Vietnamo kerai

Tik palietęs savo kojomis Pietryčių Azijos žemę, supranti, kodėl visi keliautojai giria šį regioną, o populiarioji media jį vadina įdomiausiu ir įvairiausiu regioniu pasaulyje, šauniausia vieta nuotaikingoms kelionėms. Visi jie velniškai teisūs.

Keliauti po Pietryčių Aziją – tai rinkti didelį skirtingų karoliukų vėrinį. Dramblių šalys Tailandas ir Laosas, musulmoniškoji citadelė Brunėjus, ugnikalnių rojus Indonezija, švaruolis Singapūras ir dar daugiau blizgančių karoliukų į keliones kaip kolekciją renkančio keliautojo skrynią. Kelionių Pietryčių Azijoje vėrinys nebūtų pilnas be Vietnamo.

Netgi neįgudęs keliautojas lengvai suras Vietnamą Pietryčių Azijos žemėlapyje. Vietnamo kontūras – vienas keisčiausių, kokį galima surasti pasaulio žemėlapyje. Lyg kobra, kurią galima ir pamatyti ir paragauti Vietname, šalies kontūras išsirangęs Pietryčių Azijos rytinėje dalyje, turkio spalvos Pietų Kinijos pakrantėje.

Tą turkio spalvos vandenyną, su kuriuo Vietnamas susiglaudęs ilga 3444 kilometrų pakrantės juosta pagražina Vietnamo vandenyse – atviroje jūroje, įlankose, kanaluose, plačiose deltose, užliejamuose pievose ir upėse plūduriuojantys žydros spalvos mediniai žvejų laivai.

Su žvejais linksma. Net jeigu nemokate vietnamiečių kalbos, o jie nemoka nei vienos, kuria kalbate jūs, žvejai greit ištirpdys ledus. Atkimš didelės talpos vietnamietiško alaus butelį, ant žarijų pačirškins vakar ištrauktą kalmarą, dūmuose paruoš šviežią, dar vandenynu atsiduodančią žuvį. Visos prekės atplaukia iki pat jų laivų taip vadinamais „vandens taksi plūdurais“.

Skrybėlėtos ir veidus prisidengusios moterys plačiais mostais grėbia įlankos vandenų paviršiumi ir savo valtelėje turi visko, ko reikia žvejams – aliejaus, alaus, duonos, vaisių ir kitų naudingų daiktų.

Vienas žvejas pastebi daugybinius uodų įkandimus ant mano blyškios odos. Išsitraukia iš kampo „žvejo vaistinėlę“ ir patepa smarkiai paraudusias vietas. Kitą rytą – nei perštėjimo, nei įkandimų žymių nelikę. Tik lengvas sopulys galvoje, nuo vietnamietiško alaus, kurį greit išblaško Halongo įlankos vėjai ir vaizdai į aukštai lyg dangoraižiai iškilusias pilkas uolas, aplipusias žaliais sąmanų kilimais.

Halongo įlanka, ko gero, yra įspūdingiausia vieta būti Vietname, tą parodo ir tūkstantinės minios, plūstančios čia dailiais laivais su lakauotais deniais, bet mieliau laiką ir vėl leisčiau su tais pačiais nuoširdžiais žvejais, nei su australais ar anglais turistais.

Keliauti po Vietnamą lengva. Tik trumpas keliones planuojant, verta žinoti, kad Vietnamo šiaurė ir pietūs toli vienas nuo kito. Iš šiaurės į pietus (arba atvirkščiai), buo dabartinės sostinės Hanojaus iki buvusios sostinės Hošimino (dar vadinamo Saigonu) geras kelių tūkstančių kilometrų kelio ruožas, vingiuojantis kalnų serpantinais, žaliomis lygumomis ryžių laukų fone, niekada per toli nenutolstantis nuo banguojančio ir viliojančio vandenyno.

Šių dviejų supermiestų pusiaukelėje, labai simboliškai išsidėstęs Hue miestas – senovės Vietnamo sostinė ir kultūros lopšys, o taip pat Vietnamo geografinis centras bei vieta, kur per Vietnamo karą šalis buvo padalinta į dvi dalis – Šiaurės Vietnamą su sostine Hanojumi ir Pietų Vietnamą su sostine Saigonu.

Ta politinė atskirtis ir dviejų skirtingų valdžių įtaka (pietuose prancūzai, o šiaurėje Vietnamo komunistai) iš gana vienodos šalies padarė dvi skirtingas valstybes. Šiaurėje iki šiol žmonės kviečiami rytiniams paradams, miestų aikštėse galima surasti vieną kitą Lenino akmeninę galvą ir gatvėse maršrituoja raudonais kaklaraiščiais papuošti mokyklinukai.

O pietuose kitaip – daug grakščios prancūziškos architektūros, atsipalaidavę žmonės, bet labai jau karšta ir drėgna, ir kai vietnamiečiai šiaurėje gali apsidžiaugti metų kaita ir keturiais skirtingais sezonais, pietuose temperatūros stulpelis visada aukštai, nenuostabu, nes pusiaujas ne taip ir toli.

Viena įdomiausių vietų pietinėje Vietnamo dalyje – Mekongo delta. Dažniausiai upės teka į vandenynus ar jūras, o čia, galingas vandens kūnas tiesiog plūsta į žemyninę dalį suformuodamas unikalų gamtos stebuklą – Mekongo deltą. Žmonės ir čia prisitaikę gyventi ir puikiai sutaria su gamta.

Jų nameliai stovi mažose salelėse, užlietose pievose, džiunglėse šalia šokoladinės spalvos kanalų, pro kuriuos zvimbia motorinės valtys ir tyliai plūduriuoja žvejai apvaliuose kubiliuose. Čia galima išvysti vietinius kabarojantis į aukštas palmes, traukiančius didžiulius pitonus, čia pat ir gaminančius įvairius patiekalus iš gyvačių, ne tik pitonų, bet ir kobrų.

Po kelionės į Vietnamą iš atminties neišnyksta vienas epizodas. Keliaujant centriniame Vietname su sunkvežimio vairuotojais (jų buvo net trys vienoje mašinoje) patekau į keblią situaciją.

Už važiavimą pakeleivingomis mašinomis daug kur pasaulyje mokėti neįprasta, bet vietnamiečiai vairuotojai šlamančių už pavėžėjimą norėjo. Galiausiai patys pasiūlė įdomų sprendimą. Kuomet sustojome pietų pakelės užeigoje jie pasiūlė varžybas – rankų lenkimą.

Lenkiu aš ir solidžiausiai atrodantis vairuotojas, vis tik prasirūkęs, bent 20 metų už mane vyresnis vaikinas, vardu Huy. Kova buvo trumpa. Po jos ne tik kad už kelionę nemokėjau, bet buvau pakviestas ir ištaigingai puotai – sriubai su labai daug žalumynų – šaknelių, stiebelių ir žolių.