Praėjusį sekmadienį, iš Vilniaus geležinkelio stoties Krokuvos link išvykęs pirmasis naujo maršruto traukinio reisas priviliojo ne tik nuotykių ieškotojus, pigių kelionių medžiotojus ir pramoginiais tikslais vykstančius žmones. Lietuvos ir Lenkijos didžiųjų miestų susisiekimo geležinkeliu ne ką mažiau laukė verslo keliautojai, mokslo tikslais vykstantys studentai, ligoninių ir sanatorijų pacientai, skrydžio baimę turintys asmenys, o svarbiausia – tarp dviejų šalių gyvenantys lenkai ir lietuviai. Pirmajame reise sutikti asmenys buvo linkę kentėti ir itin ilgą kelionės laiką (nuo Vilniaus iki Krokuvos traukinys važiuoja apie 12 val.), ir persėdimą iš vieno traukinio į kitą (reikia perlipti Mockavos stotyje, Lietuvos teritorijoje), ir troškulį negavus nusipirkti vandens (pirmo reiso metu lenkai nusprendė nepardavinėti nei maisto, nei gėrimų). „Viską iškęsime, svarbiausia, kad jie paliktų šitą maršrutą, jo labai ilgai laukėme, todėl ir puolėme pirkti bilietus į patį pirmą traukinį“, – aiškino ponia Halina, Vilniaus lenkė, nuolat keliaujanti pas savo ligotą tetą Varšuvoje.
Nuo Vilniaus iki Varšuvos pirmuoju reisu važiavau beveik 10 valandų, visą tą laiką aš nuolat vaikščiojau po abu mus vežusius traukinius, tiek lietuvišką, priklausantį „LTG Link“ bendrovei, tiek lenkišką, priklausantį jų šalies geležinkelio kompanijai „PKP Intercity“, ir kalbinau sutiktus keleivius. Svarbiausia man buvo sužinoti, kokiu tikslu žmonės keliauja šiuo maršrutu ir kaip keičiasi nuotaikos tirpstant ilgoms valandoms ant geležinkelio bėgių.
Atlikti tokią visuomenės nuomonės apklausą iš pradžių buvo gana sudėtinga, nes nuo Vilniaus stoties Kauno link važiavo daug, tik šią trumpą atkarpą pasirinkusių žmonių, kurie apskritai nežinojo, kuo ypatingas šis traukinys. „Iš Lietuvos į Lenkiją? Traukinys? Negali būti! Negi jau nutiesė naujus bėgius“, – stebėjosi Rasa ir Patricija, dvi studentės vykusios pas draugę į Laikinąją sostinę. Kaišiadoryse į traukinį įlipęs vyras, išgirdęs, kad tai reisas į Lenkiją – puolė ropštis atgal. Išsigando, kad įsėdo ne ten, kur reikėjo. Bet greitai buvo nuramintas, kad Kaune tikrai sustosime.
„Šitas traukinys važiuoja į Lenkiją? O tai kur kupė? Kur lovos? Kodėl jis toks paprastas? Net į Klaipėdą važiuoja geresnis“, – stebėjosi Vilniuje gyvenantis kaunietis Gediminas, dažnai į gimtą miestą traukiniu vykstantis aplankyti tėvų. Vyro pastebėjimas, kad į Klaipėdą važiuoja kitokie, patogesni ir geriau atrodantys „LTG Link“ traukinio vagonai – buvo teisingas. Tą man vėliau patvirtino ir šios bendrovės vadovas Linas Baužys, kurį sutikau tame pačiame, pirmajame reise. „Taip, į Klaipėdą iš Vilniaus važiuoja kiek patogesni. Reisu Vilnius-Mockava paleidome tuos vagonus, kurie anksčiau vykdavo iš mūsų sostinės į Minską“, – paaiškino.
Vis tik man pavyko rasti keliolika žmonių, kurie gerai žinojo apie naująjį traukinio reisą ir jo labai ilgai laukė. Bendravau su jais visos kelionės į Lenkijos miestus metu.
