Matydamas, kad na niekaip lietuviai negali pasėdėti vienoje vietoje ir nesibūriuoti – noriu jums papasakoti, kaip elgiasi amerikiečiai, kurie yra įpratę gyventi vienumoje. Ir šventes jie švenčia vieniši, ir savaitgalius taip leidžia. Tai nėra lengva, bet su vienatve galima susidraugauti ir ją prisijaukinti – sako tie vienišieji. Tuoj viską suprasite.
Jūs jau tikriausiai girdėjote, kad tokie dideli miestai kaip Londonas Anglijoje, Paryžius Prancūzijoje, Šanchajus Kinijoje ar Niujorkas Jungtinėse Valstijoje yra vadinami vienišių miestais. Yra net gi sakoma, kad kuo didesniame mieste gyveni – tuo vienišesnis jautiesi. Kuo daugiau žmonių gatvėse – tuo daugiau vienatvės. Ir tai ne kažkieno sukurta teorema, o tikra realybė, kurią jums patvirtintų bet koks lietuvis gyvenantis didžiuosiuose Amerikos miestuose. Net nebūtinai lietuvis, bet jeigu pažįstate mūsiškių ten, paklauskite jų.
Tokie nusiskundimai, kuriuos pastaruoju metu girdime Lietuvoje, kad sėdėti namuose be draugų kompanijos neįmanoma, ar, kad didžiosios žiemos šventės be artimųjų yra tragedija, ir visokie panašūs pazyzimai – didžiųjų Amerikos miestų gyventojams būtų tiesiog juokingi. Į Niujorką, Los Andželą ar Čikagą suvažiuoja žmonės ne tik iš visų Amerikos valstijų, mažesnių miestelių bei kaimelių, bet ir iš visos planetos. Nuo Europos iki Azijos. Todėl natūralu, kad atvykėliai yra atskirti nuo šeimų, draugų ir visų kitų, ko tik gali trūkti žmogui. Tačiau žmonės į šiuos miestus keliauja su dideliais tikslais, dažniausiai siekti karjeros aukštumų, uždirbti daug pinigų ar įgyvendinti kokią kitą svajonę. Milijonai tokių per daug metu atvyko ir vardan šių tikslų paaukojo savo komfortą ir buvimą prie širdžiai mielų žmonių.
Žmonės atvyksta į Niujorką, Los Andželą, Čikagą ir kitus didžiuosius miestus žinodami, kad reikės viską pradėti iš naujo. Daug kas tikisi, kad tai bus nesunku, galvoja, kad jeigu asmuo bendraujantis, komunikabilus – tikrai be vargo per savaitę ar dvi jau turės naujų draugų kompaniją. Negalima paneigti, kai kuriems taip tikrai pasiseka, bet tai vienetai. Vis dėlto dauguma didžiuosiuose miestuose susiduria su nežmoniška vienatve, apie kurią net baisiausiame košmare nesapnavo.
Kodėl ten, kur daug žmonių sunkiau užmegzti artimus ryšius? Mano bičiulis, Čikagoje gyvenantis ir dirbantis pardavimų specialistas sako, kad pirmiausia naujoms pažintims kliudo per didelis pasirinkimas. Tiek kalbant apie naujus draugus, tiek apie artimesnes pažintis. Kiekvieną dieną dideliuose miestuose nori nenori sutinki šimtus ir tūkstančius praeivių, kurie mielai šypsosi, mielai bendrauja, gal ir komplimentais pasimėto. Dažnai ir pats atsakai maloniesiems žmonėms gražiais žodeliais, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Tikimybė dar kartą sutikti kitą asmenį – labai maža. Net jeigu kasdien judi tuo pačiu maršrutu tikimybė nedidelė. Metro traukiniai važiuoja kas porą minučių, juose daugybė vagonų, įlipti ir vieną ir tą patį – na tikimybė yra, bet minimali.
