Žygiu į Monblaną pagerbtas S. Dariaus ir S. Girėno atminimas

Devyni lietuvių kalnų žygeiviai įkopimu į Monblano viršukalnę šių metų liepos 16 d. paminėjo lakūnų didžiavyrių S. Dariaus ir S. Girėno transatlantinio skrydžio 80 metų sukaktį.

Šiais istoriniais S. Dariaus ir S. Girėno metais, minint lietuvių lakūnų transatlantinio skrydžio ir žūties 80 metų sukaktį, nedavė ramybės mintis suplanuoti dar vieną žygį į aukščiausią ir kartais ganėtinai klastingą (netikėtai užgriūvančiomis audromis) Alpių viršukalnę Monblaną.

Žygio tikslu turėjo būti - šių metų liepos 15 - 17 dienomis (atitinkančiomis lietuvių lakūnų skrydį per Atlantą 1933 m. liepos mėn.) į Monblano viršukalnę nunešti ir užkasti specialią kapsulę su regalijomis, kažkiek simbolizuojančiomis lakūnų skrydį per Atlantą. Pasiruošiau planą įgyvendinti, juo labiau, kad norėjau pamatyti ir pokyčius prie Monblano, nes nuo 2010 metų (5 -ojo kopimo) ten nebuvau buvęs.

Šių metų liepos 12 d., jau po vidurnakčio, kartu su lietuvių kalnų žygeivių grupe, vadovaujama patyrusio kalnų gido Edmundo Tilviko (Klaipėda), atvykome į Šamoni (Prancūzija) ir įsikūrėme viename iš Les Bossons kempingų. Grupė taip pat buvo suplanavusi kopimą į Monblaną tomis pat liepos 15 -17 dienomis, tad mūsų interesai ir siekiai sutapo, todėl, norint sėkmingai įprasminti žygį, su grupės vadovu susitarėme palaikyti ryšį bei derinti savo veiksmus.

Žygeivių grupė jau tą pačią dieną išskubėjo į aklimatizacinį žygį. Kadangi aš buvau pasiruošęs savarankiškam (autonominiam) žygiui, tad liepos 13 d. išvykau traukiniu į St-Gervais-Le Fayet, o iš ten tramvajumi aukštyn į Nid D'Aigle (2380 m), iš kur prasideda žygis į Monblaną.

Pokyčiai po 3 metų buvo teigiami - tunelis jau buvo suremontuotas ir atidarytas tramvajui iki galutinės stotelės.

Tos pačios dienos pavakary, užslinkus tirštiems debesims, teko sustoti nakvynei 2700 m. aukštyje. Apsistojau negyvenamame ir šaltame namelyje, vandens nebuvo, tad teko tirpinti sniegą vakarienei pasigaminti. Tačiau namelio sienos puikiai saugojo nuo darganos, vėjo ir lietaus. Mano nuostabai ant gultų radau net kelias vilnones antklodes, ko niekada nėra buvę.

Apie 18 val., gaminant vakarienę, netikėtai į namelį atėjo vienas jaunas vyrukas su savo šunimi. Tai buvo katalonas Deividas iš Barselonos. Jis taip pat pasiruošė čia nakvoti, o kitą rytą dar prieš aušrą išskubėjo aukštyn - planavo per vieną dieną įkopti į Monblaną ir sugrįžti pas savo šunį, kuriam paliko ėdalo ir vandens.

Nesiginčijau su juo, bet buvo aišku, kad jo planas nerealus. Daugiau jo nesutikau, bet kai liepos 17 d. leisdamasis žemyn užsukau į namelį, šunelio neberadau, matyt, šeimininkas sėkmingai sugrįžo.

Naktį išsigiedrijo ir kitą vidurdienį, nors ir su sunkia kuprine, sėkmingai pasiekiau Refuge de Tete Rouse (3187 m). Šiais metais čia buvo žymiai daugiau sniego nei būdavo ankstesniais metais, tačiau pavyko surasti vietelę palapinei ant akmenų pagrindo, nes ant sniego miegoti yra daug šalčiau. Netoliese užtikau ir mažytį iš po ledo tekančio vandens šaltinėlį, iš kurio su puodeliu galima buvo prisemti visą puodą, tad nebereikėjo sniego tirpinti maisto gaminimui.

Liepos 14 diena buvo skirta ne tik aklimatizacijai, bet ir pasiruošimui tolimesniam kopimui, kadangi buvau numatęs palikti čia palapinę su visais sunkiais ir viršukalnės šturmui nereikalingais daiktais.

Pavakary, jau po aklimatizacinio žygio, į Refuge de Tete Rouse užkopė ir Edmundo Tilviko lietuvių kalnų žygeivių grupė (8 žm.), kurioje buvo vilniečiai - Gerimantas Statinis (žinomas knygų apie Lietuvos alpinistus autorius), Saulius ir Lina, Justinas Alekna bei Edgaras Živatkauskas, klaipėdietis Žygintas Menelga bei panevėžietis Darius Vaisiūnas. Jiems taip pat pavyko palapines pastatyti ant akmenų pagrindo, šalia minėto vandens šaltinėlio.

Liepos 15 d. auštant susiruošėme tolimesniam žygiui sunkiausiam šio žygio etapui (tas pats ir leidžiantis žemyn) ir po kelių sunkių valandų kopimo 700 m aukščio stačiomis uolų keteromis pasiekėme Refuge de Gouter (3863 m).

Čia jau reikėjo pailsėti ir kaupti jėgas ateinančiai nakčiai, kai teks šturmuoti viršukalnę. Tačiau senasis viešbutis buvo jau užrakintas ir negyvenamas, o į naująjį (žymiai didesnį ir įspūdingesnį) patekti be išankstinės rezervacijos beveik neįmanoma. Pailsėti sėdint viešbučio bare (ką nors užsisakius išgerti ar pavalgyti) galima, bet miegoti ant suolų ar stalų neleidžiama (kas ilgą laiką buvo daroma senajame viešbutyje). Be to, šalia viešbučio draudžiama statyti palapines.

Miegamųjų viešbučio aukštų kambariuose yra įrengti dviejų aukštų gultai alpinistams ilsėtis. Vieno administracijos darbuotojo dėka man pasisekė gauti miegamą vietą, bet kaip tyčia užmigti nesisekė, nes buvau kavos gėręs... Gal tik porą valandų teko pasnausti, kai 2 val. nakties visi jau ėjo pusryčiauti. Tačiau man užtenka atsigerti vandens, nes prieš viršūnės šturmą niekada nepusryčiauju, bet pasiimu su savimi kišeninio alpinisto maisto, kurį tada panaudoju, kai prireikia pasistiprinti.

Naktis buvo nešalta (gal 5 -7 laipsniai šalčio), tad liepos 16 d. 3 val. nakties dauguma čia susitelkusių alpinistų bei kalnų žygeivių (tame tarpe ir lietuvių grupė) jau buvo pajudėję link viršukalnės. Todėl nedelsdamas pasiruošiau žygiui, užsidėjęs ant vibramų katukus, paėmęs šturmo kuprinę su reikalingais atsarginiais daiktais bei šiltais drabužiais, lazdas bei žibintą.

Apie 4 val. ir aš įsiliejau į tą naktyje paslaptingai atrodančią, besitęsiančią vis aukštyn šviečiančių žibintų koloną... Su katukų ir lazdų pagalba žygiuoti aukštyn sekėsi gana sparčiai. Tuo tarpu 2008 metais rugpjūčio 8 d. išėjau į viršūnę auštant už visus anksčiau ir kolonoje ėjau pirmuoju, bet ir kopiančių tada buvo palyginti nedaug dėl neseniai pasibaigusios audros. Tačiau pirmauti šį kartą nebuvo reikalo, esant palankiam orui galima ir neskubėti, geriau pataupyti jėgas, nes vakare teks leistis žemyn tomis pavojingomis uolų keteromis, kol pasieksiu palapinę...

Kopimas į viršukalnę vyko ganėtinai sklandžiai, kadangi oro sąlygos buvo labai palankios (giedra ir be vėjo). Saulei patekėjus, netoli Monblano viršūnės susitikau su lietuvių žygeivių grupe, nes jie buvo išėję šiek tiek anksčiau ir jau buvo sėkmingai užkopę į viršukalnę.

Pasveikinau juos pasiekus numatytą bendrą tikslą ir nužingsniavau aukštyn link jau netoliese esančios viršūnės siauru takeliu, išmintu siaurose bei ganėtinai pavojingose kalno keterose, nes turėjau atlikti užsibrėžtą užduotį - nunešti minėtą kapsulę, skirtą lietuvių lakūnų transatlantinio skrydžio 80 metų sukakčiai pažymėti, ir užkasti viršūnėje...

Monblano viršūnėje (4810 m) tvyrojo iškilminga tyla ir ramybė, nebuvo vėjo ir nebuvo šalta (nors iš savo patyrimo žinau, kad čia taip būna retai), nes saulė jau kilo aukštyn. Todėl buvo galima ramiai pailsėti, pamąstyti apie lietuvių lakūnų skrydį per Atlantą analogišką liepos dieną 1933 metais ir jų tragišką žūtį, parinkti vietą kapsulei užkasti bei užfiksuoti tą vietą nuotraukoje.

Apie 30 min. praleidau viršūnėje, čia susitelkė dar kelios alpinistų grupelės, grožėjomės kalnų panoramos vaizdais apačioje... Žygio tikslas buvo pasiektas su kaupu - net devyni lietuvių kalnų žygeiviai liepos 16 d., saulei patekėjus, Monblano viršukalnėje simboliškai paminėjo lietuvių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80 metų sukaktį (kaip tik tą dieną 1933 metais "Lituanika" skrido per Atlantą link Europos ir Lietuvos).

Nusileisti nuo viršukalnės saulei kepinant buvo sudėtingiau, nes pažliugo sniegas (teko nusirišti nuo batų katukus), o veidą slėpti po specialia kauke. Šiek tiek pailsėjus ir pasistiprinus, pavakary pradėjau leistis stačiomis uolų keteromis nuo Refuge du Gouter (3863 m) iki Refuge de Tete Rouse (kur buvo palikta palapinė ir maisto atsarga).

Šio etapo pabaigoje - pereinant pavojingąjį kuluarą, kurio viduryje šniokštė per dieną atsiradęs vandens krioklys, teko sukaupti visus jėgų likučius, kad nepatekčiau į sniego, purvo ar akmenų griūtį. Tačiau kuluarą pavyko įveikti sėkmingai, nors prieš mane ėjusi lenkų žygeivių grupė kuluarą praėjo veikdami labai rizikingu būdu (iš jų klaidų pasimokiau).

Jau temstant, dar nepasiekus palapinės, prasidėjo lietus, tad teko tenkintis šalta vakariene. Lietuvių grupės dalyviai taip pat jau buvo pasislėpę savo palapinėse.

Kitą rytą lietuvių žygeivių grupė susivyniojo palapines ir iškeliavo žemyn, o man dar keletą valandų teko džiovinti vakar peršlapusius rūbus bei kuprinę, todėl tik papietavęs iškeliavau žemyn iš Refuge de Tete Rouse. Tačiau besileidžiant ir vėl užklupo lietus, tik šį kartą jau buvau pasirengęs nuo jo apsisaugoti.

Tos pačios dienos vakare viename iš Les Bossons kempingų jau susitikome su bendražygiais į Monblaną ir aptarėme sėkmingai pasibaigusį šiais istoriniais S. Dariaus bei S. Girėno metais mūsų atliktą prasmingą žygį į Monblano viršukalnę, skirtą lietuvių lakūnų transatlantinio skrydžio 80 metų sukakčiai paminėti.

Liepos 21 d. vakare visi, kartu su lietuvių kalnų žygeivių grupėmis, keliavusiais Šveicarijos Alpių Zermat vietovėje, sėkmingai sugrįžome į Lietuvą.