Štai Algis ir Daina, pora įsėdusi Kauno stotyje, važiavo pas Varšuvoje gyvenančią šios moters sesę. „Paskaičiavome, kad traukiniu bus daug pigiau nei mašina. Nors kelionė trunka ilgai, bet šiais laikais, kai viskas taip pabrango – tikrai norisi sutaupyti, todėl pakentėsim tas 8 valandas“, – sakė pirmą kartą traukiniu į užsienį išsiruošusi Daina. Kad pagrindinis faktorius padėjęs apsispręsti važiuoti šiuo reisu buvo „maža kaina“ man patvirtino ir dar keli bendrakeleiviai. Primenu, kad nuo Vilniaus iki Varšuvos bilieto kaina asmeniui – 25 Eur, iki Krokuvos 30 Eur, atitinkamai kelionė nuo Kauno iki Varšuvos 20 Eur, Krokuvos – 25 Eur.
Kai išgirdo, kad traukiniais bus galima nuvykti į Varšuvą, vilnietis Artūras iškart paskambino savo draugams gyvenantiems Lenkijos sostinėje. „Buvau iš jų girdėjęs, kad su geležinkeliais ten daug problemų, nuolat vėluoja traukiniai. Jie man taip ir pasakė, kad neįmanoma atvažiuoti be vėlavimų. Bent dvidešimt minučių ar pusvalandį – tikrai vėluosim. Taip ir atsitiko, jau dabar atsiliekam nuo grafiko apie 15-20 min., o iki Varšuvos dar liko daugiau nei 6 valandos“, – dūsavo Suvalkų stotyje kalbintas keleivis. Ir jis, bei jo draugai, buvo teisūs, priminsiu, kad traukinys iki galutinės maršruto stotelės Krokuvoje atvyko pavėlavęs net valandą.
Dėl galimų vėlavimų įspėta buvo ir iš Tauragės kilusi, daug metų Didžiojoje Britanijoje gyvenusi, o dabar Lenkijoje su vyru įsikūrusi Renata. Ji labai džiaugėsi dėl tokio traukinio reiso, nes jis jai, net ir ilgai trunkantis, vis tiek yra patogesnis už skrydžius.
Renata su vyru nuo balandžio mėnesio įsirenginėja namą Leky kaime, netoli Krokuvos. Anksčiau, pas tėvus Tauragėje ji skrisdavo. Kelionė atrodė maždaug taip: autobusu važiuodavo iš Leky kaimo iki Krokuvos oro uosto. Iš ten lėktuvu skrisdavo iki Varšuvos. Ten laukimas Varšuvos oro uoste ir persėdimas į kitą lėktuvą. Tada skrydis į Vilnių. Iš Vilniaus oro uosto autobusu važiuodavo iki Vilniaus stoties. Nuo ten, kitu autobusu iki Tauragės. Tai trukdavo ne mažiau pusę paros, o kartais ir dar ilgiau. Dabar, anot Renatos, viskas bus žymiai paprasčiau. Iš Tauragės ji atvyko iki Marijampolės, ten įsėdo į traukinį ir vyksta iki pat galutinės maršruto stotelės Krokuvoje. O jau nuo ten iki Leky kaimo. Be to, šitoks keliavimo būdas ir dešimt kartų pigesnis, nei skraidymas iš kaimyninės šalies.
Aštuonis mėnesius Lenkijoje gyvenanti Renata sako, kad šioje šalyje labai populiaru važinėti traukiniais, tai daro visų amžiaus grupių žmonės, net ir tie, kurie turi nuosavus automobilius. Tam yra daug svarbių priežasčių: visų pirma – eismas Lenkijos keliuose yra nepalyginamai intensyvesnis už eismą Lietuvoje. Žiaurios spūstys susidaro kiekvieną dieną ir ne vienai valandai. „Traukiniu greičiau, patogiau ir saugiau“, – sako Renata. Nors pripažįsta, kad Lenkijos geležinkelio eismas – toli gražu ne idealus. „Traukiniai čia tikrai vėluoja. Bent dešimt-penkioliką minučių, tai tikrai. Kai pasakiau vyrui, kad turėsime reisą iš Lietuvos – jis iškart mane įspėjo, kad taip ilgai trunkanti kelionė tikrai bus su vėlavimais. Šiandien įsitikinau, kad taip ir yra“, – juokiasi už lenko ištekėjusi lietuvė.