Kita priežastis, kodėl Amerikos didžiuosiuose miestuose užmegzti naujus santykius su nauju žmogumi yra ženkliai sunkiau nei pavyzdžiui Vilniuje, Šiauliuose ar Alytuje – menkas pasitikėjimas vieni kitais. Kuo daugiau žmonių, tuo sunkiau jais pasikliauti. Kai visur aplink atvykėliai iš visos planetos, kai žmonių kaita nežmoniška – baisu prie kažko prisirišti, baisu kažkam atsiverti. Dideliuose miestuose pilna sukčių, apgavikų, keistuolių, kurie vieną sako, kitą daro.
Arba būna tokia situacija, kad jau pradedi su kažkuo artimiau bendrauti, jau mezgasi santykiai, bet tas žmogus ima ir praneša, kad viskas, kontraktas baigėsi ar tiesiog pavargo, todėl grįžta atgal ten, iš kur atvyko. Apie šitą bėdą dažnai girdžiu iš Londono lietuvių. Nes Londonas, kaip ir minėti Amerikos miestai, daug kam tik laikina stotelė, kurioje žmogus užsidirba tiek, kiek norėjo ir mauna iš ten.
Na ir dar viena priežastis, kodėl žmonės dideliuose miestuose vienišauja, tai, kad nuo amžino lėkimo, stumdymosi metro ir gatvėse – dienos pabaigoje tiesiog sprogsta galva, ima ir pasibaigia energija. Todėl tokiuose miestuose gyvenantys, vakarais tiesiog mėgsta vienatvę. Užsideda ausinuką ir bėgioja po parkus, eina sėdėti ant suoliuko šalia namų arba tiesiog užsidaro kambaryje ir sėdasi prie kompiuterio.
Tai, kaip šiemet turėjo atrodyti daugelio mūsų kalėdinis stalas – be artimųjų, o tik su kompiuteriu ar telefonu rodančiu jų veidus – dažniausiai atrodo įprasta didžiųjų miestų gyventojų šventė. Jie sėdi vieni, nusipirkę gabalą pyrago, įvairiausių pusfabrikačių ir bendrauja per nuotolį. „Skype“, „Facebook“, „Instagram“ ir kiti socialiniai tinklai atstoja gyvuosius žmones. Liūdna ar ne? Bet tokia realybė, jie žino, kad nieko pakeisti negali, nes gi neatsiveši pas save visų mylimų ir artimų. Mūsų emigrantai, tie, kurie išvyko į užsienio kraštus po vieną, taip pat ne išimtis. Taip atrodo jų šventės, kai nesugrįžta į Lietuvą.
Būtent dėl tos vienatvės dideliuose miestuose taip populiaru lankyti privačius psichologus, kurie pasiguldo ant kušetės ir išklauso. Nes daugiau nėra kam išsikalbėti, nėra, kas suprastų tuos susikaupusius rūpesčius. Žmonės, kurie toli – nebe tas, jie gyvena savą gyvenimą, o tu gyveni savo, Niujorke, Londone ar Čikagoje. Todėl žmonės susimoka nemažus pinigus, kad būtų išklausyti ir, kad išgirstų kažkieno kito nuomonę ar patarimą.
Tačiau pabaikime apie liūdnąją vienatvės pusę. Dabar noriu pristatyti, ką didelių miestų gyventojai daro, kad išsklaidytų liūdesį ir, kad laikas vienumoje – greičiau ištirptų, kad jis būtų turiningas.
Pirmą pavyzdį paimsiu iš Japonijos sostinės Tokijo, kur labai populiaru būnat vienumoje dainuoti karaoke. Pagalvokite, tai gera mintis, ypač tais atvejais, jeigu nesi sutvertas dainavimui. Nebus jokios kritikos, niekas negirdės, tik pats save. Dainuok kai nori, dainuok ką nori, gali visiškai nusidainuoti. Karaoke yra japonų džiaugsmas ne tik namuose, bet ir išėjus į miestą. Jeigu neturi su kuo eiti pasivaikščioti – Tokijuje gali rasti specialias įstaigas, kur išsinuomoji mažyti vienvietį ar dvivietį kambarėlį ir sau dainuoji.
