies labai domėjosi, kiek aš uždirbu ir ar apsimoka man turėti biznį. Keistas klausimas, nes jeigu turiu biznį – vadinasi man jis pelningas. O kiek aš uždirbu yra tik mano vieno reikalas“, – lengvai pasipiktinęs burbuliavo Vengrijos italas.
Svetimų pinigų skaičiavimas užkliuvo ir britui, kelionių žurnalistui, su kuriuo susipažinome vieno projekto Kanadoje metu. Jis pasakojo, kad gimtajame Mančesteryje turi pažįstamų lietuvių ir jį labai stebina mūsų tautiečių smalsumo bruožas. „Jūs ten Lietuvoje visi kaip žurnalistai, viskuo labai domitės“, – tada juokavo britas. Jį nustebino, kad mes lietuviai galime tiesiai šviesiai paklausti kiek žmogus uždirba. „Aš nustebau, labai nustebau. Nes mano aplinkoje apie atlyginimus mes nekalbame atvirai. Kiek uždirbame – tiek gerai. O lietuviams tai labai įdomu“, – stebėjosi jis. Neištvėriau ir aš, paklausiau savo pašnekovo: „Tai gal labai daug uždirbi, gal prabangių daiktų turi? Man tada irgi įdomu, kiek uždirba žurnalistai Anglijoje“. Klausimas, žinoma, sukėlė daug juoko, tačiau jokio atsakymo neišgirdau.
Kitam britui, kurį sutikau Tenerifės saloje, lietuviai yra darboholizmo ir darbštumo pavyzdys. Mudu susipažinome bare, labai keistomis aplinkybėmis. Jis atėjo paprašyti laisvos kėdės prie mano staliuko, tada pamatė mano bičiulės kepurėlę su lietuviška trispalve ir puolė pažindintis. „Jūs tikriausiai lietuviai? Man labai patinka žmonės iš Lietuvos, pas mane įmonėje dirba 12 lietuvių, jie patys geriausi darbininkai“, – mūsiškius puolė girti Polas, toks jo vardas. Pasirodo, šis britas vadovauja nedidelei remonto darbų firmelei Norviče, vidurio Anglijoje. Jis papasakojo įdarbinęs daug, įvairių tautybių žmonių. Tarp jų lenkai, vengrai, rumunai. Bet už visus geriausi pasirodė būtent lietuviai. „Jie nebijo dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis, viską padaro kruopščiai ir be klaidų“, – gerų žodžių negailėjo jis. Tą akimirką labai didžiavausi, norėjosi visiems rėkti: taaaip, aš esu lietuvis!
Vienoje kelionėje susipažinau su rimtomis merginomis iš Vietnamo, įvairių socialinių organizacijų atstovėmis. Joms Lietuva atrodo, kaip svajonių šalis, nes dažnai vykdamos į visokius tarptautinius renginius, konferencijas sutinka lietuvius, kurie joms paliko be galo gerą įspūdį. „Ne tik žinome Lietuvą, bet ir norime ten nukeliauti“, – tokį atsakymą išgirdau, kai pasakiau iš kur esu. Ir jos paaiškino kodėl: „Vaikinai iš Lietuvos patys gražiausi. Jie labai aukšti ir sportiški. Vien dėl vaikinų norisi ten nukeliauti“. Pasirodo, šių vietnamiečių kelyje pasitaikė tik aukšti, virš 180 cm mūsų šalies atstovai. Kaip matote – tai merginų atmintyje paliko labai gerą įspūdį.
Dar geresnę nuomonę apie lietuvius turėjo dvi norvegės, su kuriomis susipažinau „viskas įskaičiuota“ viešbutyje Turkijoje. Tą vakarą jos flirtavo su visais iš eilės, manau todėl, kad buvo išgėrusios. Bet pasikalbėti su manimi tai nesutrukdė. Iš Stavangerio, Norvegijos naftininkų sostinės kilusios maždaug 22-26 metų merginos Lietuvą žinojo iškart, vos tik paminėjau mūsų šalies pavadinimą. „Norvegijoje daug lietuvių, mes juos pažįstame“, – pasigyrė panelės ir ėmė kikenti.
– Lietuviai labai geri lovoje, – leptelėjo viena.
– O taip, labai geri. Mes tą žinome, – nepasikuklino ir kita.
– Ar bandėte, kad taip sakote? – bandžiau tęsti pokalbį ir išpešti daugiau detalių.
– Ne vieną kartą. Su vienu vaikinu net kelis mėnesius draugavau. Man tikrai padarė įspūdį jo „daiktas“, – visiškai atvirai rėžė pirmoji mergina.
– Pas lietuvius geri peniai, didesni nei pas norvegus, – įvertino kita, kiek įžeisdama savo tautiečius – vikingų palikuonis.
Bet reiktų paploti Norvegijoje nusėdusiems mūsų tautiečiams, kad apie Lietuvą kuria gerą, patrauklų įvaizdį. Šaunuoliai vaikinai, darbuokitės toliau.
Šį pavasarį, kai lankiausi liūdno ir skurdaus vaizdo Moldovoje, vienas sovietinių laikų keliauninkas, kuris prieš keturiasdešimt metų lankėsi mūsų šalyje, labiausiai ją įsiminė kaip... stiprių moterų šalį. „Prisimenu, kad jūsų moterys nešioja labai didelius ir sunkius maišus. Ne vyrai, o būtent moterys. Jas su tais maišais mačiau visur, Vilniuje, Klaipėdoje. Ką jos ten nešioja, gal žinote? – manęs paklausė Kišiniovo turguje prekiaujantis ponas. Nežinojau ką jam atsakyti, nes nelabai supratau, apie kokius maišus šis kalba: „Matyt šeimai valgyti perka, neša produktus“.
Ir dar vienas įrašas iš atsiliepimų apie Lietuvą užrašų. Šią savaitę, kai keliavau po Airiją ir Šiaurės Airiją, vieno nedidelio miestelio mokyklos direktorius, toje mokykloje dirbančiai lietuvei vis kartoja vieną, nelabai mielą istoriją. Lietuvoje jis lankėsi ankstyvais devyniasdešimtaisiais, vienais pirmųjų nepriklausomybės metų. Labiausiai jam įstrigo istorija muitinėje. Pedagogas su kolegomis važiavo keleiviniu autobusu, kuriame keli lietuvaičiai su savimi turėjo daug kontrabandinių cigarečių ir to visai neslėpė. Atvirkščiai – kontrabandininkai draugiškai kitų, autobusu važiavusių asmenų, tame tarpe iš šio airio, paprašė savo daiktuose paslėpti po kelis blokus cigarečių, kad jų nepastebėtų muitinės pareigūnai. Deja, istorija baigėsi nelaimingai, pasienyje kontrabanda vis tik buvo sulaikyta, o airis ir kiti blogiukams pagelbėti sutikę keleiviai turėjo nemalonumų. „Kontrabandininkų kraštas“, – dabar juokais apie Lietuvą atsiliepia šis garbus mokyklos vadovas. Pakviečiau jį dar kartą atvykti pas mus, sakiau, kad Lietuva pasikeitė.