Renata nusiminė išgirdusi, kad Mockavos kaimelyje persėdus į lenkišką traukinį nebus nei maisto, nei gėrimų. „To labai trūksta, aš kažkodėl galvojau, kad kažką tikrai pardavinės, bet palydovas pranešė, kad nieko negali pasiūlyti. Džiaugiuosi, kad iš namų pasiėmiau obuolį ir kriaušę“, – komentavo 10 valandų nuo Marijampolės iki Krokuvos vykusi emigrantė. Nepaisant to Renata tikino, kad ir kitą kartą rinktųsi šį reisą, tik pasiimtų su savimi daugiau užkandžių. „Labiausiai bijau, kad jie ilgai nelaikys tokios mažos kainos ir bilietus pradės branginti“, – kalbėjo emigrantė.
Neįtikėtinai maža traukinio į Lenkiją kaina džiaugėsi ir mokslo darbuotojas Vidmantas iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto. Jis iš Marijampolės į Balstogę Lenkijoje vyko vos už 13 eurų. „Neslėpsiu, man kaip suvalkiečiui tai tikrai labai aktualu – keliauti tokiu būdu yra pigiau nei mašina ar autobusais“, – juokėsi Vidmantas, išsiruošęs į stažuotę Balstogės technologijų universitete. Pirkdamas bilietą jis nežinojo, kad tai bus pirmasis šio maršruto reisas. „Perskaičiau spaudoje, kad toks traukinys važinės nuo gruodžio, bet neužfiksavau dienos. Tikrai esu laimingas papuolęs į patį pirmą važiavimą, tai ypatinga diena“, – džiaugsmo neslėpė vyras.
Mokslo darbuotojas taip pat pastebėjo, kad žiemos metu – traukiniai yra saugesnis transportas už mašinas ir automobilius. „Atsisėdi į patogų krėslą, gali ramiai paskaityti, pasižvalgyti pro langą. Tikrai maloni kelionė“, – sakė jis.
Vienas vardo pasakyti nesutikęs keleivis, kuris į Varšuvą vyko iš Kauno, pasakojo, kad šios kelionės tikslas – gydymo įstaigos. Anot vyro, Lenkijoje geresni gydytojai, todėl jis visada važiuoja sveikatos tikrintis į kaimyninę šalį. „Daugiau specialistų – daugiau konkurencijos, o tai reiškia geresnės privatininkų kainos. Už dermatologo paslaugas ten moku dvidešimt procentų pigiau nei Lietuvoje. Pas mane rimtos problemos su oda, todėl nuolat turiu gydytis“, – aiškino vyras.
Ana ir Jokūbas – lenkų pora į mūsų traukinį įlipusi Trakiškės stotyje – šįkart važiavo iki Varšuvos, bet ateityje planuoja pirkti bilietus į kitą pusę ir nuvykti iki Vilniaus, o iš ten į Trakus. „Pagaliau atsirado toks reisas, to labai reikėjo. Traukiniai yra ne tik pigiau, bet ir ekologiškiau. Mes propaguojame tvarų gyvenimo būdą, renkamės tai, kas mažiau kenkia aplinkai, todėl važinėjame traukiniais“, – aiškino pora.
Jokūbas sako turintis keletą draugų lenkų, kurie gyvena Lietuvoje ir iš jų girdėjo, kad mūsų šalyje nemažai nacionalistų. „Mane perspėjo, kad su lietuviais būčiau atsargus, nes pas jus ne visi mėgsta lenkus. Na, kol kas aš neturėjau jokių problemų, bet baisu, kad traukinyje nekiltų konfliktas, iš čia pabėgti būtų neįmanoma“, – baimės neslėpė lenkas. Kuo pagrįstos kalbos apie nacionalistus iš mūsų šalies jis tiksliai paaiškinti negalėjo. „Net per mūsų televiziją anksčiau rodė reportažą, kad pas jus lenkų nemėgsta. Tikiuosi laikai jau pasikeitė?“ – komentuodamas naują traukinio reisą, manęs klausė savo bityną turintis vyras. Patikinau jį, kad Lietuvoje lenkai tikrai gali jaustis saugiai. Tikiuosi patikėjo.