Niujorke ir kituose Amerikos didmiesčiuose labai populiaru savo laiką išnaudoti maisto gamybai. Čia veikia daug kompanijų, kurios siūlo užsisakyti maisto produktų dėžės prenumeratą. Kurjeris atveža dėžę su produktais, o kartu būna įdėtas lapas su receptu, ką žmogus turi pasigaminti. Imk tą, supjaustyk tą, kepink tiek ir tiek minučių. Kol vykdai tokią, konkrečiai surašytą užduotį – laikas tirpsta. Lietuvoje dėžės užsisakinėti nereikia, pakaks, jeigu pabandysi pagaminti tai, ką įprastai šventėms ruošdavo jūsų mama ar močiutė. O kai pavyks, arba nelabai, bus priežastis paskambinti ir pakalbėti, kaip jums sekėsi. Amerikiečiai savo pagamintus valgius irgi demonstruoja, bet ne artimiesiems, o įkėlinėja į specialius interneto puslapius ar programėles, kur juos vertina kiti ir skiria balus. Daug kam labai patinka toks užsiėmimas.
Vienišių laiką Amerikos miestuose suvalgo ir įvairiausi kursai, kuriuos daug kas pastaruoju metu įprato lankyti virtualiai. Vakarais, po visų darbų žmonės susėda prie kompiuterių ir kartu su savo mokytojais mokosi užsienio kalbų, programavimo, dainavimo, šokių, piešimo ir t.t. Kiekvienas pagal pomėgius ir poreikius. Tokiu būdu sėdi namuose ir tuo pačiu laviniesi. Geras dalykas.
Dar vienas Amerikoje stipriai išpopuliarėjęs laiko praleidimo būdas – generalinis namų tvarkymas. Tiek internete, tiek per vietinius televizijos kanalus išpopuliarėjo laidos, kuriose super namų tvarkytojos, šito amato specialistės moko liaudį kaip teisingai išvalyti spinteles, kaip išbalinti patamsėjusį sofos užvalkalą, kaip kokybiškai išvalyti batus ir panašiai. Įsivaizduokite, tūkstančiai žmonių, vietoj to, kad verktų iš liūdesio – tvarkosi. Kiekvieną dieną randa vis naujų kampelių.
Amerikoje vyksta filmų, serialų, visokių laidų žiūrėjimo maratonai, virtualūs protmūšiai arba varžybos tarp visiškai nepažįstamų žmonių.Pavyzdžiui, jie sutaria, kad namų sąlygomis kažką gamins, skiria tam laiką, o tada susirenka ir visi virtualiai aptarinėja rezultatus.
Šiuo metu tarp amerikiečių kaip virusas plinta nauja-sena mada. Po „Netflix“ serialo „The Queen's Gambit“ išpopuliarėjimo žmonės ir vėl masiškai nori žaisti šachmatais. Gyvi turnyrai nevyksta, tačiau virtualūs puslapiai tiesiog lūžta nuo lankytojų srautų. Gal ir jūs primiršote šitą intelektualų žaidimą? Pabandykite įsijungti, gal įtrauks ir taip išnaudosite savo vienišus vakarus.
Net tiems, kam trūksta kūniškos šilumos – rado išeitį, ką veikti. Prisikūrė daugybė visokių puslapių, kuriuose galima užsiiminėti virtualia meile. Vieni mokami, kiti nemokami, bet žmonėms patinka. Jie flirtuoja vieni su kitais, neturėdami galimybės susitikti. Dažniausiai sistema specialiai parenka pokalbio partnerį kuo toliau. Tokia ir esmė – abu pašnekovai žino, kad viskas vyksta tik virtualiai, nieko rimto nesigaus. Tiesiog laiko praleidimo būdas.
Taip žmonės išgyvena ne tik pandemijos laikotarpį, taip didžiuosiuose miestuose jie gyvena metų metus, ir nezyzia mėnesį ar du be artimiausių žmonių. Žino, kad kitaip nesigaus.
Artėja Naujųjų metų sutikimas, kada ir vėl visiems knietės susitikinėti, vėl norėsis pasimatyti su draugais, pabandykite tokiais vakarais, kai labai norisi – imtis vieno iš mano paminėtų būtų. Pamatysite, kaip greitai laikas prabėgs. O kai viskas pasibaigs, mes ir vėl visi susitiksim ir vėl viskas bus kaip anksčiau.
