Žodžiu, vilniečiai nestokoja priežasčių jausti pasididžiavimą ir pasidžiaugti. Iš tiesų, reikėtų pripažinti, kad per maždaug dešimtmetį, t. y., nuo tų laikų, kai aš tiesiog įsimylėjau Vilnių, rašo su „The Guardian“ žiniasklaidos priemone bendradarbiaujantis George‘as Eastas, miestas padarė akivaizdžią pažangą, todėl vietos gyventojų troškimas pademonstruoti tai miesto svečiams, norintiems kuo puikiau praleisti laiką, yra visiškai pagrįstas ir net labai suprantamas.

Minėtina, jog visai neseniai Lietuvos sostinės savivaldybė įsteigė „Vilniaus naktinį biurą“, kurio uždavinys – rūpintis miesto naktinio gyvenimo kokybe bei saugumu. Būtina pasakyti dar ir tai, kad Vilnius, anot „Post Office“ apklausos rengėjų, yra antras pagal kainų patrauklumą miestas visoje Europoje.

Kultūra

Už aštuonių kilometrų nuo miesto centro esantys Lazdynai gali atrodyti tik kaip eilinis mikrorajonas, kuriame dominuoja nykūs, palaipsniui triūštantys sovietmečiui būdingi daugiabučiai. Visgi iš tikro taip nėra. Bent jau ne visiškai. Nuo 1963-iųjų iki 8-ojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžios statytas rajonas – tai sumanių to meto Lietuvos architektų darbo vaisius. Grupė lietuvių, pasiremdami per komandiruotes į Suomiją įgytomis įžvalgomis, bandė realizuoti gana įžūlų siekį – sukurti tokią gyvenamąją erdvę, kuri iš bendro Sovietų Sąjungos konteksto išsiskirtų Vakarams artimu stiliumi.

Lazdynų reljefas – daugiasluoksnis, gatvės – plačios, o architektūra – unikali, ir tą unikalumą kuria besikilpuojanti Architektų gatvė. 1974-aisiais Lazdynų architektams buvo paskirta Lenino premija – aukščiausias sovietmečio valstybinis apdovanojimas. Vladimiro Putino pradėto karo prieš Ukrainą kontekste į Lazdynus panašių mikrorajonų svarba ir vertė kelia daugybę abejonių šalyse, kurias kadaise neteisėtai aneksavo SSRS. Bet, mano požiūriu, tokie rajonai išlieka svarbūs socialinėje Vilniaus struktūroje, o konkrečiai Lazdynai tarp jų galėtų figūruoti kaip reikšmingiausias pavyzdys.

Netoli Vilniaus rotušės esantys Kazio Varnelio namai-muziejus yra daugiau nei 40-ies parodoms skirtų erdvių vieta, kuruota lietuvių išeivijos menininko Kazio Varnelio, po beveik ketvertą JAV pragyventų dešimtmečių 1998-aisiais sugrįžusio į Lietuvą. K. Varnelį labiausiai garsina optinio meno (oparto) kūriniai, kuriuose trimatės iliuzijos jungiasi su konstruktyvizmui, minimalizmui ir abstrakcionizmui būdingais elementais.

Kartais jie laikomi moderniomis lietuvių liaudies meno interpretacijomis. Be paties K. Varnelio darbų, muziejuje eksponuojami ir Azijos šalių meno, skulptūros bei senovinių baldų pavyzdžiai. Tai 2010-aisiais mirusio menininko surinkti kūriniai. Minėtina, kad Kazio Varnelio namai-muziejus yra vienintelis menui skirtas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.

