Tikėjimas šaltinio vandens galia yra susijęs su senąja baltų religija, tačiau egzistuoja ir krikščioniškos kilmės šaltinių, sakykim, kokio nors šventojo ar mergelės Marijos apsireiškimo vietoje.
Šaltiniai – vienos iš gausiausių šventviečių visoje Lietuvoje, dažnai jie trykšta šalia piliakalnių, senųjų gyvenviečių, šventų kalnų ir akmenų. Baltų religijoje ir mitologijoje ypatingą vaidmenį vaidina rytų kryptimi („prieš Saulę“) tekantys šaltiniai.
Šiaip šaltinio kilmė – visai paprasta. Tai vieta, kur požeminis vanduo natūraliai trykšta iš žemės. Pagal temperatūrą šaltiniai skirstomi į šaltuosius, šiltuosius, karštuosius ir verdančiuosius. Žinoma, pastarųjų būna tik vulkaninėse vietovėse. Kai kuriose vietovėse trykšta mineralinių šaltinių.
Vanduo tyras, bet...
Šventas šaltinis ar ne, tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko vertėtų vartoti šaltinio vandenį, ta, kad jis nedezinfekuojamas, jo sudėtyje nėra chloro junginių ir geriant nejuntamas metalo skonis.
Vandentiekio vandenyje esantys dezinfekuojamųjų medžiagų junginiai jautriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją, niežulį, sausinti odą.
Tačiau šaltinio vanduo taip pat gali kelti pavojų sveikatai, nes jo kokybė priklauso nuo geologinių sąlygų: smėlingose vietovėse patenka teršalų iš tolesnių taršos šaltinių dėl intensyvios vandens filtracijos; molingose vietose taršos tikimybė mažesnė. Pavojingiausia – mikrobiologinė tarša, tačiau pavirinus vandenį tokie teršalai išnyksta.
Švariausi – toli nuo miesto tekantys šaltiniai, žinoma, jeigu šalia nesigano gyvuliai ar neplyti tręšiami laukai. Tikriausiai kiekvienas yra girdėjęs apie nitratų, esančių šulinių vandenyje, pavojų, taigi tą patį galima pasakyti ir apie šaltinius. Beje, trąšos dirvoje išsilaiko labai ilgai, tad visai nesvarbu, kad kolūkiai jau seniai išnykę...
Be to, šaltinio vandens kokybė nuolat kinta. Ji gali pablogėti, kai tirpsta sniegas, yra lietingi metai ar dažnai ir smarkiai lyja. Kad šaltinio vandens kokybė būtų aiški, ją reikia nuolatos tirti, o tam neskiriama pinigų ir paliekama ją tikrinti patiems žmonėms – savo organizmu.
Beje, reikėtų paminėti, kad Lietuva apskritai gausi vandenų – paviršinių ir požeminių. Tačiau šie ištekliai labai netolygiai pasiskirstę. Pavyzdžiui, beveik visoje Šiaulių apskrityje yra mažai tiek paviršinio, tiek požeminio vandens.
Nemažus Lietuvos plotus hidrogeologai net vadina bevandeniais, nes juose beveik nėra požeminio vandens ar vanduo netinkamas gerti – yra nebegėlas. Tokie plotai plyti, pavyzdžiui, nuo Kauno į vakarus iki Raseinių, palei Šešupę beveik nuo Marijampolės iki Kudirkos Naumiesčio, apie Joniškį ir dar kai kur. Vakarų Lietuvos geriamasis vanduo yra persotintas fluorido.
Taigi iš to, kas pasakyta, aišku, kad Vilniaus apylinkėse tikrai švarių šaltinių vargiai rasime, tačiau tikėjimas šaltinio galia, matyt, yra užprogramuotas mūsų baltiškuose genuose, ir nieko čia nepadarysi. Nors Vakarų Europoje jau seniai niekas gruntinio vandens negeria – nei šaltinių, nei šulinių.
Gerti ar negerti?
Už vandens kokybės tyrimus atsakinga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tačiau ji tiria tik oficialius geriamojo vandens šaltinius. Į žemės paviršių išsiveržiantys šaltiniai yra neįteisinti, todėl oficialiai jų kaip ir nėra...
Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius tiria tik tuos šaltinius, kuriuose žmonės maudosi.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė teigia, jog oficiali nuomonė, kuria galime remtis, yra ta, kad šaltinių vanduo – nesaugus ir naudoti maistui jo negalima.
