Trumpa įžanga, kad labiau įsijaustumėte. Stovi vyriškis parduodantis virtas ir lengvai paskrudintas karvių ir ožkų kanopas. Tai populiarus gatvės užkandis, tarsi dešrainis Amerikoje, ar kukurūzų burbuolė mūsų pajūryje. Skubėdami į darbus, mokslus, pasimatymus ir visur kitur – vietiniai graibsto tas kanopas ir tiesiog eidami jas graužia. Sako – labai skanu, vienos dažniausiai net nepakanka. Kiek ten ant jos mėsytės... Mažokai! Todėl daug kas ima iškart dvi ar net tris kanopėles.

Šalia stovi moterys parduodančios įvairiausias prieskonines žoles. Viena šalia kitos – prekės pas abi tos pačios. Ryšulėliai mėtų, melisų, bazilikų, petražolių, kalendrų, špinatų, svogūnų laiškų ir t.t. Priešais jas stoviniuoja vaisių pardavėjas, trina rankomis, nes visus apelsinus jau pardavė, liko tik citrinos. Pardavimai juda visu greičiu, kaip ir kiekvieną dieną. Svarbu tik dairytis, kad niekas neapvogtų, nes vagių daug ir jie veikia mikliai, net sunku susigaudyti, kas ir ką nugvelbė. Dar svarbu būti atidiems, kad ant tavęs niekas neužvažiuotų. Nes vienu metu į visas keturias puses važiuoja mopedai ir motociklai, o jiems iš paskos asilų ir arklių traukiami vežimai. Taip pat ir vienas kitas dviratininkas. Ups, motociklininkas užvažiavo ant prieskoninių žolių pardavėjos prekių. Matosi, kad jos veide sukilo pyktis, bet ši net nesistengia bartis, tokie užvažiavimai čia kasdienybė. Svarbu, kad ne ant rankų ir ne ant kojų, kad nieko nesutraiškė. Oi kaip negerai, tas arklys, kuris traukė pieno bidonais pakrautą vežimą, apsikakojo, taip tiesiog – vidury gatvės. Nes pietų pertraukos gamtiniams reikalams jam niekas neduoda. Dabar smirda pardavėjams, o praeiviai rizikuoja susitepti kojas. Bet ir dėl šito niekas nesijaudina. Kasdien tai nutinka dešimt ar dvidešimt kartų, niekas nekreipia dėmesio. Sveiki atvykę į Marakešą, miestą, kuris primena vieną didelį, nenuspėjamą turgų.

Tikrai esate girdėję pasiūlymą: Keliauk į Kubą dabar, kuo greičiau, nes po kelių metų ten viskas gali stipriai pasikeisti, ir nebus taip unikalu“. Šią frazę jau kokius dvidešimt, gal net ir trisdešimt metų kartoja kelionių organizatoriai viliodami turistus į komunistinės santvarkos supančiotą Karibų jūros salą. Ir aš tikrai nedrįstu prieštarauti, apie Kubą „Delfi Kelionėse“ esu rašęs ne vieną pasakojimą. Tačiau lygiai tas pats paraginimas tinka ir populiariausiam Maroko miestui Marakešui. Skubėkite ten nukeliauti, kol niekas nepasikeitė! Tai istorinė vieta, kurioje, kažkokiu stebuklingu būdu laikas sustojo prieš gerus 100 metų, gal net ir daugiau. Nuskrendi į Marakešą ir pasijunti kaip istoriniame filme. Ten taip įspūdinga, kad vis gnaibai save, vis apsipili šaltu vandeniu, tarsi norėdamas įsitikinti, kad nesapnuoji.

