Jeigu, neduok Dieve, artimiausiomis dienomis kur nors keliausite iš Vilniaus stoties, pasiruoškite, nes įspėju, vaizdelis šiuo metu ten nekoks. Tam rajonui jau nuo senų laikų blogai, bet vis tvarkosi, atsinaujina.
Kai gyvenome įprastu režimu, tos įsisenėjusios bėdos lyg ir susiliedavo su bendru vaizdu, taip ryškiai nebūdavo matyti. Dabar – viskas kaip ant delno. Neliko nei užsieniečių turistų, kurie iš Vilniaus važiuodavo į Trakus, Kauną, Klaipėdą, Nidą ar Palangą pasižiūrėti, kokia graži mūsų Lietuva. Neliko ir lietuvių, migruojančių po įvairius šalies kampelius. Karantinuojasi visi, dabar ten vos vienas kitas keleivis ir tyla, ramybė. Na, su ramybe aš gal kiek perspaudžiu, nes, vos išlipau iš automobilio prie autobusų stoties, pasidarė labai neramu.
Atrodo, kartu su visais keliautojais pradingo ir autobusų stoties darbuotojai, tvarkos prižiūrėtojai. Štai jums situacija: pagrindinės durys, tos fasadinės, kurios kaip ir reprezentuoja mūsų sostinę, – kas ten vyksta dabar? Trys vos ant kojų pastovintys vyrukai rėkia ant jau nebepastovinčios savo damos. Toji bando tupėti, bet krenta ant šono. Jie ją bando kelti, keiksnoja, vargšė niekaip negali ištupėti, matyt, akyse dvejinasi ar jau trejinasi.
Pasigirsta riksmas, baisūs rusiški keiksmažodžiai, dairausi, kas čia ką kviečia. Pasirodo, netoliese savo automobilius pasistatę taksistai replikomis dalijasi. Trims bėdžiams, nesusitvarkantiems su moterimi, taksistai pataria tą vargšelę „nutempti po velnių“ (bandau gražiai, lietuviškai išversti tai, ką jie sako). Taksistams patinka toks vaizdelis, tie girtuokliai juos juokina. Klausiu vairuotojų, ar dažnai čia tai vyksta? Šie kad puola juoktis ir atsako: „Kiekvieną dieną.“
Vilniaus autobusų stotį nuo labai senų laikų vadinu mūsų sostinės gėda ir siaubu. Nežinau, kas ten šeimininkauja, bet akivaizdu, tvarkosi gana prastai. Jeigu ne populiarių ten įsikūrusių parduotuvių ir paslaugų centrų spalvotos reklamos su gražiomis nuotraukomis ir vakarietiškais užrašais, būtų galima pagalvoti, kad ši stotis – ne Europos Sąjungai priklausančiame Vilniuje, o kur nors giliai Rusijoje, Volgograde ar Ufoje. Mano kolegė fotografė protingai paklausė, ar čia kas nors pasikeitė nuo 1974 metų balandžio 4 dienos, kai stotis buvo pastatyta ir atidaryta.
Žinau, kad ne visi lietuviai yra estetai, tikrai ne visi atkreipia dėmesį į detales, bet kai girtuokliai nuėjo nuo stoties durų, vaizdelis vis tiek liko liūdnas. Įskilęs stiklas – nei šis nei tas, na, tarkime, įskilo gal tik „vakar“. Vietoj padoraus užrašo, kad „stotyje karantinas“ ar kad „laikinai neveikia“, – kreivai užvyniota STOP juosta. Tarsi būtų aptverta teritorija, kur įvyko kriminalas (amerikietiškuose filmuose taip rodo). Atrodo, mama paprašė vaiko užklijuoti, šis nelabai norėjo, nelabai turėjo laiko – paėmė, ant greičio užsuko juostą, kad tik būtų padaryta, bet kaip.
Dar – ne viskas. Ant durų su lipnia juostele priklijuotas skelbimas. Toks paprastas popiergalis, kuriame keleiviai informuojami, kad karantino laikotarpiu pasikeitė stoties darbo laikas, – dirba nuo 5.30 val. ryto iki 21 val. vakaro. Skaičius „1“ užpeckiotas rašikliu, matyt, ištaisyta kažkokia klaida ar tiesiog pakeistas kitas skaičius, gal ankstesnėmis dienomis dirbo ilgiau, o gal trumpiau. Ši detalė visai nereikšminga, jos kaip ir galima nepastebėti, nes ji nei kam nors kenkia, nei ką. Bet, mielieji, aš tik dar kartą primenu: tai – pagrindinė Lietuvos sostinės stotis, didžiausia stotis Lietuvoje. Tokios detalės kuria bendrą vaizdą, o jis liūdnas.
Panašus užrašas – prie stoties tualetų, kur pakabinta plastikinė lentelė, o ant jos su ta pačia lipnia juosta priklijuotas popiergalis.
Stoties viduje – nė gyvos dvasios, prie kasų – STOP juosta. Nei kas paaiškina, kur galima nusipirkti bilietus, nei kas saugo. Rodos, daryk, ką nori. Išlendu į aikštelę, kur įprastai sustoja išvykstantys ir atvykstantys autobusai. Jų nėra, bet keli žmonės laukia. Iš toli matau dideles senas raides. Užrašas skelbia – „autobusų atvykimo tvarkaraštis“. Bėgu pasidomėti, galvoju, gal ten rasiu visą informaciją, laukiantys žmonės tik skėsčioja rankomis, sako, kad grafikai pakeisti, važiuoja mažai autobusų ir visai neaišku, kokiu laiku.
Deja, matyt, išėję karantinuotis stoties darbuotojai pamiršo nužygiuoti iki vietos „autobusų atvykimo tvarkaraštis“ ir nieko ten nepaliko – nei atsisveikinimo raštelio, nei kokios kitos informacijos. Atrodo, tas užrašas ten kaba nuo sovietinių laikų ir šiais laikais savo funkcijos nelabai atlieka. Gal kam nors gražu, nežinau, bet man jis taip pat primena stotis giliai Rusijoje, tose mano jau paminėtose vietose – Volgograde ar Ufoje.
Nusprendžiau pakalbinti tuos kelis keleivius, kurie laukia autobusų ir kažkur planuoja vykti. Pasijuokiau, kad vieninteliai išlikę keliautojai.
Viena ponia stovėjo pikta ir laukė autobuso į Šumską. Ponia buvo susiradusi kažkokį vyrą, kuris, jos nuomone, dirba stotyje, ir tas vyras jai sakė, kad autobusas tikrai turi atvykti, bet ponia jo nesulaukė. „Valandą nėra, informacijos niekas nesuteikia, bet laukiu, gal atvažiuos, Vilniuje neturiu kur pasilikti“, – liūdnokai, ištardama ne vieną keiksmažodį, skirtą stoties valdžiai, kalbėjo moteris.
Kiek tolėliau pamačiau dar žmonių – viena porelė sėdėjo ant suoliuko toje vietoje, kur vasaros sezono metu aš laukiu autobusų į Klaipėdą ir Palangą. Pagalvojau, gal ir ši porelė ten planuoja vykti. Bet jie paaiškino, kad nėra eiliniai keliautojai, pasirodo, tai pasimatymas. Pas vyrą iš Vilniaus rajono atvyko moteris iš Varėnos rajono. Jie susitiko Vilniaus stotyje, nes tai – vidurys tarp jo ir jos namų. Vilniuje nėra kur nueiti pasiburkuoti karantino metu, viskas uždaryta, todėl pora nusprendė pasėdėti stotyje. Vyras piktinosi, kad čia niekas tvarkos nežiūri ir kad nesaugu, nes pilna „girtų bomžų“, o šie, anot mano pašnekovo, trukdo jo pasimatymui. Paklausiau poros, ar planuoja kur nors vykti, šie patvirtino, kad bandys grįžti į namus, tačiau dar nežino kaip, nes autobusų tvarkaraštis neaiškus, kasos nedirba.
