aA
Kratausi naktiniame eksprese iš Jangono į turistų rojų - Baganą. Kelias laukia netrumpas. Prieš mane šeši šimtai kilometrų, o tai reiškia bent 10 val. nors ir patogaus, tačiau vis tik autobuso. Šis visai linksmai pašoka aukštyn, kaskart mums užlėkus ant kokios rimtesnės kelio duobės. Tą ypač gerai jaučiu sėdėdamas paskutinėje autobuso eilėje.
© V.Samarino nuotr.

Dar nuo ekskursijų mokyklos laikais visiems puikiai žinoma, kad galiorkoje visada sėdi kiečiausi (greta manęs jaukiai įsitaisiusi vidutinio amžiaus lenkų pora) arba vėliausiai nusipirkę bilietus. Mums maloniau tikėti pirmąja versija, o antrosios atveju budistiškai džiaugiamės, kad į minėtą autobusą iš viso suspėjome. Juo keliauti buvo nuspręsta vos prieš kelias valandas, o bilietai, pasitaiko, baigiasi likus dar parai iki reiso.

Šis naktinis žygis gerokai nustebino patogaus gyvenimo išlepintus mūsų vietinius partnerius: jiems buvo neįmanoma suprasti, kodėl du sveiko proto rimti europiečiai užuot skridę lėktuvu, ryžtasi pasirinkti daug mažiau patogią transporto priemonę.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© Shutterstock nuotr.

Argumentai apie intymesnį susipažinimą su šalimi, matyt, reikiamo įspūdžio jiems nepadarė. Tačiau per pietus vykusio darbinio susitikimo pokalbis pakrypo nauja linkme: „Žinot, pasakysiu atvirai, aš ir pati nesu apvažiavusi visos savo šalies,“ - pastebėjo žavi pašnekovė, jauna multimilijoninės imperijos paveldėtoja, sėdėdama visų įmanomų žvaigždučių viešbučio vestibiulyje ir atsainiai gurkšnodama šviežiai spaustas dabar jau visai nebe egzotinių vaisių sultis.

Jos kairios rankos riešą puošia prabangus auksinis laikrodis, ne visiškai paslėpdamas tris vidinėje pusėje, rodos, trečioko ištatuiruotas širdeles. Tuo tarpu dešinę ranką elegantiškai gaubia beveik kvadratinio profilio to paties metalo apyrankė, man nupiešianti keistą lyg iš auksinių antrankių ką tik ištrūkusio žmogaus portretą.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© Shutterstock nuotr.

Be krislo ironijos ji pasakoja, jog šioje Prancūzijos dydžio šalyje galima pamatyti visko ir, jei jau taip norime žvilgtelėti į tamsiąją Mianmaro pusę, galėtume nuvykti į šiaurinę jo dalį. Ten žmonės visai kitokie: ŽIV sergančiųjų vidurkis pranoksta net pačią Afrikos gūdumą. Jos žodžiais, ten permiegoti galima praktiškai su bet kuriuo gatvėje sutiktu žmogumi. Dauguma jų - nuo opijaus ir jo produktų priklausomi intraveniniai narkomanai, būtent tokiu būdu užsikrečiantys klastingu XXI a. maru.

Istoriškai drauge su dalimi Laoso ir Tailandu Mianmaras sudaro vadinamąjį auksinį opijaus trikampį. Net ketvirtadalis visų pasaulio opijatų vis dar atkeliauja iš buvusios Birmos. Sunkioje konkurencinėje kovoje korumpuotus Mianmaro kariškius ir vietinės opijaus mafijos bosus lenkia tik talibų ir Islamo valstybės terorizuojami Afganistano ūkininkai.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© Shutterstock nuotr.

Kita vertus, gal aguonas auginantys Mianmaro žemdirbiai ne taip jau blogai gyvuoja, nesunkiai apsieidami be pasaulinių fondų ar ES pagalbos: auginti aguonas čia net 17 kartų ekonomiškai efektyviau negu, pavyzdžiui, tuos pačius ryžius. Gal būtent todėl visai nekuklūs 360 milijonų šios „ūkio šakos“ sugeneruotų JAV dolerių smagiai ir staigiai įsilieja į skurdžios šalies ekonomiką, išplaunant juos per visokiausias įstaigas, įskaitant, kaip viešai šnabždamasi, net ir kai kurias vietines avialinijas, viešbučių tinklus ar kokius keisčiausius restoranus.

Atsitiktinumo dėka viename tokių vakar siaučiau ir pats. Tai, ko gero, vienintelis pasaulyje Šiaurės Korėjos restoranas su absoliučiai sovietiniu interjeru ir tikromis Šiaurės Korėjos gražuolėmis padavėjomis. Tarp patiekalų nešiojimo jos dar spėja elektrinėmis gitaromis, klavišiniais, mušamaisiais ir pučiamaisias ant nedidelės scenos atlikti keisčiausias savo šalies dainas ir dar keistesnius šokius.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© V.Samarino nuotr.

Tik pabandykite įsivaizduoti subrendusias moteris legendinėmis azijietiškomis šypsenomis, pasipuošusias pradinukių uniformomis ir bandančias pademonstruoti kažką panašaus į ančiukų šokį, kas kartą per aukštai pakeldamos baltomis pėdkelnėmis pridengtas kojas.

Gal čia aš taip beviltiškai sugedęs ir matau tai, ko nėra - pagalvojau. Ir kaip mat atsiėmiau savo žodžius, ant stalo nugulus bene Mancheteno kainomis(!) ir Šiaurės Korėjos dailyraščiu vienos iš pagrindinių šio lynčiško šou dalyvių ranka išvedžiotai sąskaitai. Malonumai kainuoja. Ypač iškreipti - tyliai pats sau konstatavau.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© V.Samarino nuotr.

Kažin ar verta užsiminti, kad šiame Šiaurės Korėjos bare apsimetėme rusais vien tam, kad laimėtumėme tų porcelianinių gražuolių nors ir laikiną, bet neabejotiną simpatiją. Kadangi nei rusų, nei anglų kalbų jos vienodai nemokėjo, tai ir mūsų lietuviška šnekta dainininkėms-padavėjoms visiškai neužkliuvo. Pakako numesti kelis apgailėtinus žodžius - „spasibo“, „kalinka“, „Maskva - ir atgal sulaukėme - „Putin is very good“! O ilgai nedelsus ir sklandžia gestų kalba išdėstyto pasiūlymo susipažinti. Drąsiai prisistatėme kaip Tom Tom ir Vy Dū (rašosi Wee Doo, jeigu kam nors įdomu).

Ši kiekvieną neabejotinai užhipnotizuojanti vieta nėra taip paprastai randama: iš gatvės nematyti jokios reklamos, priėjęs šalia durų, iš pradžių nė nesupranti, kur papuolęs, kai staiga jas atveria pradinukių uniformomis pasipuošusios ir iki žemės tau nuolankiai besilenkiančios porcelianinio veido gražuolės. Miesto legenda pasakoja, jog be specialios palydos viešumon čia jų niekada neišleidžia...

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© V.Samarino nuotr.

Reikėtų užmigti ir kelionė neatrodys tokia ilga. Tačiau kūnas priešinasi. Jis dar nenori paleisti Lietuvos vasaros laiko. Dabar, kai ta lietuviška vasara man atrodo visa amžinybe tolimesnė nei pati Lietuva, toliau kratausi ne tokiais blogais, kaip iš pradžių tikėjausi, keliais ir ironiškai šypsausi iš savo smegenų užsispyrimo funkcionuoti įsikibus atitolusio gyvenimo.

Medituoju prisirišimo tema: o kas dar belieka, lankantis tokioje šalyje kaip Mianmaras, kur net aštuoniadešimt procentų gyventojų priskiria save budistams. Visiškai įmanoma, kad dalis Vakarų turistų čia atvažiuoja atrasti prasmės, nušvisti ar kaip kitaip kiek turiningiau praleisti laiką. Aišku, visuomet galima ne savo noru padavėjoms dovanoti gėlių puokštes Šiaurės Korėjos restoranuose. Kita vertus, kiekvienam savas nušvitimas!

Mintimis vėl grįžtu prie ankstesnio pokalbio su žaviąja verslininke, kuri aptarinėdama reikalus, netyčia leptelėjo, jog mianmariečiai nenoriai perka musulmonų mažumai priklausančių kompanijų prekes, tuo nusižengdami didžiajai budistinei pakantumo filosofijai. Galvoju, kas gi ištiks šią šalį už mažiau nei dviejų savaičių, kai paaiškės pirmųjų šalies istorijoje laisvų rinkimų rezultatai...

Žodis „demokratija“ pastaruoju metu Mianmare skamba kaip mantra. Bet kuris gatvėje užklaustas žmogus atvirai pripažins, kad artėjančiuose rinkimuose balsuos tik už demokratų partiją. Panašu, kad šalį valdanti kariškių proteguojama partija, net su visais svertais ir toli gražu ne visai demokratiškais įstatymais bei konstitucija, sunkiai beišgali išlaikyti daugumą.

O kaip jie įsivaizduoja tą demokratiją ir ko iš jos tikisi? Rišlaus atsakymo man sulaukti nepavyko: „tikimės geresnio gyvenimo“. Šiuo metu šalį valdanti diktatūra yra pakankamai budistinė. Žmonės laisvai reiškia savo nepasitikėjimą ir nenorą ateityje būti jos valdomiems. Paradoksalu, bet, būnant čia ir kalbantis su vietiniais, nejučia kyla susirūpinimas, jog po rinkimų galimai valdžią gausianti anksčiau valdymo neragavusi demokratiška dauguma gali ir nesugebėti suvaldyti tokios milžiniškos daugiatautės šalies. Ypač kaimynystėje turint tokias puikias kaimynes kaip Kinija ir Indija - šalis su dideliais interesais ir apetitais.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© Shutterstock nuotr.

Taip sau politikuoju mintyse viduryje nakties, naršydamas internete. Toks yra tikrasis globalizacijos veidas: dar prieš trejus metus mobilusis telefonas Mianmare buvo išskirtinio statuso ir prabangos simbolis. Dabar, panašu, jog tik budistų vienuoliai čia neturi mobiliųjų. Tačiau ir dėl to nesu tikras. Tarifus sumažinus kone iki lietuviškų, visa beveik šešiasdešimt milijoninė šalis staiga aplipo telefonais. Net šventose budistų šventyklose vietiniai vienas kitą filmuoja, fotografuoja, nuolat susirašinėja viber, žinoma, nepamirštami ir asmenukių. Religija čia lengvai ir akivaizdžiai persikrausto į skaitmeninę erdvę.

Mobilieji telefonai iš rankų nepaleidžiami ir verslo susitikimų metu. Viduryje rimtų derybų vietiniai nepasidrovės lengvabūdiškai atsiliepti senu ar nauju aparatu, tvarkydami gal ir labai svarbius, o dažniau - buitinius reikalus. Lygiai taip pat jie nesibodi gimtąja kalba tarpusavyje aptarinėti savo problemų, ant pietų stalo patiesdami pačius netikėčiausius su susitikimo tema nieko bendro neturinčius popierius ar net brėžinius. Pavyzdžiui, namų sanitarinio mazgo planą.

Atvykėliui į akis krenta ir tai, jog daugelis restoranėlių, užeigų ar barų savo meniu nenurodo kainų. Gali būti ramus, kad padavėjas ar savininkas tavęs neapgaus. Na, jei ir paskaičiuos kiek daugiau negu vietos personai, tai bus tikrai labai budistiška (jei taip galima sakyti) kaina. Apgaudinėti, vogti, o juoba plėšti čia visai nepriimtina. Net ir žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų. Mianmare nėra ir taip kai kurioms Pietryčių Azijos šalims būdingo nepriekaištingai išplėtoto prostitucijos tinklo. Šia prasme vietinius lengvai galima priskirti šiltai ir pasaulio bastūnų dar nesugadintai tautai.

Yra kuo stebėtis: šalis, kur net žiopliausiam turistui nėra reikalo saugoti savo daiktų
© Shutterstock nuotr.

Supranti, kad tai nesitęs amžinai: vis didėjantis pasiturinčių turistų srautas sparčiai veda į pagundą. Kaip ir priimta mūsų komplikuotoje planetoje, aptarnavimo srityje greičiausiai paslysta taksi paslaugas teikiantys piliečiai. Jau dabar populiariausiuose turistų taškuose šalia didžiųjų šalies oro uostų ar kitų keleivinio transporto mazgų pasičiupęs automobilį gali nesunkiai permokėti. Tris ar net keturis kartus. Tiesa, pakeliui taksistas būtinai sustos ties gatvės prekeiviu-benamiu, pragyvenančiu iš gėlių vainikų Budos garbei pynimo. Jis būtinai nupirks tą šventą vainikėlį, iškilmingai juo papuošdamas savo automobilio veidrodėlį.

Gal tai tarsi Aukščiausiojo atsiprašymas už vykdomą apgavystę, o gal savotiškas visatą valdančių jėgų draudimo polisas visiems mums, šią trumpą gyvenimo kelionės akimirką likimo suburtiems į tamsiomis Jangono gatvėmis tarpmiestinių autobusų stoties link skubantį taksi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„New York Post“ gruodį rekomenduoja aplankyti magiškiausią Kalėdų sostinę – Vilnių (7)

„Europos miestai ir miesteliai jus tikrai sužavės ir nukels į nepamirštamą Kalėdų pasaką,“...

Kalėdinės mugės pasaulyje – kur geriausia ieškoti šventinės nuotaikos? (12)

Rankas šildantis karšto gėrimo puodelis magiškomis švieselėmis blyksinčioje...

„Ryanair“ siūlo išskirtinę paslaugą: kaina – beveik 5 tūkst. eurų už valandą (17)

Užsisakę privatų skrydį oro transporto bendrovės „Ryanair“ lėktuvu, galėtumėte mėgautis...

Kelionė iš Vilniaus oro uosto į namus: vis daugiau keleivių renkasi pigiausią būdą (28)

Oro uostas Vilniuje natūraliai yra didžiulio judėjimo centras, iš kurio ir į kurį kasdien...

Į aukščiausią krioklį Baltijos šalyse veda nauji laiptai: nuo jų atsiveria nenusakomo grožio vaizdai (22)

Po aštuonerių metų pertraukos vėl bus galima laiptais užkopti iki aukščiausio Baltijos šalyse...

Top naujienos

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių (41)

„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau...

Tapinas: jeigu jau galime žveją nukelti girtą nuo ledo, tai gal galime ir prezidentę į Rygą nuskraidinti (274)

Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas dėl lėktuvo gedimo nevykti į Latvijos...

Skvernelis įstrigo Briuselyje: atskristi pasisekė. Grįžti, deja, jau nepavyks papildyta (128)

Belgijoje viešintis premjeras Saulius Skvernelis susidūrė su nemalonumais.

(Ne)skanūs lietuvio nuotykiai Berlyne: teko valgyti skalbykloje, autobuse ir net pasakų namelyje

Dažniausiai keliaudami kur nors pavalgyti galvojame tik apie maistą – kad jis būtų skanus,...

Panevėžio ir Prienų klubų siekiams pasipriešino „Žalgiris“ (10)

Pirmadienį vykusiame Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) visuotiniame susirinkime netrūko įtampos....

Ne visi lietuviai norėtų dirbti trumpiau už tą patį atlyginimą (89)

Didžioji dauguma lietuvių norėtų, kad jų darbovietė sutrumpintų darbo valandas , palikdama tą...

Rusijos samdinius traukia iš „pilkosios zonos“: mes reikalaujame, prašėme jau užtektinai (57)

Rusijos kariuomenės veteranams atstovaujantis forumas sekmadienį nutarė žengti neįprastą...

Anksti mamos netekusi studentė Agnė atvėrė širdį: sunkiausiu metu ją išgelbėjo šuo (3)

Studentei Agnei Puraitei – vos 21, tačiau jaunai merginai teko išgyventi labai daug. Vaikystėje...

Mitybos specialistė pabrėžia pagrindinius mitybos principus: svoris taps normaliu, o savijauta ir nuotaika bus puiki

Vis daugiau žmonių nežino, ką valgyti, ir vis daugiau produktų išbraukia iš savo raciono,...

Įsivaikinusi moteris: tiesa, kad vaikas auga ne biologinėje šeimoje, turi savo kainą (56)

Daugelis žmonių turi stiprų poreikį tėvystei, tačiau nepavykus natūraliu keliu susilaukti...