Būtent dėl šios priežastis Marakešas ir yra toks populiarus, toks žinomas visame pasaulyje. Daug kas nustemba, kai čia atskrenda ir sužino, kad tai nėra nei didžiausias Maroko miestas, nei šios šalies sostinė. Dažniausiai visi tuo būna šventai įsitikinę, statistiškai – net daugiau nei pusę atvykstančių turistų. Ne, Maroko sostinę nuo Marakešo skiria trijų su puse valandų kelias automobiliu ar autobusu, tai mažai kam užsienyje girdėtas Rabato miestas, esantis šiaurės vakarų pusėje, prie Atlanto vandenyno. Bet patys vietiniai, turizmo ekspertai mane tikino, kad sostinės lankyti neverta. O štai Marakešui reikia skirti daug laiko. Reikia jį pajausti visais savo receptoriais. Dabar, kai patikrinau – aš šimtu procentų pritariu.

Ne veltui ketvirtas pagal dydį Maroko miestas nuolat papuola ir į įvairius kelionių topus, kaip vienas įspūdingiausių, įdomiausių, išskirtiniausių pasaulio taškų.

Todėl nė kiek nehiperbolizuodamas sakau – įvyko stebuklas, kad mes,Baltijos šalys, pagaliau, nuo lapkričio mėnesio, turime pirmąjį, tiesioginį lėktuvo reisą į Marakešą. Net du kartus per savaitę šią kryptimi skraido latvių oro linijų bendrovės „Air Baltic“ lėktuvai iš Rygos. Vienas reisas pirmadieniais ir kitas penktadieniais. Tad galima susidėlioti įvairios trukmės kelionę, tarkim tik savaitgaliui (įspėju, bus tikrai per mažai), galima pabūti nuo pirmadienio iki penktadienio (taip pat mažokai), galima dešimt ar dvylika dienų (labai geras variantas). 5 valandos 30 minučių lėktuve ir tu atsiduri ne šiaip sau atostogų ar šilto klimato šalyje, tu atsiduri kitame pasaulyje. To dar niekada nebuvo, todėl be proto džiugina. Ir aš raginu visus nepraleisti progos, kol nukeliauti ten taip patogu ir palyginti – nėra brangu (priklausomai nuo pasirinktos datos skrydžių kainos pirmyn-atgal svyruoja nuo 300 iki 400 eurų žmogui, akcijų metu – pigiau). Taip pat galima susidėlioti skrydžius iš Vilniaus ar Palangos oro uostų, su trumpu persėdimu Rygoje. Ieškant bilietų sistema pati jums viską sudėlios, o įdomiausia, kad kartais skrydžio kaina iš Vilniaus ir Rygos būna beveik identiška.

Prieš keletą metų mes iš Vilniaus turėjome tiesioginį „Wizz Air“ reisą į Agadirą, populiarų Maroko kurortą prie vandenyno. Jis buvo labai mėgiamas lietuvių, tačiau skrydžių kompanija reisą panaikino ir pasibaigus karantino suvaržymams – negražino. Su visa pagarba Agadirui, kurį aš taip pat aplankiau ir patikrinau, bet šio kurorto lyginti su Marakešu jokiu būdu negalima. Tai, kaip du skirtingi pasauliai. Marakešas yra pasaka, Agadiras – tarptautinis, visokius ten standartus atitinkantis kurortas.

„Pasaulyje daugiau nėra nieko panašaus“, – nesuprasi, ar šiek tiek gėdindamasis, ar atvirkščiai – didžiuodamasis, mane iškart įspėja Rachidas Boudad, profesionalus Maroko gidas, istorikas ir kelionių planuotojas. Taip jis apibūdina Marakešo miestą, kurio išties palyginti su jokia kita pasaulio vieta negalėčiau. Marakešas turi savo spalvą – tiesiogiai verčiant iš arabų kalbos – tai raudonas miestas. Dauguma, sakyčiau koks 80 procentų, namų čia yra švelnaus raudono atspalvio, kiek pablukusio nuo kaitrios Maroko saulės. Bet tas pablukimas žavus, toks savitas. Dar reiktų pabrėžti, kad raudonį kiek slopina ir sluoksnis dulkių, nugulęs ant namų sienų ir stogų. Bet tai irgi visai natūralu, niekam nekliūna.

