aA
Kai keltan suvežė visus vagonus, Saulei taip pat buvo paskirta vieta prie kelto vartų. Mus pasitiko vyresnysis kapitono padėjėjas ir bocmanas. Pastarasis vėliau mums ilgai nostalgiškai pasakojo apie Lietuvą, kurioje lankėsi prieš 40 metų.
© M.Nemakštiškio nuotr.

Išvengę turkmėniško kelto „Berkarar“, kuris turėjo reide strigti 2-3 dienoms ir įsibrovę į geležinkelio keltą „Karabakh“, su Donaldu pasijutome kaip kupranugariai, pralindę pro adatos skylutę. Sutaupėme nemažai laiko, bet tik ne nervų. O kaip suvirpėjo iš laimės mudviem širdys, kai laivo korpusas sudrebėjo nuo užvedamų variklių!

Taip, tai tikra tiesa – mudu su palaimingomis šypsenomis veiduose palikome Turkmėnistaną – elegantiškų moteriškų suknelių ir paklusnių bailių šalį. Iškilmingai pažadėjau Donaldui, kad jokiu būdu, išskyrus tarnybinę kelionę, nesilankysiu nei Uzbekistane, nei Turkmėnistane.

Mūsų keltas buvo statytas Kroatijoje, prieš 10 metų, tačiau azerbaidžaniečių įgula ir keleiviai visus kroatų įrengtus buitinius malonumus buvo nusiaubę kapitališkai. Vietoje dušo galvos – paprasta žarnelė, iš kurios srove bėga vanduo, prausykloje norint atsisukti čiaupą kriauklėje, tenka pasukti ventilį kažkur palubėje, nes čiaupas sulaužytas.

Tualete norint nuleisti vandenį reikia atlikti sudėtingas manipuliacijas, kurias ne iš karto įvaldėme ir teko kviestis bocmaną, kad jis mums dar kartą jas paaiškintų. Kajutėje viskas limpa, durys padoriai neužsidaro, o viskas, ką galima su vidutine jėga nulaužti – nulaužta. Žodžiu, viskas natūraliai jau prisitaikę prie šių platumų kultūros – tiek materialinės, tiek vidinės – lygmens.

Tiesa, pats bocmanas mums į kajutę atnešė vištienos troškinį su bulvėmis ir mes, skaniai jį suvalgę, konstatavome, kad šioje kelionėje 21:00 lovose dar negulėjom...

Tvankus oras kajutėje, vakarykštis ilgas stovėjimas saulėje, nervai, nereguliarus valgymas ir kiti turkmėniški faktoriai Donaldui pasijuto skaudžiausiai ir naktį jam pakilo temperatūra. Man naktis laive taip pat nebuvo eilinė. Matyt, kad blaškiausi lovoje kaip reikiant, jei iš kišenės sugebėjau telefoną užmesti už lovos. Naktį pašokęs ėmiau galvoti, kad mus kažkas apšvarino, bet buvo akivaizdu, kad niekas kita nepaimta, dingęs tik mano nebrangus telefonas. Geriau pasiknisęs, radau jį.

Rytą trynėmės po laivą ir nuobodžiavome. Išsišnekėjome su vieno iš Baku universiteto ekonomikos dėstytoja. Ji labai stebėjosi tuo, ką pasakojome apie Lietuvą ir vis kinkavo galva – vadinasi, rusų TV mums meluoja... Dieną vėl bandėme miegoti, tačiau buvo tvanku, už kajutės lango denyje garsiai rusiškai keikėsi studentai-būsimi naftininkai.

Popiet tolumoje ėmė matytis Azerbaidžano krantas ir nuotaika pagerėjo. Tačiau dar kiek paplaukus laivo įgula pranešė blogą žinią – uoste nėra laisvų prieplaukų, todėl keltas sustos reide kelioms valandoms. Žinoma, tai buvo ir geriau, nei plūduriuoti reide palei Turkmėnistano krantus dvi arba tris paras. Supratome, kad azerbaidžaniečių pagyros apie pagerėjusį susisiekimą perkėlus keltų uostą iš Baku centro į Alatą – tik tuščios kalbos.

