Irane, prie pat Bazargano muitinės posto, žiede, temperamentingas iranietis antrą valandą nakties su savo „Saipa Saba“ „piešė saulę“. Laima nustojo kalbėti lietuviškai ir rašyti lotyniškai. Naudodamiesi tik grafiniu vaizdu Laimos ekrane, leidomės link Urmijos.
© M.Nemakštiškio nuotr.

Abiejų ekipažo narių-vyrų baterijos buvo visiškai ant išsikrovimo ribos, o ko nors panašaus į viešbutį pasienio miesteliuose nesimatė. Galų gale, už maždaug 70 kilometrų, radome Rest Area – degalinę su dušu ir tualetu. Pasinaudojome Saulėje įrengtais gultais.

Rytą pabandėme iranietiško dyzelino. Kaina – tik 0,2 JAV dolerio, o Saulė konstatavo, kad jai jis visai patinka! Pakeliui radome retą atvejį Irane – avariją. Tai mus sulaikė keliolikai minučių, tačiau jau po poros valandų Urmijoje pietavome vietiniu greitu maistu.

Užeigos savininkas net ketino neimti iš mūsų pinigų, norėjo pasirodyti svetingas, bet pinigus mes jam vis tiek įsiūlėme. Prie turgaus nusipirkome Irano žemėlapį. Nors jis tik kardais surašytas, tačiau vis tiek kažkiek naudingas. Pajudėjome link Urmijos ežero.

Vievis - Taškentas: naktinis Bazargano drifteris ir benzino kolonėlė maisto parduotuvėje. II dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Ežeras smarkiai padžiūvęs ir tik vietomis yra vandens. Skelbiama, kad šiuo metu telikę 5 proc. kadaise jo buvusio vandens tūrio. Paragavome – vanduo kartus. Vietiniai braidė po likusiais balas arba voliojosi jose su drabužiais. Tiek ežero, tiek tilto per jį vaizdai tikrai įspūdingi. Privarėm ir mes savo Saulę prie pat kranto linijos, kad būtų įdomesni foto.

Važiuodami per tiltą, kuris jau ima griūti nuo metalo korozijos, nors statytas tik 2005 metais, nustebome vėl, nes mokėjimo punkte kasininkas atsisakė iš mūsų paimti pinigus, teištaręs „You are welcome in Iran“. Pagalvojom – kad taip ir toliau!

Vakare, sunkiai linguodami per kalnus, pasiekėme Takabą ir apsigyvenome troškiame, bet labai erdviame viešbutyje. Net bevielis internetas viešbučio hole veikė neblogai. Tiesa, lietuviškų žinių portalų pasiskaityti nebuvo galima. Matyt, pagal vietinius matus, mūsų žiniasklaida per daug atvira ir liberali. Gėriau „Delster‘į“ (vadinamąjį „islamic beer“), naršiau po prieinamus Google puslapius ir didžiavausi, kad esu atvykęs iš tokios „pavojingos“ šalies. Net kaimynų lenkų žinių puslapiai čia tokios garbės nenusipelnė – jie puikiausiai prieinami.

Rytą, suvalgę pirmus pusrytinius viešbutinius virtus kiaušinius Irane, išvažiavome į Tacht-e-Soleimaną. Tai senovinis miestas kalnuose ant ugnikalnio kraterio. Pats krateris yra pilnas gėlo vandens. Apžiūrėjome tvirtovę, zoroastristų šventyklą, o stovėjimo aikštelėje sutikome vietinių kurdų šeimą. Šeimos galva išsilavinęs, žino Lietuvą ir net tai, kad mūsų šaliai šiuo metu vadovauja prezidentė! Vaišindami mus arbata, bėdavojo, kad nieks pasaulyje nenori pripažinti kurdų valstybės Kurdistano.

Vievis - Taškentas: naktinis Bazargano drifteris ir benzino kolonėlė maisto parduotuvėje. II dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Atsisveikinome ir per Hamedaną, Savehą vis gerėjančiais keliais važiavome link Isfahano. Ties Savehu matėme, kaip pusdykumėje kyla dulkių audra. Tiesiog vėjo sūkurys pakelia tokį dulkių stulpą, kuris gali net saulę užstoti. Pakelės degalinėje iraniečių šeima vaišino gardžiomis datulėmis. Kuo toliau, tuo stipresnis buvo įspūdis, kad Irano žmonės nuoširdžiai rūpinasi, kad užsieniečiai iš jų šalies išsivežtų kuo geresnius įspūdžius. Vakare apsistojome degalinėje netoli Isfahano. Pavakarieniavę ir desertui įkirtę ką tik pirktų persiškų saldainių, stebėjomės dyzelinį kurą besipilančių automobilių gausa. Vėliau, jau kitose Irano vietose, atkreipėme dėmesį, kad jų itin gausu degalinėse būna tik vakarais.