Tai, kad šaltinio vanduo – gero skonio, dar nieko nereiškia: nitratais užterštas vanduo neturi nei specifinio skonio, nei kvapo. Taigi aptikti vandenyje nitratų galima tik atlikus specialius tyrimus. Beje, nuo nitratų negelbsti nei vandens virinimas, nei buitiniai filtrai.
Šaltiniuotasis Vilnius
Vilnius yra įsikūręs Neries ir Vilnios santakoje, tad šaltinių mūsų sostinėje – tikrai nemažai. Kadaise net Senamiestyje buvo daug šaltiniuotų ir gyventi netinkamų vietų, tad miestiečiams reikėjo gerokai pavargti, kad miestas taptų sausas. Šaltinius, pakliuvusius į miesto teritoriją, jie „įkinkydavo“ į vandentiekį.
Seniausias Vilniaus šaltinis – Vingrių. Jis tekėjo netoli buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Dabar šis šaltinis – kanalizuotas. Beje, netoli šios vietos dabar yra Šaltinių gatvė – taip įamžinta kadaise buvusi šaltiniuota teritorija.
Mieste atsidūrę šaltiniai yra civilizuojami – įrengiami vadinamieji kaptažai. Tai specialūs įrenginiai požeminiam vandeniui, dujoms ar naftai surinkti ir nukreipti (dažniausiai vamzdžiais) į žemės paviršių. Beje, šaltiniui labai svarbi minėtojo įrenginio kokybė. Ir, kaip jau minėjome, tokie šaltiniai tampa traukos centru, kad ir ką tyrėjai kalbėtų apie jų vandens kokybę. Paradoksas yra tai, kad net ir toks šaltinio vanduo, kurio gerti visiškai nevertėtų, yra skanesnis už vandenį, tekantį iš čiaupo...
Švariausi šaltiniai
Nemažai vilniečių žino ir vartoja Dvarčionių šaltinio vandenį. Beveik visada prie jo būna nutįsusi eilutė žmonių, kurie, sprendžiant iš taros, net iš atokiausių Vilniaus rajonų atvažiuoja apsirūpinti vandeniu visai savaitei. Iš tikrųjų, jeigu kas norėtų atsigaivinti šaltinio vandeniu, šis atokiausias nuo Vilniaus šaltinis yra švariausias.
Dvarčionių šaltinio aplinka gražiai sutvarkyta, yra įrengti mediniai tilteliai, kaptažas – tvarkingas, vanduo teka akmeniniu lataku. Kitaip tariant, šis šaltinis nekelia jokių neigiamų minčių. Nors nesutvarkyta ir nešvari šaltinių aplinka tikinčių vandens stebukli anaiptol neatbaido.
Gana neblogai vertinamas ir Jeruzalės šaltinis, esantis labai gražioje Verkių regioninio parko vietoje, tad šį šaltinį taip pat tikrai verta aplankyti. Tikintieji jį, be abejo, žino, jis dar vadinamas Trinapolio arba Kalvarijų vardu, mat trykšta šalia Kryžiaus kelio, netoli XIII stoties.
Šis šaltinis alma įspūdingoje aplinkoje – gilioje griovoje, kur veda tvarkingi mediniai laipteliai. Prie šaltinio po šimtamečių medžių laja net karščiausią vasaros dieną vėsu, šešėliuota, saulės spinduliai blykčioja šaltinio vandenyje...
Švarų šaltinio vandenį nuo seno geria čia atvykstantys maldininkai, einantys Kryžiaus keliu. Nežinia, ar dėl skanaus vandens, ar dėl malonios aplinkos lankytojų čia pilna visais metų laikais. O karštą vasaros dieną čia pasijunti tarsi lietuviškoje oazėje.
Artimiausi šaltiniai
Prestižiniu laikomo Antakalnio gyventojai šaltinius savo mikrorajone tikriausiai įvardija kaip dar vieną pranašumą.
Daugelis miestiečių žino šaltinį P.Vileišio gatvėje, įsikūrusį prie Neries, daugiabučių namų papėdėje. Deja, tokioje vietoje kažin ar galima tikėtis švaraus šaltinio vandens, nes šalia nusidriekę kanalizacijos ir lietaus nuotekų vamzdynai.
Šio šaltinio vanduo užterštas nitratais, nors jų kiekis leistinos higienos normos neviršija, bet yra gerokai didesnis nei miesto vandentiekio tiekiamame vandenyje. Tačiau net ir šio šaltinio vandenį kai kurie gyventojai semia ir nešasi namo maistui gaminti. Tiesa, jis, nors arti gyvenamųjų namų, nėra toks populiarus kaip, sakykim, Dvarčionių šaltinis. Matyt, žmonės tiki, ką sako visuomenės sveikatos specialistai.
