Riedučius į lagaminą jis įsimeta ir verslo reikalais vykdamas į parodas užsienyje. Bendrovės „Rekreacinė statyba“ savininkas ir vadovas A. Šiukšta sako, kad jie labai praverčia apžiūrinėjant didžiulėse teritorijose išsidėsčiusias lauko ekspozicijas, patogu jais judėti ir tarp parodos paviljonų, kurių viduje riedučius jis pakeičia į batus.
„Labiausiai mane žavi ta tarpinė būsena tarp sporto ir šokio, tarp pėsčiojo ir važiuojančio. Man patinka riedant raityti įvairias figūras, tarsi šoktum ar plauktum. Riedučiai įkvepia improvizuoti, lėkti su vėjeliu. Jais apsiavęs jaučiuosi saugiai ir patikimai“, -- kuo jį žavi riedučiai, sako A. Šiukšta.
Riedučiai vyro ir jo šeimos gyvenime atsirado gana netikėtai. Vos tik Lietuvoje pasirodė tuomet egzotiška naujiena buvę riedučiai, visa šeima nuvyko jų pirkti vaikams į vienintelę tuo metu mieste riedučiais prekiavusią sporto parduotuvę.
„Pradėjome matuotis, rinktis. Kainos buvo iš ties didelės. Susižvalgę supratome, kad riedučių norime visi, todėl nusprendėme vienus riedučius pirkti visai šeimai. Gerai suveržti 44 dydžio riedučiais tiko ir dvylikametei dukrai, ir penkiolikmečiui sūnui, žmonai ir man. Nuo to laiko riedučiais važinėjame visi, o dabar mokome ir anūkus“, -- nuo ko viskas prasidėjo, linksmai prisimena „veteranas“.
Jis sako, kad mokantis važinėti riedučiais labai pravertė vaikystėje įgyta čiuožimo pačiūžomis patirtis, tačiau reikėjo nemažai paplušėti, kol įgudo apvažiuoti ar peršokti kliūtis, lipti laiptais, sustoti.
Iš pradžių šiek tiek trikdė nustebusių žmonių žvilgsniai – juk riedučiai tuomet buvo naujiena, dar labiau stebino jais važinėjantis suaugęs žmogus.
„Tuomet Vingio parke tarp kelių vaikų, važinėjančių riedučiais, buvau vienintelis suaugęs“, -- prisiminęs pradžią šypsosi A. Šiukšta.
Jis sako, kad važinėti riedučiais galima įvairiai: vieniems patinka greitas važiavimas taku, kiti mėgsta važiavimą su kliūtimis, treti – akrobatinius šuolius nuo rampų.
Jam pačiam patinka riedučiais leistis į keliones. Riedėdamas jis filmuoja ir fotografuoja. Beje, fotografija – dar vienas vyro pomėgis.
Vieną didžiausių iššūkių riedutininkas metė sau, sugalvojęs riedučiais nukeliauti iš Vilniaus į Klaipėdą. Penktadienio vakare išjudėjęs iš sostinės, pusiaukelėje sustojęs nakvynei, sekmadienį buvo Klaipėdoje. Šeimos nariai šioje kelionėje jį lydėjo automobiliu, vis bandydami prikalbinti sėstis į vidų. Tačiau vyras nepasidavė ir savo tikslą pasiekė.
Po to kartu su kitais entuziastais organizavo riedutininkų žygį iš Vilniaus į Kauną. Vėliau šis peraugo į lenktynes, kuriose ne vienerius metus dalyvavo nemažas būrys riedutininkų.
Dabar, anot A. Šiukštos, užaugusi jau nauja riedutininkų karta. Tai – šauni kelių kartų bendruomenė, kuri kartu iškylauja, keliauja, švenčia šventes. Kartą, kai tuokėsi riedučių į porą suvesti draugai, jų pasveikinti į Santuokos rūmus bendražygiai atriedėjo avėdami riedučiais.
Riedučių entuziasto Audriaus Šapolos iniciatyva 2001 metais buvo įkurtas klubas „Ketvirtadienio nakties karštis“, kuris vienijo Vilniaus miesto riedutininkus. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į „Riedėk LT“. Šis klubas dabar vienija visos Lietuvos riedučių sporto entuziastus. Jo dalyviai kiekvieną ketvirtadienio vakarą leidžiasi važinėti riedučiais po miestų gatves.
Riedutininkų Meka Vilniuje – Vingio parkas. Čia nuomojami riedučiai, savanoriai rengia pamokas naujokams.
„Didžiulis malonumas yra mokyti kitus važinėti riedučiais. Smagu, kai gali patarti, parodyti, padrąsinti ne tik vaiką, bet ir jo tėvelius, kuriems – nors vos trisdešimt, bet jie kažkodėl įsitikinę, kad yra per seni važinėti riedučiais“, -- stebisi A. Šiukšta.
Su šeima ir draugais keliaudamas po užsienio šalis, į ekskursijas A. Šiukšta vyksta apsiavęs riedučiais.
„Jei vietovė nėra kalvota, važiuoju su riedučiais. Su jais jaučiuosi laisvas, daug pamatau ir visai nepavargstu. O kiti iš ekskursijų pareina „be kojų“, -- juokiasi vyras. Anot jo, važiuoti riedučiais sunku, kai nemoki, o įgudęs gali lėkti su vėjeliu ir visai nepavargti.
Patyręs riedutininkas pataria įsigyti kokybiškus, garsių gamintojų riedučius, kurie tarnauja ilgai, tereikia pakeisti tik nudilusius ratukus. Pigiais kinietiškais riedučiais susivilioti neverta. Tačiau pirkti riedučius reikia tik tuomet, kai supranti, kad šis pomėgis tave tikrai traukia. Nes kitaip, netrukus riedučiai gali atsidurti kampe. Todėl iš pradžių reikėtų išsinuomoti riedučius ir pabandyti jais pasivažinėti. Ir, jei tai nėra tik trumpalaikis įgeidis, verta įsigyti nuosavus.