Vis dėlto pati liūdniausia keleivė buvo Raimonda. Ji stovėjo aikštelėje, kur turi sustoti autobusas, vežantis į Trakus, bet to autobuso nebuvo. Raimonda sakė, kad laukia valandą. „Dabar labai didelis sunkmetis atėjo, niekur negali nuvažiuoti. Mano mama gyvena Molėtų rajone, kaime. Ji negali nuvažiuoti iki Molėtų apsipirkti, nes niekas neveža. Norėjau mamai nuvežti pirkinių, bet iš Vilniaus ten irgi niekas nevažiuoja“, – beveik su ašaromis akyse guodėsi trisdešimtmetė moteris.
Per visą karantino laikotarpį ji pirmą kartą atvyko iki sostinės, nes, kaip pati sakė, nuo sėdėjimo namuose užsidarius „jau stogas važiuoja“. Raimonda buvo sumaniusi Vilniuje papramogauti, pasivažinėti po miesto rajonus. Bet atvykusi į Vilniaus stotį labai nusiminė. Visuose spaudos kioskuose aplink nebuvo likę viešojo transporto bilietų. „Nuėjau nusipirkti, o kasininkės man sako, kad dabar tik kažkokią kortelę reikia turėti arba pirkti elektroninį bilietą internetu. Aš neturiu interneto, neturiu kortelės, todėl negaliu važinėti“, – apie žlugusius planus aiškino Trakuose valytoja dirbanti moteris.
Važiuoti „zuikiu“ ji nesiryžo, nes, jeigu pagautų kontrolieriai, neturėtų iš ko sumokėti baudos. Teko apsisukti ir grįžti namo į Trakus. Tačiau ir čia bėda – autobuso nesulaukia. „Praretino tuos autobusus, žmonių nėra, tai beveik nevažiuoja, labai bloga situacija. Nežinau, kaip čia bus toliau“, – liūdnai svarstė Raimonda ir sielvartavo, kad išleido pinigus kelionei į sostinę. Daugiau ji čia nevažiuos, bent jau kol nebus atšauktas karantinas. O Vilniaus rajonus pamatys vėliau, gal vasarą.
Labai įdomiai atrodo autobusų stoties viduje, tiesiog toje pačioje aikštelėje, kur stoja autobusai, sumontuotas taromatas. Kažkodėl būtent ten, o ne kur nors kitur pastatytas nedidelis namelis, prie kurio kiekvieną vakarą išsirikiuoja eilė mėlynanosių valkatėlių. Vienas po kito jie kemša į taromatą mieste surinktus butelius. Iš vienos pusės – šaunuoliai, juk miesto švarintojai. Iš kitos – tikriausiai keistai mūsų sostinė atrodo tiems, kurie į ją atvyksta autobusu, pavyzdžiui, iš Rygos ar kitų užsienio miestų. Pirmas pamatytas vaizdas – taromatas ir eilutė keiksnotis mėgstančių vargšelių. Gerai dar, jeigu blaivūs ten stovi.
Apsidairęs stotyje, išlindau pasidairyti, kas vyksta aplinkui. Niekur kitur Vilniuje nepamatysite tiek lombardų, kiek jų yra prie autobusų stoties. Ten nuo senų laikų sumontuoti tokie legendiniai geltoni metaliniai kioskai, o juose – kažkoks lombardų turgus. Karantino metu jie veiklos nenutraukė, dirba toliau ir akivaizdu, kad klientų netrūksta. Stovi moteris, rankoje laiko blizgančią grandinėlę ir derasi su vyru, sėdinčiu už langelio, dėl sumos, kurią galėtų gauti už tą papuošalą. Matyt, nesusiderėjo, nes grandinėlė liko jos rankoje. Klausiu moters, kodėl sandoris nepavyko. O ji rusiškai kelis kartus nusikeikė, matyt, lombardo darbuotojas sugadino poniai nuotaiką.
Daug kalbesnis buvo Edgaras, atnešęs priduodi mobilųjį „Samsung“ telefoną. „Nėra darbo, nieko nėra. Dirbau statybose, buvau elektrikas, bet, kai prasidėjo karantinas, – viskas. Niekam manęs nereikia. Sustojo statybos, pinigų nemoka, kompensacijos nedavė“, – guodžiasi stoties rajone gyvenantis vyras, vietiniai žmonės jį vadina „Volk“ (rusiškai – vilkas).
Sumokėjęs komunalinius mokesčius Edgaras Volk nebeturi už ką nusipirkti valgyti, todėl vis atneša į lombardą ką nors priduoti. „Turėjau gerą kompiuterį, patikdavo per jį filmus pažiūrėti, bet kai pradedi galvoti, kas geriau, filmai ar maistas, tada kompiuterio nebereikia. Pridaviau jį, bet su galimybe atsiimti“, – liūdnai pasakoja vyras. Ir atskleidžia, kad už savo nešiojamąjį kompiuterį iš lombardo gavo 100 eurų. Per mėnesį Edgaras turi teisę išsipirkti savo daiktą. Kažkokiu būdu turėtų susitaupyti 120 eurų – būtent už tokią sumą lombardas grąžins kompiuterį.
Klausiu Edgaro, ar susitaupyti jam pavyks. Ar yra šansų, kad iškart po karantino vėl dirbs elektriku? Bet jis kraipo galvą, abejoja, kad greitu metu jo kam nors prireiks. „Atleidinėja žmones, bosas sakė, kad sustos statybos dabar, tai nežinau, kaip bus“, – dūsauja jis.
Už mobilųjį telefoną iš lombardo jis gaus tik 20 eurų, dėl to labai nuliūdo. „Tokius telefonu paskui lombardas parduoda po 70 eurų, tai galėtų man duoti nors 50“, – sako jis. Apėjo kelias vietas, daugiau pinigų niekas nesiūlo. O valgyti juk norisi, pridavė jis tą aparatą, liko be telefono, bet ką padarysi. Toks liūdnas Edgaro gyvenimas per karantiną. Džiaugiasi, kad bent vaikų nereikia išmaitinti ar žmonos išlaikyti, nes gyvena vienas.
Edgaras iš lombardo nupėdino tiesiai į autobusų stotyje esančią „Iki“ parduotuvę, žadėjo ten prisipirkti maisto produktų, labiausiai sakė pasiilgęs „normalios mėsos“. Užeidamas į vidų jis pasisveikino su iš matymo pažįstamu stoties bėdžiumi, prie parduotuvės jau penkerius metus kasdien elgetaujančiu Olegu. Trisdešimt penkerių vyras neturi dešinės kojos, todėl sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Paklaustas, kas nutiko, Olegas kiekvienam praeiviui atvirai pasakoja savo liūdną istoriją: „Vairavau girtas, papuoliau į baisią avariją, po kurios nupjovė koją.“ Sako, kad nuo tos dienos gyvenimas pavirto košmaru, nes negali susirasti darbo, neteko visko, ką turėjo.
Savo namų Olegas neturi, naktis leidžia mažame mamos butelyje Karoliniškėse, ten ir pavalgo. O tada troleibusu atvažiuoja į stoties rajoną ir bent pusę dienos sėdi atkišęs kartotinę stiklinę, tikisi, kad jį pamačius praeiviams suspaus širdį ir šie paaukos bent vieną eurą.
Iki karantino vyras surinkdavo apie 15 eurų per dieną, tačiau dabar situacija daug liūdnesnė. „Vakar ir užvakar buvo apie 3 eurus, šiandien visai nieko nėra, tik centai. Labai blogas laikas, žmonėms dabar nerūpi kitiems padėti, nes visi tik apie save pradėjo galvoti“, – sako Olegas. Jo svajonė, kad karantinas kuo greičiau pasibaigtų ir stotyje vėl prasidėtų judesys. Kuo daugiau žmonių, kuo daugiau keliautojų, tuo jo stiklinė pilnesnė.
