Jis yra įsikūręs Gaspės pusiasalyje. Pusiasalį nuo likusios provincijos dalies skiria Šv. Lauryno upė, tapusi šiaurine parko siena.

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Šiandien ši teritorija yra apaugusi drebulynais, beržynais ir eglynais, tačiau prieš 370 milijonų metų dabar atšiaurioje pusiasalio pakrantėje driekėsi tropinės upės žiotys, o šitame potvynio vandenyje plaukiojo daugybė žuvų.

Vienos turėjo šarvus, kitos dyglius, o trečios - plaučius ir pelekus, dėl kurių galėjo padaryti svarbų evoliucijos šuolį. Šios žuvys persikėlė į krantą ir evoliucionavo į keturkojus, oru kvėpuojančius sausumos gyvūnus.

Migvašos nacionaliniame parke saugoma didžioji dalis devono periodo fosilijų. Jo svarba pripažinta 1999 metais, įtraukiant šią vietovę į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Fosilijų klodai buvo rasti 1842 m., jos išsiuntinėtos į įvairius pasaulio universitetus ir muziejus, tarp jų ir Britų muziejų Londone. Pakrančių uolos susiformavo iš senovnių pilkųjų uolienų, kurias sudarė smiltainio ir dumblo sluoksniai.

Juose rasta įstrigusių senovinių rūšių augalų ir gyvūnų fosilijų, tarp jų ir viena iš seniausių pasaulyje žydinčių augalų rūšių. Žinoma, Migvašos nacionalinis parkas labiausiai garsėja 21 žuvų fosilijų rūšimi.

Gamtos istorijos muziejus, esantis parke, saugo puikią fosilijų kolekciją. Tai vienas iš pagrindinių pasaulio paveldo kampelių, kur yra nustatyta ir suklasifikuota daugiau negu 5000 fosilijų bei sudarytas jų kompiuterinis katalogas.