Beje, šis šaltinis yra labai šaltiniuotoje vietoje – dar net nenusileidus prie paties šaltinio, matyti pažliugę ploteliai.
Sostinėje žinomi ir Spalvoti šaltiniai – jie trykšta miškelyje ant Neries kranto, šalia Antakalnio transporto žiedo. Tai iš tikrųjų du šaltiniai, kuriuos abu galima pasiekti mediniu tilteliu, bet kodėl pavadinti Spalvotais – sunku pasakyti.
Čia aplinka taip pat gražiai sutvarkyta, yra įrengti mediniai tilteliai, laiptai, tvorelės, šaltinių vanduo teka akmenimis grįstais latakais. Deja, ir šių šaltinių vanduo yra užterštas nitratais.
Visiems puikiai žinomas ir Sereikiškių parke trykštantis šaltinis, vadinamas savotišku Minutės vardu (teisybės dėlei turiu pasakyti, kad, visą gyvenimą praleidusi Vilniuje, šį pavadinimą išgirdau tik dabar). Minutės šaltinis trykšta ant paties Vilnios kranto, netoli Liaudies kultūros centro ir tilto, vedančio Nyderlandų ambasadoriaus rezidencijos ir Kalnų parko link.
Deja, šio šaltinio pavadinimo kilmė nėra žinoma. Kaip jau minėjome, į rytus tekantys šaltiniai ir upeliai senovės baltų buvo laikomi šventais. Tad švento šaltinio statusą galėjo turėti ir Minutė, tekanti kaip tik minėtąja kryptimi.
Žvėryno šaltinis
Šaltiniu gali didžiuotis ir kitas prestižinis Vilniaus mikrorajonas – Žvėrynas. Šis šaltinis taip pat trykšta šalia Neries, aplinkinė teritorija – neblogai sutvarkyta, greta yra pėsčiųjų takas. Pagrindinės šaltinio ištekėjimo vietos link veda graži vielų tinklo arka, aplink kurią jau šiek tiek raizgosi vijokliai.
Šaltinį galima pasiekti einant pėsčiųjų taku pro Rusijos ambasadą (kairėje pusėje lieka pėsčiųjų tiltas) arba iš Latvių gatvės pasukus ties senuoju malūnu Neries link ir nusileidus laipteliais (atsidursite tiesiai prie šaltinio).
Žvėryno šaltinis seniau ištrykšdavo ties Bebrų gatve. Šios gatvės teritorija ties Žiemgalių, Kęstučio ir kitomis gatvėmis yra labai šaltiniuota. Į žemės paviršių ištryškęs šaltinis, tekėdamas Neries link, suformuodavo mažytį upelį, vadinamą Šaltupiu. XVI–XVII a. Šaltupis buvo patvenktas, ir jo vanduo suko Žvėryno malūno ratą. Šis malūnas priklausė Radviloms – buvo jų Saltoniškių dvaro dalis. Žvėryno malūno tvenkiniai yra išlikę iki šių dienų (ties Rusijos ambasada), išlikęs ir pats malūno pastatas (Latvių g. 64).
Minėtasis šaltinis, be Šaltupio, dar buvo vadinamas Bebrų gatvės upeliu. Šis ir kiti šaltiniai – kanalizuoti. Šaltiniuotoji Bebrų gatvė – Neries senvagės palikimas.
Žvėryno šaltinio vandenį kai kurie gyventojai semia, tačiau jis yra taip pat gerokai užterštas.
Kairėnų šaltinis
Dar vienas gražioje vietoje įsikūręs šaltinis – Kairėnų. Jis trykšta Vilniaus universiteto Botanikos sodo teritorijoje, kadaise priklausiusioje Kairėnų dvarui. Vietovė – šaltiniuota, yra išlikusi šaltinių maitinamų tvenkinių sistema.
Kadaise Kairėnų šaltinių vanduo suko vandens malūno, išlikusio ligi šių dienų, ratą. Vieno iš šaltinių aplinka – labai gražiai sutvarkyta, versmės vieta – išgrįsta akmenimis. Kadangi įėjimas į Botanikos sodą yra mokamas, ši vieta – ypač tvarkinga, čia, kitaip nei kitur, nesivolioja jokių šiukšlių.
Šaltinio tėkmė suformuoja upeliuką, iš Kairėnų šaltinio vanduo gražiai keliauja terasomis, krisdamas iš tvenkinio į tvenkinį.