Gėda būti rusu – tai nauja tendencija, kuri kyla iš pačių rusų. Daug po pasaulį keliaujančių šios tautos atstovų puikiai supranta, kad jų šalies lyderis ir politinė grietinėlė prieš keturis mėnesius nusprendę užpulti Ukrainą – visiškai sugriovė tiek pačios Rusijos, tiek jos gyventojų įvaizdį. Reikia pripažinti – daugumoje vakarų pasaulio šalių į rusus dabar reaguojama ne itin palankiai. Jie sulaukia piktų replikų, nemalonių klausimų, o kartais net būna išvadinami bjaurokais epitetais. Pirmą kartą šį reiškinį pastebėjau dar kovo pradžioje keliaudamas po Jungtinius Arabų Emyratus. Tačiau tada buvo tik pradžia. Kuo ilgiau tęsiasi karas Ukrainoje – tuo nemaloniau būti rusu užsienyje.
Tai, kad rusai kariauja Ukrainoje ir ten žiauriai naikiną viską iš eilės, dabar žino visas pasaulis. Normalūs žmonės tuo baisisi ir smerkia. Taip pat žmonės žino ir mato, kad rusai niekaip nebando paveikti savo šalies valdžios tarsi pritardami nežmogiškam žiaurumui prieš ukrainiečius. Buvo protestų, buvo aktyvesnių disidentų, tačiau to gerokai per mažai, kad rusų įvaizdis vakarų pasaulio akimis būtų nesuterštas. Žmonės tiesiogiai sieja visus rusus, visą 144 milijonų žmonių tautą, su tuo, kas vyksta Ukrainos miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Jeigu rusas – vadinasi agresorius, – toks įvaizdis formuojasi vakariečių pasąmonėje. Keliaujantys rusai tą jau suprato ne vienoje pasaulio vietoje.
„Mano draugė savo dukrai darželyje liepė sakyti, kad yra iš Ukrainos. Nes paprasčiausiai bijo dėl mergaitės saugumo. Ukrainiečių dabar visi gaili, juos palaiko. O rusams darosi sunku gyventi, mums reikia apsimetinėti, kad esame iš kitų šalių. Tie, kas tamsesnio gymio sako, kad atvyko iš Gruzijos, kas šviesesni iš Ukrainos arba Latvijos“, – prieš kelis mėnesius man aiškino Dubajuje atostogavusi maskvietė Veronika.
Gegužės mėnesį keliaudamas po Kaliforniją, JAV, išgirdau panašią istoriją, kurią man papasakojo rusas Vasilijus, programėlės „Lyft“ pagalba teikiantis pavežėjo paslaugas. Išgirdęs, kad jaunas vyras kalba su ryškiu rytų europiečiams būdingu akcentu, paklausiau jo kilmės. Tada pats prisistačiau atvykęs iš Lietuvos. Ir mudu lengvai radome bendrą kalbą, Vasilijus išliejo kas guli ant širdies, kaip kokiam kunigui.
„Per vieną dieną vežu po 30-40 keleivių ir beveik visi jie manęs paklausia iš kur aš atvykau. Matyt girdi akcentą, mato, kad nesu tikras amerikietis, todėl jiems įdomu. Anksčiau, iki karo aš papasakodavau istoriją, kad dar paauglystėje atvykau iš Rusijos miesto Jekaterinburgo, nes mano mama laimėjo Žalią kortelę. Tačiau pastaruoju metu pastebėjau, kad išgirdę šią istoriją– žmonės raukosi, ėmė blogai reaguoti į mano kilmę. Gėda būti rusu, galima sakyti tai rasizmas, bet aš nepykstu – puikiai juos suprantu, nes ir pats labai nepalaikau Putino politikos“, – kalbėjo Los Andžele uždarbiaujantis rusas.
Anot Vasilijaus, karas Ukrainoje stipriai sukrėtė ne tik jo šeimą, jau dvylika metų gyvenančią svajonių šalyje už Atlanto, bet ir visą Los Andželo rusų bendruomenę. Jis pasakojo, kad anksčiau vykdavo susitikimai, bendros vakarienės ir gimtadienių šventimas. Tačiau karas suskaldė Amerikoje nusėdusius rusus. Bendruomenės nariai, Vasilijaus bičiuliai, kurį laiką nusprendė nedaryti didelių sueigų ir palaukti, kol nurims aistros. Kiek laiko tai truks, nežinia – matyt iki karo Ukrainoje pabaigos.
San Franciske, apsistojęs miesto centre esančiame viešbutyje „The Clift Royal Sonesta Hotel“ registratūroje paklausiau darbuotojų, ar pas juos šiuo metu būna daug turistų iš Rusijos. Anot ten dirbusio vaikino – jų stipriai sumažėjo, o jeigu ir pasitaiko, rusai gerokai pasikeitė. „Per savaitę atvyksta bent keli svečiai iš Rusijos, su kolegomis pastebėjome, kad jie dabar daug ramesni. Buvo keli atvejai, kai patys rusai ėmė sakyti, kad jie yra prieš karą ir nepalaiko savo prezidento“, – pasakojo viešbučio darbuotojas.
Rusus, kurie apsimeta, kad jie nėra rusai labai dažnai sutinka Prancūzijos sostinėje Paryžiuje dirbantys žmonės. Tikriausiai absurdiškiausia situacija, kokią man teko girdėti, įvyko viešbutyje, kuriame buvau apsistojęs ir aš. Registratūroje dirbanti mergina pasakojo, kad nuo karo Ukrainoje pradžios rusų Paryžiuje nė kiek nesumažėjo. Net įvedus visokius ribojimus skrydžiams, jie randa, kaip atvykti į meilės miestą. Tačiau, anot viešbučio darbuotojos, dabar rusai atvyksta kuklesni nei kada nors anksčiau, daugeliui dingo pasipūtėliška arogancija, kuria anksčiau pasižymėjo turtingesni šios šalies turistai. „Jie prisistato atvykę iš įvairių šalių, tik ne iš pačios Rusijos. Tačiau kai reikia užsiregistruoti – paduoda man Rusijos išduotus pasus. Viena pora ėmė teisintis, kad čia seni jų pasai ir netrukus jie gaus naujus vokiškus dokumentus“, – pasakojo registratūros darbuotoja.
Rusai labai daug metų buvo vieni pagrindinių prestižinio Paryžiaus prekybos centro „Galeries Lafayette“ pirkėjai. Šluodavo viską iš eilės, o paimdami prekes prie kasos paprašydavo ir „Tax free“ formos skirtos užsieniečiams susigražinti pridėtinės vertės mokestį. Taip vyksta ir iki šiol, bet anot prabangius nišinius kvepalus šiame prekybos centre parduodančios pardavėjos, daug rusų nebenori būti identifikuojami, todėl apsiriboja tik preke ir čekiu. „Tvarkant „Tax free“ dokumentus reikia paso, taip žmogus parodo, iš kokios užsienio šalies yra atvykęs. Pastebėjome, kad ne visi tą pasą nori rodyti, rusams nemalonu atsiskleisti“, – samprotavo su plačia šypsena klientus pasitinkanti pardavėja.
Dar vieną istoriją apie rusus man papasakojo lietuvė Daiva, kurią sutikau praėjusį savaitgalį plaukdamas keltu iš Klaipėdos į Vokietiją. Ši moteris Hanoveryje prižiūri senukus. „Vokiečiai nepasižymi meile kitoms tautoms, jie gali nieko nepasakyti, bet suprasi iš žvilgsnio, kad svetimi jiems nepatinka. Tą labai jaučiau savo kailiu, kol neišmokau tobulai kalbėti vokiškai. Dabar jie jau nesupranta, kad esu atvykėlė. Apie rusus jų nuomonė visada buvo dvejopa, daug kas jų nemėgo dėl kultūrinių skirtumų, dėl per daug iššaukiančių moterų pasipuošimų ir sportinės vyrų aprangos, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje – situacija tapo dar blogesnė. Net gatvėse galima pamatyti grafičių, kuriuose negražiai rašoma apie rusus. Bet tarp jaunimo tas pyktis dar taip nesijaučia, kaip tarp vyresnių vokiečių. Esu savo ausimis girdėjusi, kaip viena brandaus amžiaus dama vokiškai apšaukė rusę gyvenančią mano kaimynystėje. Po to kalbėjausi su ta moterimi, ji sakė, kad ne pirmą kartą tai girdi. Todėl ėmė visiems sakyti, kad atvyko į Vokietiją iš Ukrainos“, – pasakojo mano pakeleivė.