Rytą eilės degalinėje nebebuvo ir mes visiškai laisvai įsipylėme pilną baką dyzelino. Netrukus jau buvome Isfahano centre ir, ilgai negalvodami, apsistojome 5 žvaigždučių viešbutyje, kitame upės krante. Donaldą ypač džiugino viešbučio kambario tualete rastas europietiškas unitazas. Nusiprausėme, išsipustėme geriausiais drabužiais, kokius tik radome savo lagaminuose, ir iškeliavome per Si-o-se-Pol tiltą miesto centro link.

Kultūrinė programa pradėta apžiūrint Hašt-Behešt (Aštuonių rojų rūmus) ir Čehel-Sotun (Keturiasdešimties kolonų rūmus) senajame miesto vyriausybiniame kvartale. Kadangi vienų iš šių rūmų teko paieškoti, tai turėjome progą vėl nusistebėti iraniečiais – nors jiems buvo visiškai nepakeliui, mūsų paprašyti jie mus lydėjo apie kilometrą iki mums reikiamos vietos. Čehel-Sotun rūmuose mus pusvalandį įvairiausiomis temomis kalbino mergina-gidė. Nustebino žmogaus naivumas ta prasme, kad pasaulis jai atrodė labai paprastas.

Vėliau nupėdinome į Nakš-e-Džahan aikštę, kurioje yra daugybė Isfahano įdomybių. Aplankėme Ali-Kapu rūmus, kuriais itin žavėjosi prancūzų keliautojas Jean Chardin, gyvenęs 17-ame šimtmetyje ir lankęsis Irane. Anot jo, gražesnės ir geresnės sostinės sugalvoti neįmanoma. Na, jis dar daug ko nežinojo ir nebuvo matęs.

Ali-Kapu rūmuose mus stebino freskų grožis ir vadinamoji Muzikinė salė, kurios lubose lyg raižinio ertmėse sukuriama gera akustika. Tiesa, patys rūmai iš išorės neatrodo labai įspūdingai. Aplankę pagrindinę Šacho mečetę, viename skersgatvyje išgėrėme turkiškos kavos. Skirtingai nuo 2009 metų, kai čia lankiausi ir tada šalyje nebuvo įmanoma gauti normalios kavos, pastaroji buvo tikrai nebloga.

Turgelyje savo kuprines papildėme suvenyrais ir pasiekėme paskutinį mums rūpintį kultūrinį objektą Isfahane – Šeicho Lotfala mečetę. Pastaroji buvo pilna jaunimo, kuris tikrai neatrodė nusiteikęs itin pamaldžiai, o kai kurios merginos netgi atvirai šaudė akutėmis.

Vėliau atsidėjome turgui. Pas temperamentingus, tačiau nesunkiai sukalbamus gatvės valiutos keitėjus išsikeitėme pinigus ir mūsų trys šimtai dolerių pavirto įspūdingais iranietiškų realų kotletukais. Jie stipriai suplonėjo, kai įsigijome kilimų ir metalinių persiškais motyvais puoštų metalinių indų.

Vievis - Taškentas: naktinis Bazargano drifteris ir benzino kolonėlė maisto parduotuvėje. II dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Palei Nakš-e-Džahan fontaną sutiktas vietinis restauratorius mums papasakojo Irano aktualijas bei atšaldė mūsų norą paragauti kupranugarienos: sakė netikįs, kad Isfahane jos iš viso įmanoma rasti. Vienoje parduotuvėlėje teko susidurti su fundamentalia iranocentristine pasaulio samprata: paklausus, ar pardavėjas kalba angliškai, bičas nusistebėdamas klausė, kodėl jis, gyvendamas Irane, turėtų kalbėti angliškai? Jam pakanka farsi! Labai toliaregiškas ir neprovincialus pareiškimas!

Prieš vidurnaktį grįžome į viešbutį. Žmonių gatvėje buvo pilna – skirtingai nuo vidurdienio, kai mudu pradėjome ekskursuoti. Spoksojome į performansus, vykstančius po Chadžu tiltu: keliose vietose dainiai dainavo, kaip mes supratome, patriotinio turinio dainas, o klausytojai jiems nuoširdžiai plojo.

