Turkiškas lygus kaip stiklas greitkelis vingiavo palei jūros krantą. Nuriedėję porą šimtų kilometrų, degalinėje sustojome poilsio.
© M.Nemakštiškio nuotr.

Rytą nusiplovęs kojas Juodojoje jūroje, iškrapščiau iš radiatoriaus naktį jame įsitaisiusį šikšnosparnį. Kelias toliau vingiavo jūros pakrante iki pat Samsuno. Į Saulės ištroškusią gerklę suvarvinome du kanistrus turkmėniško dyzelino. Pigaus turkmėniško produkto buvome prisipylę visus turėtus kanistrus specialiai tam, kad bent šiek tiek amortizuotume turkiško akcizo smūgį mūsų stipriai apkramtytoms kišenėms.

Vievis-Taškentas: Turkiškas šikšnosparnis radiatoriuje ir Donaldo žinutė. V dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Gausūs ir nepigūs turkiški pietūs (į juos įskaičiuotas 1 doleris už Saulės nuplovimą) vėl prislėgė negandų kamuojamą mano skrandį. Pro šalį praskriejo sankryžos į Ankarą bei Antaliją, o mes sunkėmės vis toliau Stambulo kryptimi. Vakarėjo, o sieną su Bulgarija tikėjomės pasiekti dar prieš vidurnaktį. Deja deja. Stambulo transportiniame mazge (nors mes didmiestį turėjome tik apvažiuoti šiauriniu jo pakraščiu) įkliuvome smarkiai ir 100 km važiavome apie 2,5 val. Tiltą tarp Azijos ir Europos įveikėme nesunkiai, tačiau kiek pasimetėme, kai įvažiavome į neteisingus vartus kelių mokesčiui susimokėti ir jie mums įkandin vėl papypsėjo.

Kamštyje Donaldo kantrybė vis seko ir keiksmų gausa ėmė rėžti net mano – įgudusio bliksėtojo – ausį. Tačiau neprotestavau – bandžiau prisidėti prie tvaraus vairavimo. Kamštis ėmė „skystėti“ ir išsiveržėme į pakankamai laisvą automagistralę. Artėjant Turkijos-Bulgarijos sienai, už kurios jau tarėmės būsią namuose, t.y. ES, reikėjo ištrūkti iš autostrados pro paskutinį mokėjimo punktą. Jo užkardas, man privažiavus, klusniai pakilo ir aš jam daviau pauostyti gerai prižiūrėto dyzelinio vidaus degimo variklio kvapnaus nesuodino dūmo. Iki sienos liko apie 100 km.

Įvažiavus į Bugariją, Donaldas, sąžiningas pilietis, bandė įsigyti Bulgarijos vinjetę. Tačiau jų pirkti nebuvo nei pasienio poste, nei už poros kilometrų šviežiai atidarytoje degalinėje, nei kitoje degalinėje. Taip taip – bulgarai nesugeba pasiimti pinigų, kurie faktiškai guli ant kelio. Na, nenorit – kaip sau norit, tskant.

Vievis-Taškentas: Turkiškas šikšnosparnis radiatoriuje ir Donaldo žinutė. V dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Bulgariškas deja vu kartojosi – kadangi buvo jau gili naktis, ieškojome, kur galėtume prisiglausti nakvynei. Bet valstybė atrodė kaip išmirusi – be mobilios pasieniečių grupės, kuri tikrino mūsų dokumentus miškuose netoli sienos ir kelių sutiktų automobilių, atrodė, kad šioje šalyje gyventojų nėra. Iš Burgaso, kuris mūsų nesuviliojo kaip potenciali nakvynės vieta, pagal Laimos rekomendacijas ėmėme ieškoti trumpiausio kelio į Rusę – pasienio punktą su Rumunija, esantį netoli Bukarešto.

Riedėjome automagistrale „Trakija“, vedančia link Plovdivo, Sofijos. Tuščia ir tamsu, kiek tik akis gali užmatyti. Laima liepė mesti autostradą ir nuvedė tiesiausiu keliu į Šumeną – sankryžą, kurioje turėjome pasukti link Rusės. Karnobato apylinkėse radome degalinę, kuri mums pasirodė visai miegama vieta – joje sėdėjo bebaimė operatorė, nerakinanti degalinės net antrą valandą nakties. Šalia esančioje snarglėtoje kavinukėje sėdėjo lygiai tokia pati sulipusi barmenė ir tirpia kava vaišinosi porelė stiklinėmis akimis.

Rytą pajudėjome link Rumunijos. Kelias buvo siauras ir vingiuotas, tačiau jau „uostęs“ ES fondų, todėl visai „važiuojamas“. Išaušus ir mašinų atsirado daugiau, o pusiaukelėje į Šumeną sutikome didelę avariją – sunkvežimis įvažiavo į posūkį darantį „UAZ‘ą“ ir iš rusiško automobilių gamybos šedevro teliko šlapia vieta.