Alate tėra dvi krantinės, o mums atplaukus, jos abi buvo užimtos. Po keturių valandų viena iš krantinių atsilaisvino. Įplaukiant į uostą, bendravome su kapitonu, jis trumpai mums papasakojo laivavedybos pagrindus. Kai darėme fotografijas atminčiai, jis ir įgula atsiprašė, kad visi buvo džinsuoti arba treninguoti – akivaizdu, kad normalią jūreivio uniformą dėvėti jiems lažas.

Išriedėjus iš kelto, mus pasitiko Alato terminalo darbuotojai. Jie „nuskuto“ nuo mūsų tikrai perplukdymo paslaugos akivaizdžiai neatitinkančią kainą – vien už automobilį teko sumokėti 360 JAV dolerių. Dar 10 JAV dolerių už automobilio iškrovimą. Na, bet, kaip sakoma, paeik per turgų, paieškok pigiau.

Išvažiuojant iš terminalo prisikabino muitininkai, kurie įrodinėjo, kad turime sumokėti kažkokį kelių mokestį. Ilgai ginčijomės ir pavargom. Jie išspausdino lapą, kuriame nebuvo jokio parašo ar antspaudo, o mes, žvelgdami pavargusiu žvilgsniu, atidavėm jiems 20 JAV dolerių ir užkardas atsivėrė.

Po gero pusvalandžio buvome jau Baku, kur iš anksto buvome susitarę dėl nakvynės. Jolanda mus kaip vaikus pavaišino naminiais blynais, arbūzu, ir trumpai šnektelėję, nuėjom miegoti.

Rytą aš pabudau nuo garsaus Donaldo dialogo su šeimininke. Įsiklausęs į detales supratau, kad įvyko kažkokia techninė avarija duše ir į kambarį liejasi vanduo. Pasirodo, sugedo čiaupas, o atsarginio ventilio, leidžiančio avariniu atveju sustabdyti vandenį vonios kambaryje iš viso nėra įrengta. Nieko nuostabaus, juk azerbaidžaniečio statybininko akimis matomas tik čiaupas. Prie ko čia kažkokie nematomi atsarginiai ventiliai? Nejuokinkit.

Galų gale aštrus lietuviškas Donaldo protas išeitį surado. Po pusryčių padėkojome už priėmimą Jolandai ir pažadėjome padengti nuostolius dėl čiaupo.

Jolandos kolega aprodė miestą. Nors Baku yra tekę lankytis keletą kartų anksčiau, tačiau dabar, po Eurovizijos ir pasaulinių sporto renginių, miestas tikrai labai išgražėjęs ir sueuropėjęs.

Pakeliui link Gruzijos sienos sustojome pietų, tačiau azerbaidžanietiškas restoranėlio meniu negalėjo prilygti uzbekiškam pakelės knaipės šašlykui, kurį valgėme palei Bucharą. Apskritai buvo akivaizdu, kad azijietiška-kaukazietiška maisto kultūra mums jau buvo įkyrėjusi.

Per centrinio Azerbaidžano lygumas, pro pomidorų sostinę Giandžą, saulei pradėjus smukti horizonto link, pasiekėme Azerbaidžano ir Gruzijos pasienį. Tvarka pačiame poste buvo baisi, važiuoja visi kaip kas nori, todėl mudviem su Donaldu pradėjo darytis net gėda patiems prieš save prisiminus, su kokiu džiaugsmu palikome Turkmėnistaną.

Pasistumdžius porą valandų eilėje ir netgi apšaukus kelis azerbaidžaniečius, sieną pavyko įveikti. Tiesa, tai darėme skyrium – Donaldas, kaip keleivis, turėjo pereiti sieną pėsčias, ir jam teko atstovėti didelę eilę. Aš su automobiliu sieną kirtau žymiai greičiau ir dar gerą pusvalandį laukiau jo neutralioje zonoje.