Marakešas taip pat turi savo unikalų kvapą, kurį apibūdinti labai sudėtinga, reiktų pajausti, kad tiksliai suprastumėte. Tarsi rytietiški prieskoniai – ciberžolė, cinamonas, kuminas, „Ras El Hanout“ (pats populiariausias Maroko prieskonių mišinys, parduodamas visur) būtų susimaišę su rūkorių išpučiamu tabaku ir gatvėje kepamos mėsos dūmais. Vietomis tas kvapas labai malonus, tarsi norisi jį parsivežti pas save į namus. Tačiau yra tokių gatvių, tokių užkampių, kur mano išvardintus ingredientus praskiedžia stipraus dvoko šleifas. Pavyzdžiui, palikta didžiulė krūva šiukšlių, arba arklių ir asilų išmatos – vaikštant po šį miestą nuolat reikia dairytis po kojomis, kitaip galite nemaloniai įminti ir susitepti. Tiesa, reiktų nepamiršti, kad yra ir vienas specifinis kvartalas – vadinamas „odos namais“, kur po atviru dangumi, didžiulėje teritorijoje, tarp gyvenamų namų, mečečių, parduotuvių ir visų kitų įstaigų darbuojasi gyvūnų odos perdirbėjai. Tai daroma senoviniu būdu, „natūraliomis“ priemonėmis. Ir patikėkite manimi – tas procesas yra labai labai nemalonaus kvapo. Gal net būtų galima sakyti – paties blogiausio kvapo, kokį tik man kada nors, kur nors teko užuosti. O blogų kvapų patirties aš tikrai turiu. Bet apie Maroko odos perdirbėjus – atskira tema, kurią greitu metu taip pat aprašysiu.

Be kvapo ir spalvos – Marakešas turi ypatingą savo aurą – tai chaosas gatvėse, žmonių maišalynė, daug ir įvairiausių garsų – transporto pypsėjimai, garsūs pardavėjų šūksniai, žaidžiančių vaikų klykavimai. Toji aura labiausiai jaučiasi senamiestyje, kuris čia vadinamas žodžiu Medina. Šią miesto dalį dažniausiai ir rodo kelionių laidose, aprašo kelionių žurnalai bei fotografuoja influenceriai.

Medina susideda iš šimtų visaip išsiraizgiusių gatvelių, didesnių ir mažesnių. Dauguma jų – be pavadinimų, todėl jeigu vaikštai vienas, be palydos – gali būti labai sudėtinga orientuotis. Daug kas pasiklysta. Tą puikiai žino vietiniai, todėl tik ir laukia, kad jų kelyje pasimaišytų koks nors pasimetęs nabagas. Tai vienas iš jų pasipelnymo šaltinių. „Ko ieškote? Ar galiu jums padėti?“, – įvairiomis kalbomis klausia pasiklydusių. Nesvarbu, ką atsakysite, padėti vietiniai vis tiek labai norės ir puls jus vesti. O vesdami pasakos Medinos istoriją, dažniausiai su daug pramanytų arba visiškai netikslių faktų. Kai galiausiai išves iš labirinto ten, kur jūs norėjote – paprašys už tokį pasivaikščiojimą susimokėti. Ant šio kabliuko papuola beveik visi. O tokie „geradariai“ Marakeše net turi savo pavadinimą „fake gide“ (netikras gidas – liet.). Norint jais atsikratyti, reiktų griežtai sakyti, kad gido paslaugų neprašėte, o jeigu tai nepadės – grasinti, kad iškviesite turizmo policiją. Tokia tarnyba tikrai egzistuoja ir ji smarkiai baudžia netikrus gidus.