Netrukus atsidūrėme Rusėje. Pastoviniavome ant kone Stalino laikais statyto ir dabar jau, ačiū Dievui, remontuojamo tilto per Dunojų, jungiantį Bulgarijos ir Rumunijos krantus, ir kitame tilto gale įsigiję paskutinę šioje kelionėje rumunišką kelių vinjetę, nuvažiavome link Bukarešto. Pravažiuoti jį buvo sunkoka, nes siaurame vakariniame miesto apvažiavime eismas organizuojamas kol kas dar tikrai ne pagal vakarietiškus standartus.

Vievis-Taškentas: Turkiškas šikšnosparnis radiatoriuje ir Donaldo žinutė. V dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Palei autostradą, vedančią Vengrijos link, sustojome pavalgyti. Viskas labai rumuniška – pamanomas maistas ir limpantys stalai. A, dar ir vakarietiška muzika. Valgydamas ir klausydamas ją skaudžiai suvokiau, kad ne tik Irano ar Uzbekistano, bet ir Vakarų Europos popsinininkai greitai įkyrėja. Matyt, popsininkų toks amatas.

Kalnais, pakalnėmis, siaurais keliukais prisibrovėme iki Rimniku Vilčėjos, nemažo miestuko ant Olto upės kranto, netoli Kalimaneščio terminių versmių. Viename posūkyje rankoje liko pavarų svirties galas. Pavaros ėmė nebesijungti sklandžiai ir iš viso liko nebeaišku, kaip teks įjungti galinę pavarą. Tačiau kol prekybos centre nusipirkau kelis butelius rumuniško vyno, Donaldas atgaivino užpakalinę pavarą.

Huedine, kuriame miegojome pačią pirmą kelionės naktį, išleidome paskutines lėjas ir judėjome toliau. Pakeliui jau buvome girdėję apie pabėgėlių, plūstančių į šalį iš kaimyninės Serbijos, krizę Vengrijoje. Todėl su nerimu laukėme pasienio posto, galvodami, kad galime patekti į įvykių sūkurį. Tačiau mus siena tarp Rumunijos ir Vengrijos nustebino – ant vienos kėdės (!) sėdėję vengras ir rumunas pasieniečiai draugiškai kumščiavosi, o postas buvo tuščias. Mums staigiai privažiavus prie kėdės, abu pareigūnai netgi kažkiek susinepatogino.

Pamažu aušo paskutinis kelionės rytas. Miegodamas ant čiužinuko automobilio gale pajutau, kaip Saulė sustojo, o Donaldas pasakė, kad jo baterija pilnai išnaudota. Tiesą sakant, man mintis pamiegoti ant čiužinuko ir taip kokybiškiau pailsėti kelionės metu buvo kilusi ne kartą, tačiau jos vis atsisakydavau dėl to, kad tai buvo akivaizdus saugumo pažeidimas. O taip nesinorėjo baigti savo dienas kur nors Uzbekistano, Turkijos ar Rumunijos tyruose vien dėl to, kad važiavau neprisisegęs saugos diržo. Bet paskutinę naktį padariau sau išimtį.

Donaldas, užleisdamas vairą, dar apkeikė Slovakijos kelius ir pasiskundė, kad keliskart buvo patekęs į kelias dešimtis kilometrų besitęsiančius apvažiavimus, nes pakeliui buvo daug remontuojamų ruožų.

Važiuodamas lenkiškais šunkeliais nuo Žešovo link Radomo mąsčiau apie tai, ką mudu beveik jau padarėme. Nugalėjome save!

Vievis-Taškentas: Turkiškas šikšnosparnis radiatoriuje ir Donaldo žinutė. V dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Stebėdamasis savo ištverme, pasiekiau ir Radomą, ir Varšuvą. Įvažiavau į namų kiemą ir sustojau. Donaldas pašoko kaip įgeltas: „Jau???“. „Jau, Donaldai, jau...“. Jo veide buvo galima išskaityti ir džiugesį, ir lengvą nuostabą. „Tu tikras?“ – dar paklausė. „Taip“ – atsakiau. Taip. Tikrai taip. Mes tai padarėm. Mes įrodėm sau ir kitiems. Ką įrodėm? Ei, čia jau kitas klausimas...

Ilgai kraustėme Saulę ir rankiojome iš jos suvenyrus, dalinomės juos, krapštėme iš visų skylių įvairius dokumentus. Galų gale baigta. Jolanta padarė finalinę mudviejų prie Saulės foto...

Donaldui dar reikėjo nuvežti Saulę į galutinį tašką – Vievį, kur prasidėjo mūsų kelionė. Aš šiame kelionės etape jau nebedalyvavau, patikėjau šią garbingą misiją Donaldui. Pasitikėjau juo visoje kelionėje, kodėl turėčiau nepasitikėti dabar? Po pusdienio gavau SMS: „As jau dvi valandos kaip namie. Viskas ok“.

Ir iš tikrųjų – juk viskas ok... Iki tol, kol galvose ir širdyse vėl nekils kokia nors ramybės neduodanti idėja.