Belaukdamas kalbėjausi su Gruzijos pasieniečiu, kuris man pasirodė kaip tikras vakarietis, palyginus su azerbaidžaniečiais – ir savo išvaizda, ir savo kalbomis. Kai sulaukiau Donaldo, pasienio procedūros gruzinų pusėje truko ne ilgiau kaip tris minutes. Apdrausti automobilio gruzinišku draudimu mums nepavyko – paprasčiausiai to niekas nedarė, o pasienyje pakalbinti taksistai nesuprato mūsų intencijų – „nevažinėkit girti ir viskas bus gerai“ – pasakė jie.

Kelias Gruzijos pusėje buvo žymiai prastesnis, nei Azerbaidžane – siauras ir vingiuotas. Po valandos jau riedėjome Tbilisio priemiesčiu, tik kelias tapo dar blogesnis – ženklinimo beveik jokio, o kur dar gatvės remontas ir didžiulės duobės! Miesto centre pasitelkėme pagalbon policininkus ir jie mus palydėjo iki viešbučio. Tačiau netoli Kuros krantinės buvęs „River Side“ viešbutis mums pasirodė brangokas ir visai netoliese, iš išorės pažiūrėjus netgi avarinės išvaizdos name, pastebėjome hostelį. Jame kambariai buvo neįtikėtinai geri, o ir kaina nesikandžiojo.

Vakarinės ekskursijos metu senamiestyje suvalgėme chačapurį, tačiau ir jis mums nesukėlė teigiamų emocijų audros. Vienareikšmiškai buvo aišku, kad mūsų gomurį pradžiuginti galėjo tik lietuviška gastronomija. Senamiestyje žavėjomės gyvu naktiniu gyvenimu. Čia buvo aiškiai matomų ženklų, rodančių, kad nors rusai ir sovietai įspaudė itin gilų atspaudą miesto veide, tačiau žmonės tikrai nori nuo to nutolti ir tas jų dreifas yra akivaizdus. Apėję Laisvės aikštę, Rustaveli prospektą ir kitas vaizdingas vietas, grįžome namo, rytoj ketindami apžvelgti Tbilisio apylinkes.

Prieš išvažiuodami į Mcchetą, už valytuvo radome užkištą lapelį, jog mums skirta 10 larių bauda už stovėjimą draudžiamoje vietoje. Pasirodo, mes rytą bandėme išvažiuoti per vėlai, kai jau prasidėjo stovėjimą ribojančio ženklo galiojimas. Privažiavusi policija mums mandagiai išaiškino pažeidimo esmę ir liepė važiuoti į banką susimokėti. Padėkojome ir išvažiavome į... Mcchetą.

Senoji gruzinų sostinė Kuros ir Aragvio upių santakoje tikrai kitokia, negu esame matę kažką panašaus kitur. Ypač tai pasakytina apie architektūrą. Tačiau Mcchetos Sveticchoveli katedros interjeras nėra įkvepiantis – kaip ir visų pravoslaviškų šventovių – vidus yra tamsus ir slegiantis. Bet pati šventovė ir vaizdingos vietos, kuriose išsidėstęs Mcchetos miestelis, pulsuoja istorija. O gatvelėse šalia Sveticchoveli katedros pamatėme, turbūt, geriausia, ką gali pasiūlyti Gruzijos turizmo industrija – suvenyrai, tautiniai drabužiai, rankdarbiai, kitos įdomybės, nacionalinė virtuvė. Gal esu per daug išpuikęs ir per daug matęs, tačiau visas tas vaizdas nesužavėjo.

Vievis - Taškentas: Azerbaidžano muitinės dokumentas be antspaudo ir naktiniai Batumio žiburiai. IV dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Kažkaip per daug sporadiškai, fragmentiškai ir per daug mėgėjiškai visa tai atrodo. Žodžiu, trūksta turistinės brandos. Aišku, reikalai gali pagerėti, jei tik vėl šalies neužplūs raudonasis maras.

Vienoje krautuvėlėje pirkau suvenyrinę lėlę su nacionaliniu gruzinišku aprėdu šeimyninei suvenyrinių lėlių kolekcijai papildyti. Gerdamas kavą kavinukėje apžiūrėjau pirkinį įdėmiau ir atradau, kad ji padaryta ant PET butelio pagrindo. Išradingumas išradingumu, tačiau man tada iškilo asociacija su kolegos pasakojimu, jog kažkada Konge tarp pravažiuojantiems skirtų suvenyrų jis matė... perdegusią automobilio žibinto lemputę.

Iš Mcchetos nuvažiavome į Džvario vienuolyną ant Aragvio kranto, nuo kurio mūrų atsiveria puiki panorama, o kitame Aragvio krante kaip ant delno matosi Mccheta. Džvario vienuolynas nedidukas ir įdomus pasirodė tuo, kad jis gyvas, jame vyksta veiksmas. Mums besilankant, cerkvėje vyko vestuvių ceremonija, tad turėjome progos iš arčiau apžiūrėti ne tik istorinį vienuolyną, bet ir gruzinų merginas iš arčiau. Grįždami prie automobilio su Donaldu gyvai aptarinėjome gruziniško makiažo tendencijas.

Toliau judėjome link Upliscichės – senovinio urvų miesto kalnuose. Norint pateikti į šią vietovę reikia pervažiuoti Gorį, kuriame yra ir J. Stalino muziejus. Į mano nedrąsiai įgarsintą idėją aplankyti šį muziejų, koks jis bebūtų, Donaldas reagavo ryžtingu „ne“. Ir tokiu būdu labai pataisė padėtį. Goryje teko pasitelkti pagalbon net vietinius „gidus“ tam, kad atrastume tą „Dievo tvirtovę“ (pažodinis miesto vertimas iš gruzinų kalbos), tačiau buvo verta tai daryti.

Upliscichė įkurta dar pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje, o paskutiniai gyventojai miestą apleido tik XIX amžiuje. Per savo gyvavimo laikotarpį miestas patyrė keletą klestėjimo laikotarpių ir nuopuolių. Tai, ką radome šiame muziejuje, pozityviai nustebino.

Tvarkingas ir gerai įrengtas lankytojų centras, nenupliumpę muziejaus darbuotojai, tvarkinga muziejaus aplinka. Į senovinį miestą galima patekti per seną slaptą tunelį, kuris veda link upės. Mieste nemažai gerai išsilaikiusių tiek gyvenamųjų, tiek ūkinių, tiek kulto pastatų. Tiesa, miestas yra pakankamai aktyvioje seisminėje zonoje, tad pamažu yra. Paskutinis žemės drebėjimas, įvykęs 2000 metais, apgadino jau tada turistams prieinamas archeologines vertybes, tačiau šiuo metu jos sutvirtintos.

Blogai yra tai, kad miestas iškirstas smiltainyje, o pastarasis pakankamai lengvai dūla. Vėliau teko internete skaityti rusus, priekaištaujančius, kad Gruzija per menkai prisižiūri šį archeologinį perlą, kad lankytojų centras neveikia. Tačiau mes nieko sugriuvusio ir nesutvarkyto Upliscichėje nematėm, o lankytojų centras kuo puikiausiai veikė. Kažkas pasakys, kad tai sutapimas ar netgi sėkmė. Gal. Belieka džiaugtis, kad mums sekasi.

Iš urvinio miesto atsiveria didingos panoramos į upės slėnį. Gėrėjomės vaizdais ir stebėjome didžiulius ir miklius driežus.

Patenkinti ekskursija, sustojome Goryje vietinės sriubos – mudviejų skrandžiai po Kaspijos įvykių dar nebuvo visiškai atsigavę. Šalia klegėjo didelė lenkų harcerų kompanija, tai kažkaip artino mus prie savų kraštų. Kol padavėjas turkėsi, stebėjau Gorio gatvės gyvenimą, praeinančias moteris, šeimas, pravažiuojančius automobilius... Taaaaaip, 1997-ieji Ignalinoj. Tik žmonės kalba mobiliaisiais, tiek to skirtumo.

Ilgai nevakarojome, nes ryt iš ryto ketinome šturmuoti Armėnijos – paskutinės šalies, aprašytos mūsų plane 13-u numeriu – sieną ir aplankyti Saulių ir Onę Jerevane.

Antrasis rytas Tbilisio hostelyje prasidėjo labai ištęstais pusryčiais. Kol hostelio darbuotoja mums kepė kiaušinienę, stebėjomės, kad vyresnio amžiaus moteris visai neblogai supranta angliškai, o ir pasakyti kai ką pati ta kalba gali. Įsišnekome. Pasirodo, ji yra gyvenusi ir dirbusi JAV. O dabar dirba hostelyje už 10 larių per dieną ir vos galą su galu suduria. Kodėl taip atsitiko?

Vievis - Taškentas: Azerbaidžano muitinės dokumentas be antspaudo ir naktiniai Batumio žiburiai. IV dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Ogi ji paliko Gruziją E. Shevardnadze laikais, kai šalies ekonominė padėtis iš viso buvo apverktina. Bet tragikomiška yra tai, kad ją kažkoks ekstrasenso sugebėjimų turintis giminaitis ar draugas įtikino viską mesti JAV ir grįžti į Gruziją, mat čia ekonominė padėtis labai stipriai pagerėjo. Ir kokiam nukvakusiam reikia būti, kad tokiomis pasakomis patikėtum!

Lyg JAV nėra interneto, laikraščių, galų gale – mąstančių ir patarti galinčių žmonių. Taigi, moteris dabar vargsta savo gimtinėje, niekaip negalėdama parduoti savo ūkio su nameliu užmiestyje – jo paprasčiausiai niekam nereikia. Atsisveikindami pabandėme moterį dar kiek padrąsinti, nors tokioje situacijoje tegalima pasakyti – pats kvailys.

Tbilisio priemiestyje sustojome nupirkti lauktuvę į Jerevaną ir nustebau nedidelėje pakelės parduotuvėlėje radęs lietuviškų saldainių.
Gruzijos pasienio formalumai vėl tetruko keletą minučių. Blogiau buvo, kai įvažiavome į armėnų postą Bagratašene. Purviname barake sėdintys muitininkai lupo absoliučiai nežinia kuo pagrįstą keliasdešimties dolerių mokestį už mašinos įvežimą. Tam, kad sumokėtum pinigus, reikėjo atlaukti keliose eilėse. Lietuvoje tokių nesąmonių nematom nuo 1994-ųjų, garbės žodis. O ir stovint eilėje nereiškia, kad kas nors neįlįs prieš tave.

Dar geriau, kai eilė „atidaroma“ iš kitos pusės. Dauguma automobilių, jei tai ne seni „Žigulių“ pavidalo grabai – su rusiškais registracijos numeriais, nors vairuoja juos armėniškų fizionomijų savininkai. Subkultūra, antivertybės, chamiškas įžūlumas – visa tai, nuo ko mes Lietuvoje seniai pavargome ir jau beveik išgyvendinome, čia klesti ir bujoja. Tuoj už sienos – sukčiai draudikai, gąsdinantys, jog negalima judėti iš vietos neapsidraudus. Tačiau paėjus toliau nuo užkardo draudimo įmoka atpinga kone dvigubai. Juk ir mes ne viščiukais penėti. Tik tas bandymas išdurti toks slogus, toks sovietinis.

Kone kiekviena iš karto už sienos sustojanti mašina pilna skalbimo miltų, supakuotų dideliais maišais, įsigytų Gruzijoje. Pasirodo, šioje šalyje skalbimo miltai vis dar prabangos prekė.

Susitvarkę dokumentus, pajudėjome link Jerevano. Tačiau jau pirmame kaimelyje Haghtanake padarėme klaidą ir nuvažiavome į dešinę, nepastebėję neaiškaus ženklo, rodančio, kad reiktų sukti kairėn. Kelias vaizdingas, atsiveria nuostabios Kaukazo panoramos, tačiau reikalą gadina siaura važiuojamoji dalis, vos besivelkantys supuvę sunkvežimiai, kuriuos sunku aplenkti, ir, be abejo, baisios, nudrožtos gyvenvietės pakelėse.

Labiausiai pribloškė Alaverdžio vario metalurgijos fabriko griuvėsiai, išsitęsę per visą miestą. Baisesnio monstro šioje kelionėje nematėme – jis pranoko net baisiuosius Oradėjos priemiesčius. Duobėtu keliu šiaip taip prasimušėme iki Vanadzoro ir jame suvokėme, kad važiuojame ne pačiu geriausiu keliu į Jerevaną.

Tada pasukome link Diližano – kalnų kurorto, garsaus ne tik Armėnijoje. Miestelis tikrai buvo tvarkingesnis ir švaresnis, nei kiti, mūsų matyti Armėnijoje, o užbėgant į priekį – ir už patį Jerevaną. Sakoma, kad čia gyvena didžioji dalis Armėnijos intelektualų ir menininkų.

Mes Diližane ilgiau neapsistojome ir nuriedėjome link Sevano. Vaizdas prie ežero tikrai nuostabus.

Toje vietoje, kur sustojome, ant Sevano kranto gulėjo rusai, bumbsėjo rusiškas popsas, o dažnoje vietoje šalia Armėnijos vėliavos kabojo Rusijos vėliava. Bet labiausiai stebino reklaminiai tentai, kuriuose buvo reklamuojamas kažkoks renginys. Juose aiškiai ir didelėmis raidėmis parašyta – Palanga. Na, jei čia Palanga, tai mudu tada kinai.

Nusiplovėme rankas Sevane ir susiruošėme papietauti kavinukėje netoli Sevanavanko, ant ežero kranto. Aptarnavo greitai, bet kažkokiomis atbulomis rankomis. Užsisakėme keptos avienos, bet mėsos buvo mažiau nei kaulų. Donaldas begrauždamas tuos keptus kaulus vis labiau tūžo, o kai padavėjas nesiteikė ilgai atnešti grąžos, mes patys paprašėm, kad jis tai padarytų.

Donaldas mestelėjo nesąs šuo ir kaulai jam nepatinką. O padavėjas nustebo, kad paprašėme grąžos. Jis pasakė, kad tai, kas liko – tai užmokestis jam už aptarnavimą. Na, su tokiu restoraninės aptarnavimo kultūros perlu nesutikau jau ir aš, todėl pareiškiau, kad mokėti nėra už ką – maistas prastas, rusiška muzika fone taip pat nenuteikia maloniai gomurio. Kontrolinį šūvį paleido Donaldas – „jei tu galvoji, kad čia Palanga, tai labai klysti“ – pareiškė jis padavėjui. Kiek supratom iš pastarojo replikų, mes arba turėjom džiaugtis ir šokinėti ant vienos kojos, kad mus taip „svetingai“ priėmė, arba tylėti iš apmaudo, kad mus išdūrė ir nieko negalim jam prieš pastatyti.

Mūsų pasiūlymas pasimokyti aptarnavimo kultūros ir kulinarijos meno armėnų turizmo industrijos, iš esmės dirbančios rusiškai publikai pagal rusiškus standartus, grando sieloje paliko gilius randus. Bet mums tai kas. Užlipome ant Sevanavanko kalvos, apžiūrėjome šventyklą ir gėrėjomės Sevano panorama.

Pervažiavę Jerevaną ir baklažanų laukus pasiekėme Chor Virapą – armėnų vienuolyną, kuriame net 13 metų buvo kalinamas šv. Grigorijus Švietėjas. Vienuolyno pavadinimas reiškia „gili duobė“, „gilus šulinys“ – kalėjimas, kuriame vietinis karalius Trdatas III būsimąjį šventąjį kalino tol, kol pastarasis 301 m. atsivertė į krikščionybę. Tuo pačiu ir armėnai tapo krikščioniais. Vienuolynas įkurtas septintame mūsų eros amžiuje, o iš kiemo atsiveria puiki panorama į Araratą – šventą kalną, ant kurio Didįjį tvaną pergyveno Nojus.

Deja, puiki tik panorama, nes pats kalnas yra Turkijoje, kuri stipriai susipriešinusi su Armėnija. Iš vienuolyno kiemo galima matyti netgi spygliuotą vielą ant valstybės sienos. Donaldui besigėrint panorama ir tyrinėjant vietinių vestuvių papročius, nusileidau į buvusį kalėjimą. Dabar tai visai įdomi atrakcija, nes į jį galima patekti tik per siaurą skylę, panašiai kaip į raketos šachtą Plokštinėje palei Platelius 2002-ais metais.

Po vakarienės su mus Jerevane priglaudusia lietuvių šeima, ragavom vietinių konjakų, abrikosinių degtinių ir panašių gėralų, kalbėjomės apie jų armėnišką patirtį – vaizdingą, bet vargingą šalį.

Rytą suvokiau, kad armėniški gėrimai nėra jokia išimtis ir sveikatos neprideda. Su Donaldu nusprendėme apsukti pažintinį ratą po Jerevaną, bet nebelankyti daugybės objektų. Kelionė jau ir taip buvo pilna veiksmo ir įspūdžių, o perlenkti lazdą būtų buvę nesveika.

Ekskursijai po Jerevaną gavome palydovą – Gagiką. Jis mus pavedžiojo po miesto centrą, papildėme savo ir taip nemenkas suvenyrų atsargas. Juk negalėjo Donaldas grįžti iš šios kelionės be butelio konjako savo tėvui, senam vairuotojui, apie Jerevaną žinančiam ne iš nuogirdų.

Jerevanas išsidėstęs gamtiškai įdomioje vietoje, tačiau labai dulkėtas. Ir vėlgi – sovietiškas. Centrinė miesto dalis ir švaresnė, ir raudonesnė (Jerevano pagrindinių pastatų fasadai apdirbti daugiausia rausvu akmeniu), tačiau priemiesčiai savo painumu ir purvinumu nelabai skiriasi nuo kokio Smolensko.

Vievis - Taškentas: Azerbaidžano muitinės dokumentas be antspaudo ir naktiniai Batumio žiburiai. IV dalis
© M.Nemakštiškio nuotr.

Na, bet juk šalis pasirinkusi strateginę draugystę, tai turi į ką lygiuotis.
Popiet ėmėme ruoštis didžiajam pervažiavimui iki pat Vievio. Pasitarę su Sauliumi, nusprendėme nerizikuoti ir nevažiuoti tiesiai į Batumį per Giumri, kadangi kelias ten labai prastas, o Ašgabate remontuota Saulė galėjo pateikti nemalonių staigmenų.

Padėkojome Sauliui už viešnagę, atsisveikinome. Laikrodis rodė 14:00. Dabar jau tikrai namo!

Netoli Nojemeberiano padarėme nedidelį lankstą, kad mūsų Saulės šonų nepapuoštų azerbaidžaniečių kulkų žymės ir netrukus jau buvome sankryžoje Haghtanake, kurioje susimovėm vakar, važiuodami į Jerevaną ir pasirinkdami prastesnį kelią.

Pasienyje Armėnijos muitinei vėl susimokėjome mokesčius neaišku už ką. Visiškai nesuprantama tokia tvarka buvo ir čekų motociklininkui, kuris pūtė akis – už ką turiu mokėti, jei jau palieku jūsų šalį? Deja, taip, čia tokia azijietiška samprata: pakėliau buomą – mokėk. Širdyje jaučiausi taip, kaip palikdamas Turkmėnistaną – grįšiu tik tada, jei man gerai sumokės.

Gruziniški kilometrai vis bėgo, bėgo, važiavimas kalnais sutemus nuvargino, o laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio, pasiekėme Batumį. Likus apie 30 km iki Batumio, kelias vėl pasidarė siauras, ėmė vingiuoti palei Juodosios jūros įlankos kraštą. Važiavome sovietiniais „kurortiniais miesteliais“ ir tai labai priminė studentiškų laikų Krymą. Neinvestuota į kelią nei sovietų, nei kol kas – gruzinų. Gal ir gerai, kad mes čia atsidūrėme naktį, kai spalvingi miesto žiburiai pasitiko iš toli ir gan maloniai nuteikė akį.

Tik vėliau, kai jau visai artėjome prie miesto, žvilgsnį užgavo naftos produktų metaliniai rezervuarai ant jūros kranto ir painios geležinkelio atšakų pervažos. Vos jas įveikę, atsidūrėme pačiame kurorto centre. Dabartinės tvarkos ir išplanavimo tikrai nebetenka lyginti su sovietinių kurortų grožybėmis, tačiau net naktį buvo akivaizdu, jog naudingos veiklos horizontai čia dar labai labai tolimi. Mums, kaip keliautojams, katarsio nesukėlė ir Batumio gatvių ženklinimas – centre privalėjom pasinaudoti taksistų pagalba tam, kad išsiaiškintume, kaip mums kuo greičiau patekti į Turkiją.