Naktį, apie 1:30, pro viešbučio langą teko stebėti, kaip pagrindinėje gatvėje, sustabdę eismą, sinchroniškai „saules piešė“ du automobiliai. Paskui juos susiformavo ištisas kamštis, tačiau vairuotojai klusniai laukė vietinių smarkuolių pasirodymo pabaigos. Ačiū dievui, Lietuvoje iki to nesam nusiritę.

Bėgiodamas po persiškos televizijos kanalus, pastebėjau keistą tendenciją – „kiečiausių“ reklamų garso takeliai visi kaip vienas „susiūti“ ant vakarietiškos muzikos motyvų. Tai įsiminė ir Turkijoje. Ar tai nėra liudijimas to, jog šio regiono visuomenėms vakarietiška kultūra ir gyvenimo būdas yra tas švyturys, į kurį orientuojamasi, kurio siekiama? Todėl keistai atrodo tas bandymas pasirodyti, kad šių kraštų žmonės visiškai gali išgyventi savo pajėgomis, be jokių „supuvusių Vakarų“ atributų. Kaip bebūtų, visos naujausios technologijos ir idėjos perkamos, perimamos ar tiesiog pavagiamos iš mūsų – Vakarų.

Rytą papusryčiavę su penkiažvaigždiniais persais, išvažiavome Teherano link. Išvažiavimas iš Isfahano šiek tiek užtruko, tačiau apie 15:00 mes jau buvome netoli Teherano, Irano islamo revoliucijos vado ajatolos Chomeini mauzoliejuje. Stebėjomės tiek komplekso masteliu, tiek išorės neapdirbtumu. Bet viduje buvome nustebinti tiek išbaigtumu, tiek erdve ir nedideliu lankytojų skaičiumi. Po ekskursijos suvalgėme po hamburgerį mečetės valgyklėlėje ir mano skrandžiui šis patiekalas labai nepatiko. Į galvą lindo įkyri mintis, kad jie nemoka ruošti savo priešų maisto.

Teheranas Donaldui nepatiko dėl savo užgrūstumo ir netvarkos eisme. Jis skundėsi, kad taip už vairo prakaitavo tik pradėdamas savarankiškai vairuoti.

Kai jau galų gale su taksi pagalba prisibrovėme iki Chomeini aikštės ir pagrindinio miesto turgaus, jis ėmė užsidarinėti, tačiau tai, ką mes jame matėme, mus nuvylė. Tai ūkinis turgus su kilimų parduotuvėmis ir keliomis parduotuvėlėmis, prekiaujančiomis suvenyrais. Nusipirkome kario, arbatos ir grįžome prie Saulės.

Teherano gatvinės parduotuvėlės, kurios dirbo netgi vėlų vakarą, mums atrodė kur kas simpatiškesnės, nei turgus. Šiaip taip nuvingiavome prie Teherano simbolio – Azadi bokšto, netoliese jo pavalgėme ir ėmėme ieškoti būdų, kaip palikti šį keturiolikos milijonų žmonių skruzdėlyną. Po gero pusvalandžio klajonių mums pavyko tai padaryti ir, nuriedėję dar 150 kilometrų Mešchedo linkui, sustojome kartu su piligrimais pamiegoti tipiškoje iranietiškoje Rest Area aikštelėje.

Kitą dieną važinėjome po dykumą, fotografavomės joje, pirkome pistacijas ir vaisių piurės kilimėlius iš pakelės prekeivių ir temstant pasiekėme Mešchedą. Ten pasirodė, kad faktiškai visi keliai veda į Imamo Reza Šventyklą. Susiradome viešbutuką Imamo Reza gatvėje. Donaldas priekaištavo, kad kambaryje nėra rankšluosčių, o viešbučio budėtojas, nesupratęs, ko iš jo norima, atnešė nupirkęs gatvėje pigiausio šampūno ir muilo. Susikalbėjom, vadinasi: jie paprasčiausiai nežinojo angliško žodžio „towel“. Užtat internetas buvo geras.

Dešimtą vakaro susiruošėme į Imamo Reza Šventyklą. Komplekso dydis, puošyba, žmonių skaičius prie imamo kapo mus pritrenkė. Nėra ko lyginti su Teherane esančiu ajatolos Chomeini kapo kompleksu! Apžiūrėję išėjome pro kitą išėjimą ir paklydome. Teko pusvalandį klaidžioti, kol susiorientavome ir suradome savo gatvę. Pakeliui turguje pirkome maisto, šafrano, šiaip smulkmenų. Netgi šio miesto turgus mums patiko labiau, nei Teherano!