Užsikrėsti koronavirusu Olegas nebijo, nes yra įsitikinęs, kad elgetaujant gryname ore bakterijos prie žmogaus „neprilips“. Pro jį nuolat eina čiaudintys ir kosintys praeiviai, būna, kad ir jį patį apkosti, tačiau pasistatyti kokį nors skydą ar atitvarą jam neleidžia parduotuvės, prie kurios sėdi, apsauga. „Blogai atrodys, žmonėms trukdys, todėl negalima“, – paaiškino nelaimėlis.
Tyla ir ramybe aplink stotį patenkinti tik girtuokliai ir narkomanai. Du vyresnio amžiaus vyrai ateina prie autobusų stoties, nes čia vakarais jiems atveža „dozę“. Jie neslepia, kad anksčiau, norėdami susileisti, turėdavo eiti kur nors atokiau, slėptis nuo žmonių, o dabar – viskas paprasčiau: tiesiai priešais autobusų stotį, prie pėsčiųjų tiltelio, vedančio per geležinkelių bėgius, yra jų vadinamoji landynė ir ten vyksta svaiginimasis. Nusivedė ir mane parodyti tos vietos. Sako: „Va, kai atveš dozę, čia susileisim. Ir adatą čia išmesim.“ Paklausiau vyrų, ar jie nebijo policijos. Šie puolė juoktis ir paaiškino, kad stotyje patruliuojantys pareigūnai viską žino. „O ką man padarys?“ – klausė narkomanas, kuris savo vardo atskleisti nesutiko, bet nuotraukai mielai papozavo.
Kitas girtuoklių ir narkomanų atstovas paaiškino, kodėl visi miesto asocialūs asmenys renkasi būtent prie autobusų, o ne prie traukinių stoties. „Geležinkelius labai stipriai saugo, ten mūsų neleidžia apsauga ir policija, o prie autobusų – daryk, ką nori, niekam neįdomu“, – sako Valerijus. Jis pasigyrė, kad dabar benamiai ir vargšai gali miegoti, kur nori, todėl dažnai gulasi ant aplink stotį esančių suoliukų, ir niekas dėl to nesiskundžia.
Pabandžiau patikrinti, ar nemeluoja Valerijus, ar tikrai traukinių stotyje daug griežtesnė tvarka. Pirmas vaizdas – suoliukas prie stoties pastato, ant jo miega moteris, matyt, viena iš mano pašnekovo draugių. Tačiau norint įeiti į stoties vidų – rimta kontrolė, karantino metu į traukinių stotį įėjimas tikrai stipriai ribojamas.
Vos žengiau pro duris, prisistatė ginkluotas pareigūnas, paklausė, ar kur nors važiuosiu. Tada atkišo termometrą ir patikrino, ar nekarščiuoju. Tai – privaloma procedūra, nepasitikrinus traukiniais keliauti negalima. „Jeigu nevažiuojate, į vidų neįleidžiame“, – informavo jis. Traukinių stoties saugotojas papasakojo, kad pirmomis karantino savaitėmis norinčių keliauti žmonių beveik nebuvo.
„Per dieną – gal vienas du asmenys, tuščia, bet traukiniai vis tiek važiavo. Dabar jau pradeda kažkiek rinktis, ateina ir dešimt, ir dvidešimt žmonių į vieną reisą, šiandien ryte čia, prie durų, net nedidelė eilutė laukė“, – džiaugėsi apsaugininkas. Jis pasiilgo normalaus gyvenimo, didelio žmonių judėjimo, to tradicinio stoties triukšmo.
Netrukus portale „Delfi“ – antra šio pasakojimo dalis. Kaip dvi jaunos merginos per karantiną tapo stoties gyventojomis.