Kitą traukiniu važiavusi lenkaitė – Krokuvos universiteto studentė Malgožata nelabai suprato, kuo ypatingas šis reisas. Nes, anot jos, ir anksčiau Krokuvos kryptimi traukiniais vykdavo nemažai lietuvių. „Spalio mėnesį kartu su dviem lietuviais vaikinais važiavau tuo pačiu maršrutu iš Balstogės į Krokuvą, vasarą traukiniuose irgi buvau sutikusi žmonių iš jūsų šalies“, – sakė ji. Lietuvius ji apibūdino kaip malonius, paslaugius ir gerai šnekančius angliškai.
Malgožata dar nėra buvusi Lietuvoje, bet reisas į Vilnių ją domina. „Nepažadu, kad važiuosiu artimiausiu laiku, bet gal kitą vasarą tikrai būtų įdomu pamatyti jūsų sostinę. Ypač jeigu tikrai bilietai tokie pigūs“, – planais dalijosi studentė.
Ukrainiečių porą Vladimirą ir Kateryną, kurie iš Balstogės vyko į Varšuvą, nustebino, kad šis traukinio reisas toks lėtas. „Keista, kad jis tiek daug kartų stoja ir kai kurie sustojimai tokie ilgi. Manau geležinkelių kompanija turėtų pagalvoti apie „ekspresą“ šiuo maršrutu, nes jo tikrai labai reikia“, – sako nuo karo Ukrainoje pradžios į Lenkiją persikėlusi pora. Varšuvoje jie nuolat lanko gimines, tad ten keliauja bent kartą per mėnesį.
Labiausiai mane, pirmajame traukio reise Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Varšuva-Krokuva sužavėjo jaunas, aštuoniolikos metų vaikinas, greičiausiai (sprendžiant iš bendravimo ypatybių) turintis autizmo sutrikimą. Saugodamas asmens privatumą neatskleisiu nei vardo, nei miestelio, iš kurio jis yra kilęs, bet tas vaikinas apie traukinius žino viską. Tikras geležinkelių profesorius! Kada ir koks keleivinis reisas važiuoja Lietuvos teritorijoje, kada nevažiuoja, net nesvarbu kokia kryptimi, ar į Šeštokus, ar į Turmantą, ar į Šiaulius – visi maršrutai jo galvoje. Kada vyko paskutinis, panašus reisas iš Lietuvos į Lenkiją (2013 metais)? Kiek tiksliai minučių trunka kelionė nuo Kauno iki Marijampolės ir kokiose stotyse traukinys sustoja? Kad labiau suprastumėte, kaip tai neįtikėtina, pasakysiu, kad vaikinas toli gražu ne iš tos Lietuvos pusės, ir maršrutas Marijampolė-Kaunas jam turėtų nerūpėti visai. Bet rūpi, kaip ir viskas, kas vyksta ant mūsų šalies bėgių. Jis net visus reisų numerius atmintinai moka. Kai 99 procentai Lietuvos gyventojų tikriausiai nežino nė vieno vienintelio.
Šis vaikinas, su kuriuo bendravau beveik dešimt valandų, savo istorijomis sušildė mano ir kelių kitų keleivių širdis. Kaip gražu turėti tokią aistrą! Kaip gražu apie ją tiek daug žinoti. Prisiminiau nuostabų 1988-ųjų, režisieriaus Barry Levinson filmą „Lietaus žmogus“ („Rain man“ – orig. pav.) su Tomu Kruzu ir Dustinu Hoffmanu, apie autizmo spektro sutrikimą turintį vyrą ir jo santykius su broliu. Beje, tame filme yra viena ypatinga scena su telefono knyga, kurią Dustino Hoffmano personažas išmoksta atmintinai. Visą jos turinį, visus numerius ir vardus! Panašiai kaip mano traukinyje sutiktas vaikinas žino viską apie Lietuvos geležinkelius.
Kad mano sutiktas pašnekovas, greičiausiai yra autistas, vėliau patvirtino ir viena su tokį sutrikimą turinčiais žmonėmis Didžiojoje Britanijoje dirbanti specialistė. Ši lietuvė seniai yra pastebėjusi autistų susidomėjimą traukiniais.