Vietoje išvadų

Po kelionės galime konstatuoti, kad per palyginti trumpą laiką dar kartą ryškiai įsitikinome, jog jokioje kitoje šalyje (bent jau iš apvažiuotųjų) apart Lietuvos, gyventi tikrai nenorėtume. Kodėl? Todėl, kad tos šalys, nesvarbu, kokios bebūtų – didžiulė Turkija ar mažytė Armėnija, eks-socialistinė Rumunija ar totalitarinis Turkmėnistanas, deja, yra toli už mūsų nugaros. Kol mes, lietuviukai, 25 metus dirbom, stengėmės kažką pasivyt, darėm klaidas, bet neišvengiamai ėjom į priekį, kažkas bijojo, tingėjo, ieškojo trečiojo kelio arba netikėjo galimybe sukurti geresnę savo šalį. Galų gale, Lietuva – Tėvynė.

Dar daugiau – manau, kad nė į vieną iš šių šalių jau nebevykčiau specialiai jos pasižiūrėti. Nes pasaulyje dar labai daug likę šalių, kuriose nesu buvęs, kurias reikia pamatyti. O juk negyvensiu amžinai. Važinėti po tas pačias šalis, kuriose jau esi buvęs – per didelė prabanga, nebegalim sau jos leisti.

Be abejo, buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės ten, kur mūsų kraštiečiai lankosi palyginti retai. Tam, kad suprastume, kaip gerai gyvename mes. Ir tam, kad savo žemiečių, airiuose nešiojusių gipsą ir nemokančių ištarti pavadinimą kaimo, kuriame tai darė, šiandien žinovo mina „Delfi“ komentarų skiltyje mėgstančių kartoti „Tik Lietuvoje taip būti gali“, galėtume paklausti: „o tu žinai, kaip gali būti Turkmėnistane? O gal žinai, kaip gali būti Turkijoje?“

Atsiliepiant į šiandienos aktualijas, būtina pasakyti, kad pervažiavome daugybę musulmoniškos kultūros valstybių. Vienas iš labiausiai į akis kritusių dalykų – visos šios valstybės neturi vienos problemos, vienos rykštės, kuri kasdieną plaka, mus, krikščionis. Tai alkoholio ir visų su juo susijusių pasekmių. Tai bene geriausias bruožas šiose valstybėse, kuris man labai patiko.

Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad šios valstybės turi daugybę problemų, kurios pas mus ne tokios aštrios – skurdas, totalitarinė sistema, tamsumas, žmogaus teisių nepaisymas, korupcija, gamtos niokojimas ir neracionalus jos turtų naudojimas, religinis fundamentalizmas – visos šios problemos skirtingomis proporcijomis būdingos šiam regionui.

Be abejo, turime ir bendrų bėdų, kurios būdingos ir mums, ir jiems – tai provincialumas ir troškimas būti pasaulio bamba.

Tad visi pasistenkime būti kitokie. Pasaulis turi būti gražesnis. Geresnis. Jaukesnis. Ir geriau suprantamas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelyje užvirė tikras karas: dar nė vienas kunigas taip nesielgė (137)

Dūkšto miestelis Ignalinos rajone ūžia kaip bičių avilys. Ir viskas – dėl vietos kunigo...

„Žalgiris“ sužinojo savo varžovą pusfinalyje – teks kautis su Eurolygos čempionu Šaras: stengsimės aplošti geriausius (100)

Praėjus mažiau nei dviem valandoms po to, kai Kauno „Žalgiris“ namuose iš kovos dėl Eurolygos...

Istorinis susitikimas: Šiaurės ir Pietų Korėjos lyderiai paspaudė vienas kitam rankas atnaujinta 7:11 (39)

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas ir Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas...

McLeanas nepripažino „Žalgirio“ pranašumo: jie tiesiog buvo puikioje formoje tinkamu metu (14)

Pirėjo „Olympiakos“ ekipa – sumušta ir sugniuždyta. Jokių vilčių Kaune neturėję graikai...

Viename Lietuvos mieste vairuotojai pasižymėjo: greičio radaras blyksėjo beveik 17 tūkstančių kartų (1)

Praėjusią savaitę greičio mėgėjams buvo riesta. Be to, kad balandžio 16-22 dienomis visoje...

45 gimtadienį švenčianti Rūta Mikelkevičiūtė: kaip per laiką keitėsi televizijos ikona

Šiandien, balandžio 27 dieną, televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė švenčia 45...

Uždaromi pirmieji paplūdimiai: ar teks pamiršti atostogas prie jūros? (15)

Daugelis tikriausiai gali pamanyti jei taip ir įvyks, tai tik tolimoje ateityje ir tik, kai pakils...

Paprasčiausias būdas pašalinti nuo odos superklijus (8)

Remontas namuose, niekam tikusi naujos kėdės instrukcija ar mokyklą lankančio vaiko namų darbai...

Namų atnaujinimas: dalykai, kuriems jokiais būdais negalima taupyti

Kai planuojate atnaujinti namus, susiduriate su tiek daugybe galimybių ir su dar didesne medžiagų...

Įvaizdį pakeitusį Johną Travoltą gatvėje vargiai atpažintumėte: įvertinkite pokyčius (5)

Amerikiečių aktorius Johnas Travolta dėl naujojo vaidmens turėjo stipriai pakeisti savo...