Nerimavome, ar pasienio punktas dirbs naktį. Bet intensyvus automobilių su turkiškais numeriais judėjimas sienos link nuteikė maloniai. Pasienyje stebino gausybė viešbučių ant jūros kranto tiek Gruzijos, tiek Turkijos pusėje. Pačioje sienos perėjoje mus pasitiko gyvas veiksmas, žmonių gausybė ir europietiškai nusiteikę Gruzijos ir Turkijos pareigūnai. Tikrai nieko bendra su Uzbekistano-Turkmėnistano pasieniu!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuviai nuo Kalėdų karštinės ir gaminimo maratono bėga svetur (26)

„Yra žmonių stipriau įsikibusių į šventines tradicijas, jiems norisi šieno po staltiese ar...

Lietuvos turizmo „oskarai“: paskelbtas nominantų sąrašas

 (9)

Šiandien pradedamas balsavimas internetu tradiciškai renkant Turizmo sėkmingiausius 2018....

Keleivių nepasitenkinimas: praleidusiems išvykstamąjį skrydį, grįžtamasis skrydis anuliuojamas (10)

Naujausio tyrimo metu paaiškėjo, kad keleiviams, kurie dėl kokių nors priežasčių praleido...

Kijevo oro uoste dėl sniego atidedami skrydžiai (6)

Ukrainoje vyraujančios oro sąlygos koreguoja ir oro uostų darbą. Iš Kijevo oro uosto...

Palygino kelionių organizatorių pasiūlymus: poilsis ten pat, o kainų skirtumas – 400 eurų (160)

Planuojant kelionę visuomet svarbu gauti norimo tipo poilsį už geriausią įmanomą kainą. Vis...

Top naujienos

Mažas ir visų pamirštas regionas, kurio vertė Kremliui – neįkainojama: mes bijome kalbėti (120)

Kad išvengtų sankcijų, Kremlius suka aplinkkeliais: naudojantis šalia Juodosios jūros esančiu...

Mažo Šveicarijos miestelio triumfas ir tragedija: geriausiais laikais „Ferrari“ ir „Porshe“ net nebuvo prabanga (5)

Sparčiai tiksint laikrodžiui ir artėjant „Brexit“ valandai, Europos miestai varžosi...

Šaltis jau greit sukaustys Lietuvą: ruoškitės – bus ir sniego pusnų (44)

Sekmadienio naktį maloniai paspaus šaltukas ir kai kur truputį pasnigs. Rimtesnio sniego sulauksime...

Žemė atakuoja Marsą: mokslininkai papasakojo, kokie pavojai tyko žmonių Raudonojoje planetoje (42)

Turbūt daugelis matėte filmų apie taikius Žemės gyventojus atakuojančius agresyvius marsiečius....

Nepilnametės išžaginimas mokyklos personalo nesukrėtė: visos jos čia tokios (213)

Stūmė, spyrė kojomis, kando. Prievartautojas atsitraukė, tačiau grįžo ir su visa jėga...

Praėjus 32 metams po mažamečių nužudymo trūko žudiko kantrybė teisme paskelbta siaubą keliančių nuotraukų (33)

Didžiojoje Britanijoje paskelbtas nuosprendis didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusioje byloje:...

Ne visi pedagogai verti šio vardo: šaukštas deguto sugadino medaus statinę (60)

Įžengusius į kabinetą rimtomis akimis nužvelgia trys iškiliausi Lietuvos partizaninių kovų...

Vytautas Landsbergis: negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos (2510)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas,...

Kristina susirūpino, ką valgo, kai smarkiai susirgo: pakeitusi kelis dalykus, dabar jaučiasi puikiai (24)

Vilnietė Kristina Bondar sveika mityba susidomėjo stipriai sušlubavus sveikatai. Moteris buvo...

7 raudonosios arbatos privalumai (8)

Raudonoji ( rooibo s) arbata – tai raudonoji žolelių arbata, gaminama iš fermentuotų...