Daug kas pasirenka po Mediną vaikščioti savarankiškai, bet praeina viena ar dviem gatvėm, niekur nepasuka, nes bijo pasiklysti. Ir nepajaučia tikrosios senamiesčio dvasios, tos, apie kurią bandau jums papasakoti. Todėl rekomenduoju turėti tikrą, oficialų gidą ir su juo palandžioti giliau. Kuo toliau nuo pagrindinių gatvių – tuo įdomiau, tuo tikresnis Marakešo veidas. Yra skirtumas, jeigu pasiklysite vieni – gali kilti bėdų, ypač nekalbant arabiškai ar prancūziškai (Maroke yra dvi valstybinės kalbos). Bet jeigu pasiklysite su vietiniu gidu – jis jums atstos ir vertėją, ir apsaugą, ir istorijų pasakotoją. Tai gera investicija, kuri čia nekainuoja daug. Ypač rekomenduoju privačiu gidu pasirūpinti gražioms moterims ir merginoms. Nes jeigu jūs sugalvosite po Marakešo Mediną vaikščioti pačios vienos – galimas daiktas – jūs nepamatysite daug įdomių ir gražių dalykų, nes visą laiką nuo savęs turėsite atstūminėti gerbėjus. Visi jums patvirtins, kad vietinius vyrus kankina kažkoks nesibaigiantis morčius. Jokia vieniša dama nepraeis ramiai. Jeigu su vyru – tada jau kita kalba, tokios nei kalbinti, nei nužiūrinėti negalima.

Kaip ir rašiau šio straipsnio įžanginėse eilutėse – daug kam veiksmas Medinos gatvėse panašus į turgų. Nors oficialiai – tai joks ne turgus. Tiesiog žmonės stovi, ten kur nori, ir pardavinėja tai, ką nori. Pardavimai vyksta kasdien, visur, ir visai nesvarbu, kad per prekinį vežimėlį negali pravažiuoti motociklai. Jie vis tiek važiuoja, garsiai pypsi, jeigu reikia net ir pastumia tuos, kurie maišosi po ratais. Atvykusiam iš Europos pirmiausiai būna lengvas šokas. Man irgi buvo, nesupratau, kaip tokioje siauroje vietoje gali vykti ir pėsčiųjų ir transporto eismas, bet jis vyksta 365 dienas per metus. Tik automobiliams negalima. Jie tai jau tikrai niekaip nepravažiuotų.

Įdomiausia, kad tokiose chaoso pripildytose gatvėse galima rasti ir visai kitokių, solidesnių, prabangesnių vietų. Medinoje veikia labai daug aukšto lygio, ypatingai stilingų restoranų, kur pavalgymas žmogui gali kainuoti net 70 eurų. Tai žvėriškai daug, jeigu lyginsime su eiliniu gatvės maisto kioskeliu, kur už nepilną eurą parduoda vietinius sumuštinius su troškinta mėsa. Medinoje taip pat ir daug viešbučių, bet ne tų, mums įprastų, o tradicinių, kurie Maroke vadinami „riadais“. Sakoma, kad norint patirti tikrą, marokietišką svetingumą – reikia apsistoti būtent tokioje vietoje. Bet apie nakvynę Marakeše „Delfi kelionėse“ aš papasakosiu artimiausiu laiku, sekite naujienas.

Atsiradus tiesioginiams reisams – Marakešas lietuvių tarpe turėtų tapti viena populiariausių krypčių šią žiemą. Nes lengvai pasiekiamas ir labai egzotiškas. Jeigu patys kelionių planuotis nemėgstate ar nemokate, kelionių organizatoriai nemiega ir jau siūlo specialius atostogų paketus šiame mieste, o taip pat ir kitose Maroko vietose. Pavyzdžiui, visose Baltijos šalyse veikianti kompanija „Coral Travel“ šiuo metu turi 17 skirtingų pasiūlymų Marakeše, pigiausias iš jų 379 eurai už 7 naktų poilsį vienam asmeniui. „Didžiulis lietuvių susidomėjimas, kiekvieną penktadienį atskrenda vis didesnės grupės“, – pasigyrė oficialus šio organizatoriaus gidas, kurį su grupe mūsų tautiečių sutikau viename iš Marakešo parkų. Grupėmis keliaujantys turistai bus skraidinami tais pačiais reguliariais reisais, iš Vilniaus su persėdimu Rygoje, arba kam patogiau – tiesiai iš Rygos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt