Tylūs užutėkiai, ramus gyvenimas, švelnūs prislopinti tonai – Suomija sukurta dailininkui. Čia tiesiog kiekvienas peizažas prašyte prašosi perkeliamas į drobę.
Atvykęs čionai, pajunti susiliejimą su gamta. Viskas aplinkui tarsi tavo: įlanka su nedideliu smėlio paplūdimiu ir prieplauka, pasakiška trobelė-sauna, vanduo su besipliuškenančiomis lydekomis, krantas su daugybe mėlynių ir grybų salelių. Grybų Suomijoje tiek, kad posakis „eiti grybauti“ praranda prasmę. Nes niekur eiti nereikia: jūs tiesiog čia pat prirenkate jų tiek, kiek reikia.
Tikrasis suomio poilsis atrodo taip: jaukus namukas su sauna ant ežero kranto, jokių kaimynų per kelių kilometrų atstumą. Čia – jo valdos ir jo žvejybos vieta. Taip, žvejyba tūkstančio vandenų šalyje – viena pačių mėgstamiausių aktyvaus poilsio ir verslo rūšių.
Suomiškos žvejybos ypatumai
Jų yra du. Pirmasis – geras, antrasis – šiaip sau. Puiku tai, kad Suomijoje ir jūroje, ir upėse, ir ežeruose išties galima sugauti stambių ir vertingų žuvų. Blogiau tai, kad šiuose vandenyse sugauta žuvis nėra nemokama ir žvejo trofėjumi gali būti laikoma tik sąlygiškai.
Šioje šalyje negalima žvejoti, kur nori ir kaip nori. Be specialaus leidimo galima gaudyti žuvį tik meškere, jaukui naudojant sliekus. O jeigu nori žvejoti spiningu ir jaukui naudoti museles, tam jau reikia specialaus leidimo. Išimtys daromos tiems, kurie dar nesulaukę 18 arba peržengę 65 metų ribą.
Tam, kad įgytumėte teisę gaudyti žuvį, būtina sumokėti valstybės nustatytą mokestį už žuvies resursų atkūrimą. Savaitinis mokestis kainuoja 5 eurus, metams – 15. Be to, dar būtina įsigyti vandens telkinio savininko leidimą žvejybai. Ir kvitus, ir leidimą žvejai visada privalo turėti su savimi, o asmenys, kuriems daromos išimtys, turi saugoti savo rankose dokumentą, patvirtinantį savo amžių. Kaip laikomasi žvejybos taisyklių, akylai seka kontrolieriai.
Daugumai žuvų rūšių čia yra nustatytas minimalus dydis ir sezoniniai apribojimai žvejybai. Muselių ir kitokio jauko gabaritai taip pat gali būti reglamentuojami tam, kad būtų apsaugoti žuvų jaunikliai. Tiesa, šios taisyklės ne visur vienodos. Vandenyse, kuriuos kontroliuoja Miškų ir Parkų valdybos, daugiausia leidžiama sužvejoti po tris žuvis per dieną. Tokios rūšies žvejyba, kaip „pagavau – paleidau“, šiandien tapo jau įprasta tarp žvejų, galvojančių apie supančią aplinką. Ji populiari daugelyje regionų. Toks jaukas kaip sliekai yra griežtai uždraustas visose upėse (bet ne ežeruose), kuriose yra upėtakių, lašišų ir sykų.
Didžiausi jūriniai upėtakiai
Upėtakių gaudymas – suomiškų žuvininkystės tradicijų esmė. Upėtakiai čia daugiausia paprasti, upiniai. Kai kurios žuvys gana didelės – iki 1,5 kg ir daugiau. Apskritai upėtakių Suomijoje esama visur, netgi Baltijos jūroje. Ten veisiasi patys didžiausi pasaulyje jūriniai upėtakiai. Dėl savo gabaritų (iki 15 kg) jie dažnai supainiojami su lašišomis.
Šiaurėje galima aptikti poros rūšių upinių arba ežerinių upėtakių. Ežerinius sunku pagauti musele, kadangi jie mėgsta gilesnius vandenis. Tačiau arktiniai upiniai upėtakiai maitinasi vandens paviršiuje ir gerai griebia museles.
Kiršlys – kita suomių pramoninių žuvų rūšis. Šių žuvų populiacijos gyvena centrinėje ir rytinėje Suomijos dalyse. Plačiai paplitusios ir Laplandijoje. Daugelyje ežerų ir upių veisiasi sykai. Jie gerai kimba ant muselių, ir vertinami už puikų skonį. Tiesa, reikia būti labai įgudusiu žveju, kad pagautum didesnį kaip 1 kg laimikį. Mat ežerinis sykas paprastai labai priekabus jauko dydžiui ir rūšiai, taigi nepatyrę žvejai dažnokai nusivilia. Gaudyti sykus upėje kur kas paprasčiau.
Remiantis Suomijoje veikiančiais įstatymais, minimalus leistino žvejoti upėtakio dydis – 40 cm, kiršlio – 30 cm, lašišos – 60 cm. Beje, egzistuoja taip pat ir vietinės taisyklės, todėl, norint gauti leidimą žvejoti, reikia pasidomėti, kas leistina, o kas draudžiama.
Daugelis vandens telkinių visiškai „užsidaro“ po rugsėjo 10-osios. Žvejybos sezonas toms žuvų rūšims, kurios neršia rudenį, baigiasi rugsėjo 11-ąją, o vėliau prasideda lapkričio 14-ąją. Tiesa, kai kurie pakrantės zonų savininkai leidžia šiuo laikotarpiu žvejoti kiršlius. Tik atskiras povandeninio pasaulio gyvūnų rūšis galima gaudyti ištisus metus.
Žuvų parkai
„Žuvų parkas" – neįprastas žodžių darinys, tiesa? Šiuose parkuose žuvies tokia gausybė ir ji tokia prieinama, kad tiesiog apstulbsti.
Tai, suprantama, nėra žvejyba įprastine šio žodžio prasme. Nes nepagauti žuvies net pirmąsyk užmetus meškerę beveik neįmanoma. Kiekvienas savo rankomis pagautos žuvies kilogramas kainuoja 8–9 eurus (štai jums ir laimikis), o kai ją išrūkys, pasūdys (suprantama, jūsų pačių prašymu), ji pabrangs dar 2 eurais. „Ir koks gi čia sportinis azartas? – nustebs tas, kuris niekada nebuvo jautęs spurdančios žuvies svorio, – paprasta žuvies parduotuvė su gyva žuvimi gamtos prieglobstyje“. Azarto galbūt ir nedaug, bet kažkodėl kiekvienas, gaudęs žuvį tokiu būdu, jautėsi tikru žveju. Ir prisiminimui prašydavo nufotografuoti didžiulę lašišą, spurdančią ir taškančią vandens purslus.
Lietuvoje yra per 4 tūkst. ežerų ir apie 8 tūkst. upių. Daug tai ar mažai? Lyginant su Suomija, aišku, nedaug, tačiau turint galvoje tai, kad mūsų kraštas nepalyginamai mažesnis, galime pagrįstai didžiuotis, jog esame ežerų šalis.
Tačiau dideliais laimikiais, deja, pasigirti negalime. Kaip ir žvejų mentalitetu. Sovietmečiu mūsų ežerus ir upes siaubė chemija. Prie žuvų išteklių mažėjimo prisidėjo ir dideli brakonieriavimo mastai.