Maistas

Pačiame miesto centre įsikūrę „Sultiniai“ – sovietmečio valgyklos stilių išlaikiusi maitinimo įstaiga. Nors į prizus už patiekimą čia siūlomi valgiai ir nepretenduoja, jie nepriekaištingai atitinka visus namuose ruoštam maistui keliamus reikalavimas, o kainos anaiptol nedrasko piniginės: sočiai pavalgyti pavyks už vos 6 eurus. Bene populiariausi čia – balandėliai bei cepelinai. Pagiriamojo žodžio nusipelno ir ką tik iškeptos bandelės su pasirinktu įdaru – kopūstais, ryžiais, mėsa arba dešra, kurias rekomenduojama užgerti garuojančiu vištienos sultiniu. Valgykla veikia nuo 1969-ųjų ir į ją įžengęs pasijunti it atsidūręs laiko kapsulėje.

Užkandinės interjere dominuoja rudos spalvos ir pigios medžiagos, o virtuvė, kurioje kunkuliuoja puodai bei čirška keptuvės, beveik neabejotinai nebuvo kardinaliai renovuota bent penkis pastaruosius dešimtmečius. Bene vienintelė nuoroda į dabartinius laikus šioje mieloje praeities oazėje yra kortelių skaitytuvas. Kad ir kaip būtų, tegyvuoja valgykla!

Apytikriai pusvalandį paėjėjus nuo miesto centro, pavyks prieiti Kalvarijų turgų. Jis veikia nuo 1903-iųjų ir, turbūt galima sakyti, yra miesto socialinės įvairovės veidrodis. Ši neišdailinta vieta nepretenzingai ir tiesmukai primena, kad Vilniui visada buvo būdingas kultūrų sambūvis. Žvelgiant į greta turgaus stovinčią stačiatikių cerkvę, tikrai pavyks išgirsti ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų bei baltarusių kalbas.

Beje, turėkite omenyje, kad lietuviai demonstruoja pasaulinį lygį rūkytų mėsos gaminių, raugintų daržovių ir pieno produktų (išskirtinio dėmesio nusipelno varškės sūris) gamybos srityje.

Naktinis ir muzikinis gyvenimas

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – tai išskirtinis modernizmo architektūros pavyzdys, stiklo fasadais žvelgiantis Neries upės link. Šis pastatas iškilo 1974-aisiais, o dabartiniame teatro repertuare pavyks surasti visko, ko tik galima tikėtis, pradedant miesto muzikos mokyklų pasirodymais ir baigiant aukščiausios klasės operų bei baletų pastatymais. Čia ne tik bilietų kainos nesikandžioja (lyginant su tokio kalibro įstaigomis kitų Europos šalių sostinėse), bet ir aprangos kodas pernelyg neįpareigoja: net su tvarkingais džinsais ir marškiniais jausitės visai padoriai.

Kitame kultūrinio spektro pakrašty – „Lukiškių kalėjimas 2.0“. Nuo 1905-ųjų iki 2019-ųjų kompleksui priklausančiuose pastatuose veikė centrinis miesto kalėjimas, kuriame, beje, kitados buvo įkalinti Vincas Kudirka, Menachemas Beginas, būsimas Izraelio ministras pirmininkas. Dabar gi kalėjimas yra paverstas vieta, kurioje ištisus metus vyksta koncertai ir parodos, inicijuojami alternatyvių idėjų nevengiančių pažerti miesto muzikantų bei menininkų.

Įdomu tai, kad Lukiškių kalėjimo teritorija trumpam buvo paversta per „Netflix“ transliuojamo serialo „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“) filmavimo aikštele.

Naujamiestyje, modernesnėje Vilniaus dalyje, įkurdintas centras „Gallery 1986“ yra viena iš aktualiam šiuolaikiniam menui ir kultūrai dedikuotų miesto erdvių. Autentikos šiai vietai teikia sumanus natūralios šviesos išnaudojimas, spalvoti langai, neoninės šviesos ir pliki betono paviršiai. Apskritai, tai klubas, bet, lygiai kaip „Lukiškių kalėjime 2.0“, čia ištisus metus organizuojamos alternatyvaus meno parodos, teatro vaidinimai ir filmų peržiūros.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt