Lietuviai nepelnytai nuvertina Suomiją, nes, matyt, nežino, kad atostogauti toje šalyje gali būti ypač pigu. Pigiau nei bet kur kitur Europoje, nes, jeigu tik norite, maistas kelionėje nekainuos nė vieno cento. Valgysite sočiai ir skaniai, bet dar kartą pakartosiu – nemokamai. Jokio triuko čia nėra, paslėptų sąlygų irgi neieškokite. Ateisite, pasakysite, kad norite maisto, ir jums jo duos. Bet kuriame Suomijos mieste. Tiesa, skaniau maitina didžiuosiuose, ypač Helsinkyje, kur aš ir lankiausi.

Taip yra todėl, kad suomiai – be galo atsakingi žmonės. Jie rūpinasi vieni kitais ir net svetimtaučiais. Maistu dalijasi, nes kitaip tektų jį išmesti. Štai ir paaiškinimas – nemokamai dalija tai, kas jau „ant ribos“, tuos produktus ir paruoštus gaminius, kurių galiojimo laikas baigiasi. Kažkoks protingas žmogus toje šalyje pagalvojo ir nutarė, kad išmesti viso to tikrai negalima, – juk nuodėmė! Įkalbėjo tas žmogelis didžiuosius šalies verslus: prekybos centrus, restoranus, kavines, viešbučius, greitojo maitinimo kioskus, kad viskuo, kas jau netinkama parduoti, reikia pasidalyti.

Suomijoje atsirado keliasdešimt skirtingų organizacijų, kurios nusprendė tuo „netinkamu“ maistu rūpintis ir skirstyti tiems, kam jo reikia. Turėčiau pabrėžti, kad tai – ne pelno siekiančios, dažniausiai valstybinės ir bažnyčios įsteigtos įstaigos. Kaip ir nesunku suprasti – pelno čia tikrai nėra jokio. Viskas paremta žmonių gerumu ir socialiniu atsakingumu.

Kai ši iniciatyva kilo, buvo atsiradę kalbų, kad tai pakenks verslams. Kad daug kas gavę nemokamo maisto nustos vaikščioti į parduotuves bei kavines. Juk kam pirkti, jeigu žinai, kad gausi nemokamai. Tiesa, logikos yra. Tačiau šios idėjos gynėjai sugebėjo įrodyti, kad tokia iniciatyva orientuota visai ne į tuos, kurie išgali sau leisti išlaidauti restoranuose. Taip, galbūt vieną kitą kartą jie nenusipirks sumuštinio užkandinėje metro stotyje, bet tik tiek. Verslai nusispjovė į galimus nuostolius, valdžia juos dar paskatino, įvedė visokių lengvatų tiems, kurie aukoja maistą labdarai. Ir visiems pasidarė labai gerai.

Suomijos kultūroje piliečiai skatinami gyventi atsakingai, nešvaistyti nei maisto produktų, nei buityje naudojamų daiktų, taip pat drabužių. Šioje šalyje labai populiaru viską pirkti iš antrų rankų. Nuo džinsų ar sijono iki plaukų džiovintuvo ir skalbyklės. Čia nuolat vyksta didžiulės kampanijos, skatinančios pirkti ne naują daiktą, o padėvėtą. Tas pats ir kalbant apie maistą. „Pirk tiek, kiek suvalgysi, nešvaistyk maisto“, – sakoma socialinėse reklamose.

Kiekvieną dieną didieji šalies maitintojai produktus ir patiekalus, kurie liko neparduoti, sudeda į specialias dėžes, kurių dienos pabaigoje atvyksta pasiimti minėtų organizacijų atstovai. Ko tiksliai jose bus, neįmanoma nuspėti, viskas priklauso nuo pirkėjų: ko jie nepirko, tas ir keliauja į labdarą. Vieną dieną tai gali būti keli šimtai pakuočių cinamoninių bandelių, penkiasdešimt dėžių pomidorų, tūkstantis dėžučių su razinomis ir dar koks tūkstantis vienišų, nuo kekių atluptų ir nenupirktų bananų. O kitą dieną visai kitoks meniu – penki šimtai rūkytų lašišų pakuočių, du šimtai olandiško sūrio galvų, milžiniški maišai krabų skonio bulvinių traškučių. Panašiai skiriasi ir maistas, gaunamas iš restoranų bei viešbučių. Vieną dieną nuo didelio banketo atlieka du šimtai pakuočių šonkauliukų su karamelizuotų svogūnų padažu ir jautienos kepsnių su bulvėmis, kitą dieną – tik mažyčiai, sausoki vieno kąsnio sumuštinukai.

Visa tai keliauja į specialius išdavimo punktus. Vien Helsinkyje tokių yra daugiau nei dešimt. Jie veikia skirtingomis savaitės dienomis skirtingose miesto pusėse, kad nemokamu, labdaringu maistu tikrai būtų aprūpinti visi, kam jo reikia. Tiesa, privalau paminėti, kad vieni išdavimo punktai mėgstami labiau už kitus. Tai daugiausia priklauso nuo juose dirbančių savanorių. Kaip supratau iš kalbų, vienose įstaigose dirba griežtesni, labiau skaičiuojantys savanoriai, kurie prižiūri, kad tik kuris nors atėjęs maisto negautų jo per daug. Kiti visiškai atsipūtę duoda tiek, kiek atėjęs žmogus sugeba panešti. Žinoma, tokios vietos labiau mėgstamos.

Apsilankiau pačiame populiariausiame išdavimo taške, kur visada stovi ilga, visaip išsiraizgiusi eilė. Tiesa, dabar, kai pasaulyje siaučia koronavirusas, ateinančių kur kas mažiau. Daug kas bijo užsikrėsti, todėl vietoj tūkstančio lankytojų ateina penki šimtai ar vos daugiau.

Dauguma žmonių – nuolatiniai lankytojai, žinantys visą sistemą, kaip čia viskas veikia. Jie tiesiog stoja į eilę ir mažyčiais žingsniais artėja tikslo link. Kai pagaliau ateina laikas rinktis produktus, pasako savanoriui, ko pageidauja. Taip, visiškai rimtai – galima išsakyti savo norus. Pavyzdžiui: „Gal turite salotų su vištiena?“ arba „Praėjusį kartą man labai patiko lazanija iš itališko restorano, gal jos yra?“ Savanoriai patikrina ir, jeigu randa, duoda tai, ko atėjęs žmogus prašo. Paskui, kai pasiima paruoštą maistą, atkeliavusį iš maitinimo įstaigų, žmogus gali imti produktų, atvežtų iš prekybos centrų. Savanoriai jam kiša vieną, kitą, trečią, žmogus sako, ims ar ne. Pavyzdžiui, kilogramas kakavos juk ne kiekvienam reikalingas, todėl, jeigu žinai, kad nenaudosi, taip ir pasakai. Vietoje jo gauni kilogramą makaronų.

Mane labiausiai nustebino, kad stovintys eilėje neprivalo niekur registruotis, nereikia gauti kokios nors pažymos iš savivaldybės ar dar kaip nors įrodinėti, kad esi bėdžius. Viskas čia paremta garbės žodžiu, žmonių sąžiningumu. Kitaip sakant, jeigu jauti, kad tau tikrai reikia nemokamo maisto, ateini ir pasiimi jo.

Patikrinau, atstovėjau ilgą eilę, kol galiausiai savanoris paklausė, ko aš pageidauju. Įdomu, kad kalba jie ne tik suomiškai, bet ir angliškai bei rusiškai. Rusiškai? Paklausite, kodėl šia kalba. Todėl, kad tokiose eilėse būna labai daug rusakalbių. Juk didžioji motušė Rusija yra Suomijos kaimynė, tad natūralu – iš jos atvyksta tūkstančiai emigrantų, ieškančių geresnio gyvenimo, kita kaimynė yra Estija, todėl ir estų labai daug.

Nustebau, kad prie nemokamo maisto nestovėjo benamių. Paklausinėjau savanorių, kokie žmonės yra pagrindiniai tokių vietų lankytojai. Man paaiškino, kad benamiai dažniausiai eina į išdavimo punktą pačiame Helsinkio centre, nes dažniausiai ten visą laiką ir trinasi. O štai į šią vietą, kur buvau aš, trisdešimt minučių nuo centro, pramoniniame rajone, paprastai atvyksta geresnio gyvenimo ieškančių emigrantų ir visokių karo pabėgėlių iš Sirijos, Libijos ir panašiai. Į mano smalsavimus, ar eilėse būna ir lietuvių, savanoriai tiksliai atsakyti negalėjo. Kaip vienas jų sakė, tai būtų neetiška, nes daug žmonių slepia faktą, kad ima nemokamų produktų, jiems gali būti gėda. Ne tokia korektiška buvo eilėje sutikta estė Lina. Ji jau daug metų čia lankosi bent kartą per savaitę. Pažįsta ir kitų ateinančių, tarp kurių, kaip sakė, būna ir mūsiškių. Tiesa, negalėjo prisiminti vardų ir miestų, iš kur jie atvykę.

Estė Lina nemokamo maisto labai negyrė, sakė, kad vis dėlto be parduotuvės ji neapsieina, bent šviežios duonos ar pieno produktų nusiperka. „Dažnai gaunu tai, ko man visiškai nereikia. Bet mes su kitomis moterimis pasikeičiame produktais, vienai to reikia, kitai – visai kito, čia su visais svarbu draugauti, tada bus gerai“, – sakė ji.

Maistą dalijančių savanorių paklausiau, kas būna, jeigu jie mato eilėje gerai apsirengusį žmogų, kuriam akivaizdžiai pinigų netrūksta. Suomiai štai kaip man paaiškino: „Tas, kuris auksu žiba, nebūtinai to aukso turi daug. Pas mus čia būna žmonių iš Rumunijos su storomis auksinėmis grandinėmis, bet tai nereiškia, kad jiems turėtume neduoti maisto. Jeigu atėjo, vadinasi, jiems reikia, be reikalo čia niekas nestovi.“ Sutikite – gražus požiūris, toks tyras, toks naivus.
Jeigu jiems negaila maitinti visų, tegul maitina.

Įsivaizduokite, kovoje su maisto produktų švaistymu Suomija taip stipriai pažengusi, kad 2018 metais Helsinkio centre net buvo atidarytas pirmasis prekybos centras „WeFood“, kuriame parduodami tik tie produktai kurių galiojimo terminas greit pasibaigs. Apsipirkti ten galima žymiai pigiau nei bet kurioje kitoje miesto parduotuvėje. Įdomu tai, kad visas prekes „WeFood“ gauna nemokamai, kaip labdarą iš kitų, įprastų prekybos tinklų gigantų. Negana to, valstybės dovana šiam, pavadinkime, startuoliui yra atleidimas nuo mokesčių. Supratote gerai – jie prekiauja nemokamai gaunamais produktais ir už tai nemoka mokesčių. Viskas, ką uždirba, yra skirta personalui išlaikyti ir verslui auginti, mat tokių parduotuvių nori atidaryti daugiau ir kituose šalies miestuose.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (210)