„Ilgai puoselėjau svajonę pakeliauti po šią šalį, tačiau baidė kelionės brangumas, – sakė vilnietis Arūnas Urbonas, atradęs progą su sūnumis aplankyti Islandiją (buvusią vieną turtingiausių pasaulio šalių) po finansinės krizės, kai smarkiai atpigo Islandijos krona ir avialinijų paslaugos. – Gamta čia atveria savo slapčiausias gelmes, o jos didybė parklupdo tave ant kelių. Lieki tiesiog sukrėstas. O kaip dar gali jaustis, kai nuplaukdamas banginis draugiškai pamoja letena (priminsiu, tai – ne žuvis), nors vienu uodegos pliaukštelėjimu galėjo apversti mūsų laivą?“
Keliai į niekur
Sostinė Reikjavikas, į kurią atskrido trys lietuviai, sužavėjo šiaurietišku koloritu. Architektūrą čia kuria gamta, o kuklus žmogaus būstas glaudžiasi jos pašonėje. Nieko puošnaus, nereikalingo, spalvoti nameliai išsibarstę ant uolų palei įlanką. Tačiau kai kuriuos turistus sostinė ir pati šalis gali nuvilti. „Mano draugo žmona čia atsivežė lagaminą drabužių, batelių, kosmetikos ir liko nepatenkinta, – juokėsi pašnekovas. – O mes kasdien puošėmės vienodai: patogūs kalnų batai, džinsai ir šilta, neperpučiama striukė su kapišonu. Be šių daiktų neverta nė pajudėti iš viešbučio.
Jei norite pamatyti visą salą, būtina iš anksto užsisakyti automobilį ir nakvynę visuose numatyto maršruto taškuose. O tai nelengva, nes čia nėra įprasto motelių ir kavinių tinklo. Plentu nuvažiavęs šimtą kilometrų gali nesutikti nė gyvos dvasios. Kelias neapšviestas, asfaltas susilieja su pilka migla...“
Lietuvis sakė negalėjęs pasikliauti net automobilio navigatoriumi. „Važiuodami apžiūrėti ledyno kalnų sutikome grįžtančius galingus džipus, kurių vairuotojai mums plačiai šypsojosi. Kokie mieli žmonės, džiaugiausi, kol kelią mums pastojo... upė. Šiaip taip ją įveikus, dar vienas jos vingis kirto mums kelią, taigi teko sukti atgal ir kalnais grožėtis iš tolo“, – juokėsi A.Urbonas.
Islandijos žemėlapiai keisti: sykiu su kaimeliais, kriokliais, geizeriais čia pažymėtos trolių gyvenvietės ir šmėklų pamėgtos vietos, kuriose vaidenasi. Taigi itin menkas gyventojų (300 tūkst. žmonių, o 200 tūkst. jų telkiasi sostinės regione) tankumas čia – sąlyginis dalykas. Su sūnumis išmaišęs visą salą, važinėjęsis sniego motociklas po ledyną lietuvis patikino, kad kai kurie keliai čia veda... į niekur. Salos vidury plyti ledynai, didžiausias (Vatnajokulis) dengia net 8 300 kv. km plotą. Netoli dunkso Lakagigaro ugnikalnis. Jo išsiveržimas 1783 m. buvo stipriausias žmonijos istorijoje – ištekėjusi lava užliejo daugiau kaip 565 kv. km, o dulkės užtemdė saulę ir atšaldė klimatą.
Sniegas būna ir juodas
Nedidelė vulkaninė sala labai įvairi ir spalvinga, nors klimatas ir atšiaurus. Tuo trys vyrai įsitikino apkeliavę ją visą automobiliu. Retas žalias pievas (medžiai sodinami tik mieste) čia stelbia dykros, krisdami nuo aukštų uolų žaižaruoja kriokliai, akinamai saulėje švyti ledynai, žydrame vandenyje tirpsta balti ledkalniai. O sniegas Islandijoje gali būti juodas, mat jis apneštas vulkaninėmis dulkėmis. Lietuviai aplankė vietą, kur 930 m. pirmąkart šalies istorijoje susirinko Islandijos Altingas, seniausias pasaulyje parlamentas. „Tai ne Valdovų rūmai: islandai suėjo į pievelę tarp uolų ir nubalsavo atsiskirią nuo Danijos, valdžiusios šią salą. Svarbiausia – politinė valia“, – įsitikinęs sakė pašnekovas.
Anot pašnekovo, ši šalis, be vikingų laikų istorijos, apsakytos islandų sagose, gali didžiuotis gyventojų pagarba gamtai, jų bičiuliškumu ir... gėlu vandeniu. „Geriau pagalvojus, būtent be šių trijų dalykų žmogus neišgyventų tokioje atšiaurioje žemėje. Vandenį čia rasi įvairiausiais pavidalais. Viešbutyje gali jį gerti tiesiai iš čiaupo, ant stalo visada rasi vandens ąsotį. Net pavydu, nes vanduo čia natūraliai karštas, ir jokio gyvatuko mokesčio! – sakė lietuvis. – Vos atvykę už simbolinį mokestį išsimaudėme viešame šilto vandens baseine. Tokių čia daug – ir dengtų, ir po atviru dangumi. Puikumėlis, net temperatūra reguliuojama: prie šaltinio bus karščiau, tolėliau – vėsiau. Kai kuriose vietovėse žemė garuoja, kunkuliuoja, kur spjausi, ten šnypščia... Tačiau nuo geizerių geriau laikytis atstumo. Vienas karštą vandens fontaną į milžinišką aukštį išmesdavo lygiai kas 10 minučių!“
Banginio atsisveikinimas
Anot A.Urbono, islandai nėra išrankūs maistui, jų virtuvė nėra rafinuota, tačiau išsirinkti valgį iš meniu kartais būdavo sudėtinga. „Kartą atvykę į nakvynės vietą restoraną radome jau uždarytą, tačiau savininkas nepaliko mūsų alkanų, netgi pasiūlė vaikams išsirinkti: kepta žuvis ar aviena. Mano sūnūs pasiraukė, mat nemėgo nei to, nei to. „Dar yra arklienos ir pufino krūtinėlės“, – susimylėjo islandas. Vaikų veidai ištįso. Jie patikino, kad negali valgyti arklio, žmogaus draugo, o tie pufinai, mažieji pingvinų pusbroliai, tokie mieli! Sunkiai atsidusę abu paprašė žuvies“, – juokėsi A.Urbonas pripažinęs, kad ir jam pačiam buvo iškilusi dilema – kopūstų ir omarų sriubos užeigoje kainavo tiek pat. Spėkite, kurią lietuvis pasirinko?
Kas gi paliks Islandiją nepamatęs banginių? Tiems, kurie veržiasi juos išvysti, Arūnas rekomenduoja vykti į Husaviko miestelį. „95 proc. reisų į atvirą Arktį čia būna sėkmingi, o Vakarų pakrantės įlankose tai tik loterija. Tačiau atvykus į Husaviką mus pasitiko audra, visi plaukimai buvo atšaukti. Vaikai vos neverkė, taigi įsiprašiau į laivą su japonų turistais, iki dantų ginkluotais vaizdo technika, – prisiminė lietuvis. – Išplaukėme įlindę į neperšlampamus kombinezonus, apdairiai prariję po tabletę nuo pykinimo. Neprašovėme, nes atvirame vandenyne mūsų laukė amerikietiški kalneliai... Japonai, užuot fotografavę, vėmė, o mes dairėmės banginių. Galiausiai išvydome jūrų valdovą, gaila, kad ne visą – tai uodega švysteli iš bangų, tai šonas... Vėpsojome pamiršę fotoaparatus, o atsitokėjome tik tada, kai banginis atsisveikindamas atsainiai pamojo mums letena...“
