Gražių panoraminių vaizdų mėgėjai Limoje turi daug pamėgtų vietų. Peru sostinė – kalnuota, su įspūdingais skardžiais ant Ramiojo vandenyno kranto. Daugumos vietinių romantikų, saldžiųjų porelių pasimatymai kaip tik ir vyksta vienoje iš tokių vietų. Susėda šalia, apsikabina ir lydi saulę. O geriausias dalykas, kad beveik visos vietos, kuriose gali pasigrožėti miestu ir jo apylinkėmis, yra nemokamos. Kažkodėl perujiečiai iš to nėra linkę daryti verslo, kaip kitose pasaulio šalyse, kur kiekvieną žingsnį apmokestina. Ten būna taip: įėjimas mokamas, automobilio parkavimas mokamas, kėdės mokamos, nes priklauso kuriai nors kavinei, ir panašiai. Limoje iki tokių dalykų dar toli.
Turistiniuose giduose yra vienokios panoraminės vietos, o štai, kai paprašai rekomendacijų iš vietinių gyventojų, – jie siūlo visai kitas. Taip yra todėl, kad turistams skirtuose leidiniuose ir brošiūrose aprašomi tik tie taškai, kuriuose budi policija arba net kareiviai. Patikėkite manimi, to čia labai reikia, nes saugumas itin svarbus lankantis bet kuriame Peru mieste. Vos tik atvyksite į šią šalį, žmonės jus ims perspėti, kad daug kur be vietinio žmogaus palydos geriau net nesirodyti. Angliškai ir ispaniškai jie vis kartoja, kad tam tikros vietos, kurios yra toliau nuo centro, nepritaikytos turistams. Šitoje frazėje užkoduota pakankamai rimta žinutė, kurią mano draugas, nuo gimimo Limoje gyvenantis Chorchė, pabandė nuoširdžiai paaiškinti.
„Jeigu nežinosi, kur eini, ir pateksi į blogą rajoną, tave gali nurengti. Neturtingi žmonės pamišę dėl gerų daiktų, todėl Limoje dažnai išgirstame istorijų, kad jie pasigavo kokį turistą ir nuavė naujus jo sportbačius, nurengė gražią striukę ar nuėmė brangius akinius nuo saulės“, – įspėja jis. Ir sako, kad tokiu atveju geriau nesipriešinti, nes, jeigu tik apvogs, tai dar nieko. Tiems, kurie neatiduoda daiktų savanoriškai ir su šypsena, baigiasi liūdniau – gali stipriai nukentėti fiziškai. „Tokiais dalykais pas mus nejuokaujama. Bloguose rajonuose vaikinai su savimi nešiojasi ginklų. Didelių peilių arba net šautuvų, ir dažnai tuo pasinaudoja“, – paaiškino Chorchė. Tai – tik trumpas nukrypimas nuo pagrindinės temos, kad Limoje per daug neįsijaustumėte ieškodami gražios panoramos.
Pati aukščiausia ir gražiausia miesto vieta yra San Kristobalio (San Cristobal) kalnas, ant kurio stovi didžiausias miesto kryžius. Būtent čia man rekomendavo užkilti visi vietiniai, bet liepė tai daryti ne savarankiškai. Nes tam, kad patektum į San Kristobalį, turi važiuoti pro labai pavojingus rajonus. Visa kalno papėdė yra nesibaigiantys lūšnynai, kuriuose pėstiesiems rodytis negalima. Ypač šviesaus gymio žmonėms, nes šviesi oda kaip magnetas traukia vagišius.
Brangūs lietuviai, ši žinutė skirta jums. Važiuokite ant kalno su taksi ar su pavežėjais iš aplikacijų. Ir, kai ten nuvyksite, gražiai paprašykite, kad vairuotojas jūsų palauktų. Dažniausiai jie sutinka tai daryti, nes yra kelios priežastys: rūpinasi jūsų saugumu ir savo kišene, juk nereikės nuo kalno leistis tuščiomis, be kliento. Limoje taksistų konkurencija didelė, jie labai mėgsta skųstis, kad nėra pakankamai darbo.
Visos San Kristobalio kalnui skirtos pagyros – nė kiek ne perdėtos. Panoraminis vaizdas – 360 laipsnių kampu. Iš vienos pusės matyti spalvoti mažyčių lūšnų stogeliai, toks tarsi žmonių skruzdėlynas. Tūkstančiai namelių! Iš kitos pusės – nuostabi vandenyno pakrantė ir kelios salos prie Limos krantų. Stovi ten, dairaisi ir suvoki, kad visai ne kvailai mąstė senovės žmonės manydami, jog čia baigiasi pasaulis, lyg ten toliau, už vandenyno, nieko daugiau nebūtų. Yra, bet labai labai toli, – Gisbornas Naujojoje Zelandijoje.
Keista, bet apžiūrinėjančių šitą grožį beveik nėra. Vos keli turistai, o visi kiti – vietiniai, į San Kristobalį pakilę savais tikslais. Pasirodo, šis kalnas turi ne vieną magišką legendą, kuriomis perujiečiai labai tiki. Jie sako, kad ši vieta energiškai stipri, todėl vyksta visokių nepaaiškinamų dalykų, atseit pildosi čia ritualus atliekančių šamanų pranašystės, jų užkeikimai ir norai. Būtent tam kalno viršūnė dažniausiai ir naudojama.
Atvažiuoja nežemiškomis jėgomis tikintys asmenys ir atlieka visokių ritualų tikėdamiesi, kad jų gyvenimas pagerės. Dažnai žmonės atsistoja kalno viršūnėje ir pila ant savęs vandenį. Vaizdas gana keistas, ypač jeigu tie maudynių dalyviai nusirengia nuogai. Apsipila, o tada šlapi sėdi ir po nosimi kartoja kažkokią maldą, kažkokius stebuklingus žodžius.
Dar labai dažnai nuo čia žmonės barsto savo mirusių šeimos narių, mylimųjų ir draugų pelenus. Vietinių kioskų darbuotojos sako, kad tai buvo tapę masiniu reiškiniu ir tuo net ėmė skųstis kalno papėdėje gyvenantys žmonės. Atseit tie pelenai byra ant jų lūšnelių stogų arba net tiesiai jiems ant galvų. Taigi su pelenų barstytojais imta kovoti, kioskininkės sudrausmina norinčius tai daryti. Bet kas iš to, kas nori, tas vis tiek padaro, tik jau vėliau, sutemus, kai niekas nekontroliuoja.
Koks tikslas barstyti juos būtent čia? Yra tikinčių, kad tai padės pomirtiniame gyvenime.
Vieną labai keistą ceremoniją visai netyčia regėjau ir aš savo akimis. Tiesiog tuo metu, kai nuvykau ant San Kristobalio, tuoj po kelių minučių atvažiavo kitas automobilis, iš jo išlipo maždaug 60 metų moteris, pasiėmė du butelius baltojo vyno. Iš pradžių, tiesą sakant, pagalvojau: tai bent linksma moteris, viena sau gers, ir dar tiek daug. Bet paskui pamačiau, kad iš paskos eina vyras. Lyg ją sektų. Susidomėjau, kas čia bus toliau. Ir jūs nepatikėsite: ta moteris atsistojo ant kalno krašto, iškėlė rankas ir ėmė ispaniškai sakyti kažkokias maldas. Tada ji atkimšo abu butelius vyno ir paėmė juos į rankas. Netrukus kažką dainuodama iškėlė juos virš galvos, lyg aukotų aukščiausiajam.
Laikė kelias minutes ir galiausiai pradėjo vieną butelį į visas puses laistyti. Per akimirką išpilstė ir padėjo į šoną. Paskui tą patį padarė su kitu. Vaizdas gana bauginantis – ant kalno viršaus stovi moteriškė ir laisto vyną. Jeigu pamatyčiau Lietuvoje – galvočiau, kad prisipirko vynelio per akcijas parduotuvėse, bet skonis nepatiko, tai išpilstė.
Peru, žinoma, niekas gero daikto niekada neišpiltų šiaip sau. Skurdžiai gyvenanti tauta skaičiuoja kiekvieną centą ir kuo jau kuo, bet švaistymu tikrai negarsėja.
Ėmiau aplinkui dirbančių kioskininkų klausti, kodėl ta moteriškė su vynu taip pasielgė, ir gavau net kelias versijas. Pasirodo, ant įvairių miesto kalnų vietiniai dažnai laisto tauriuosius gėrimus, tai tarsi jų auka kažkokioms šamaniškoms dievybėms. Dėl gyvenimo sunkumų, problemų Peru labai įprasta pagalbos kreiptis į šamanus. Šie dirba ir kaip psichologai, ir kaip ateities spėjikai. Šamanai turi labai daug ceremonijų, kurias kartoti liepia pas juos atvykusiems žmonėms. Kaip kunigas liepia kartoti maldas, taip šamanas – atlikti tam tikrus ritualus.
Vyno pilstymas ant kalno – viena iš tų ceremonijų. Ir labai populiari, beveik kasdien kas nors tai daro. Kartais – ir ne vienas asmuo per dieną. „Pagrindinė problema, kuo visi pas mus skundžiasi, – tai skurdas. Žmonės išbando visus būdus praturtėti. Daug kam tarsi paskutinė viltis yra šamanai. Pilstydami vyną žmonės tikisi, kad labai greitai jų gyvenimas pagerės“, – laužyta anglų kalba man paaiškino ant San Kristobalio kalno kavą parduodantis Enrikė. Ir dar paaiškino, kad kartais ceremonijoms naudojami stipresni ir brangesni už vyną gėrimai. Atseit kuo brangesnis, tuo daugiau šansų, kad pavyks. Tarsi tai būtų didesnė auka.
Kavos pardavėjas sako, kad labai įdomu stebėti ceremonijas atliekančius žmones, o dar įdomiau – juos pakalbinti ir išgirsti asmenines istorijas. „Pas mus žmonės atviri, drąsiai pasakoja tai, kas juos slegia. Labai dažnai vyresnės moterys vyną pilsto tam, kad jų dukros susirastų gerą vyrą. Ar joms pasiseka, deja, nežinau“, – aiškino vyras.
Gėrimų pilstytojai gal ir niekam netrukdytų, jeigu po savęs susitvarkytų. Pasirodo, po ceremonijų ant kalno papėdės jie palieka tuščius butelius – taip šiukšlina aplinką. Buteliai vis kaupiasi, ir niekas tos betvarkės nenori tvarkyti.
Beje, čia vyksta ir kiek juokinga turistinė apgaulė. Limos senamiestyje vaikšto visokias ceremonijas siūlantys žmonės, jie iš miesto svečių prašo pinigų ir žada, kad už tai jų vardu atliks keisčiausias apeigas. Tokių siūlytojų būna ir ant šio kalno. Pasigauna kokį naivuolį, paprašo nemažos sumos ir tada pradeda „burti“, kartais ir tą patį vyną papilsto. Bet visa tai daro visiškai neišmanydami tikrųjų ritualų. Ant kalno suvenyrus parduodančios moterys liepė įspėti visus lietuvius: netikėkite ir neprasidėkite su aferistais.