1:00 jau buvome viešbutyje, neįprastai greitai ir efektyviai apžiūrėję Mešchedo perlą.

Išaušo penktadienis – nedarbo diena Irane, todėl nesunkiai palikome miestą. Pakeliui sustojome kalnuose, ir kvėpuodami tyru oru, užkandome. Pasienio Iranas atrodė labai skurdžiai palyginti su vidiniais šalies rajonais. Pasienio miestelyje Badžgirane neradome degalinės, tačiau benzino kanistrais buvo galima nusipirkti bet kokioje parduotuvėje, visiškai nesvarbu, kuo ji beprekiautų.

Deja, mums gi reikėjo soliarinės alyvos. Tad iranietiškus pinigus, kurių dar turėjome maždaug už 60 JAV dolerių, bandėme realizuoti pirkdami daržoves, vaisius, saldainius ir vandenį. Bet jų vis tiek liko ir mes, neapsikentę kaimelio parduotuvių asortimento, įtikinome vieną pardavėją juos tiesiog pakeisti į Turkmėnistano pinigus.

Irano-Turkmėnistano sienos kirtimo procedūra atrodė ne mažiau paini, nei Turkijos-Irano sienos kirtimas. Irano pusėje nė vieno pareigūno nebuvo savo darbo vietoje ir teko juos visokios, kartais netgi itin garsios, kalbos būdais prisišaukinėti į darbo vietas bei kitaip „iškasinėti iš po žemės“. Turkmėnistano gi pusėje pareigūnai buvo savo darbo vietose, išskyrus bankininkę.

Tačiau lupami pinigai (vien įvažiavimas automobiliu į Turkmėnistaną mums kainavo niekingus 122 JAV dolerius) ir pareigūnų gausa stebino. Vien pasą su viza ir jau įdėtu sienos kirtimo antspaudu dar tikrino trys (!) pareigūnai. Muitininkai pasirodė bailoki, tačiau sukalbami. O veterinaras-karantinininkas tik paėmė pinigus, tačiau jokių dezinfekcijos procedūrų net neketino atlikti! Va tokia tvarka. Galų gale, po visiems ir už visus atliktus-neatliktus darbus sumokėtų pinigų ir n kartų patikrintų pasų, įvažiavome į Turkmėnistaną.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dūkšto kunigą persekioja velniškos nesėkmės (31)

Dūkšto kunigą Sigitą Grigą užklupo nesibaigiančios bėdos. Metų pradžioje ilgapirščiai iš...

„Barclays“ svarsto naikinti 350 darbo vietų (138)

„ Barclays “ Lietuvoje planuoja atleisti arba perkelti apie 350 darbuotojų, rašoma bendrovės...

Lietuvė rengia Čikagos priemiesčio elitą: gyvenimą pakeitė vienas laiškas (27)

Hinsdeilio miestelis, esantis Ilinojaus valstijoje (JAV), visiškai skiriasi nuo kitų, esančių...

Prabilo ir buvusi Avicii mergina: nenoriu, kad tai būtų tiesa (16)

Po netikėtos žinomo švedų didžėjaus Avicii mirties Omane prakalbo ir buvusi jo mergina....

Netradicinėje erdvėje pristatytos Lilijos Larionovos ir Egidijaus Rainio kolekcijos (5)

Šeštadienio vakarą sostinėje neišskiriamas dizainerių duetas Lilija Larionova ir Egidijus...

Seimo narių komandiruočių išlaidos auga kaip ant mielių: kur už tokius pinigus keliauja parlamentarai? (134)

Per ketverius metus išlaidos Seimo narių komandiruotėms išaugo beveik 94 tūkst. eurų.

Komplimentas, kurio slapta tikisi kiekvienas vyras (2)

– Sorry, nebūsiu po pusvalandžio, kaip žadėjau. Sūnus turi problemų, nori pasitarti, turiu...

Prancūzas du mėnesius plastinės operacijos laukė būdamas be veido

Pirmasis žmogus pasaulyje, kuriam buvo atliktos dvi veido persodinimo operacijos, teigia, kad...

Paprastasis raudonėlis - ką žinoti auginant

Iš­ver­tus lo­ty­niš­ką au­ga­lo pa­va­di­ni­mą, jis reiš­kia są­vo­ką kal­nų...

Vakarų Holivude driekiasi vadinamasis rusų bulvaras: čia gali visko išgirsti ir apie Rusiją, ir apie Ameriką, ir net apie Lietuvą (10)

Los Andželo Vakarų Holivude driekiasi vadinamas rusų bulvaras, kuriuo vaikščiodami tikrai...